Skaitytojų dėmesiui siūlome Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos vadovo po Vilnių ir jo apylinkes („Vilnius ir jo apylinkės“) trečiojo fotografuotinio leidimo pratarmę.
Kodėl tai darome?
Iki pat Lenkijos ultimatumo Lietuvai (1938 m. kovo 19 d.) Vilniaus krašte buvo žiauriai persekiojama lietuvių kultūra: likviduotos beveik visos svarbesnės Vilniaus lietuvių švietimo įstaigos, periodinė spauda.
Apie lietuvių kančias iki 1928 metų skaitėme M.Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“. Pirmojo lietuviško vadovo apie Vilnių likimas lenkų okupacijos pabaigoje – dar vienas skaudus ir iškalbingas faktas ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.
Leidžiant šią knygą – naikintą ir nesunaikintą: knygos nedega – man teko bendrauti su jos autoriais, ypač su J.Maceika, kuris apie tuos laikus papasakojo daugiau, negu parašė „Pratarmėje“, pavyzdžiui, kad jam grėsė net mirties bausmė. Buvo žiaurūs laikai, kurie, kaip matome, sugrįžta. „Antai socialiniame tinkle Facebook sukurtas įrašas, kur raginama kurti Vilniaus krašto autonomiją, Lietuvoje leidžiamo dienraščio „Kurier Wilenski“ interneto svetainėje esąs tinklaraštis „Autonomia dla Wilenszczyzny“ („Autonomija Vilnijai“) skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu, kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas likęs tik vienas – kada?” (Živilė Makauskienė).
Kada Lietuvoje bus vėl draudžiamos lietuviškos knygos? Lietuviškos mokyklos uždarinėjamos jau dabar. Vilnius ir Vilniaus kraštas žemėlapiuose ir turistiniuose vadovuose Lenkijai priskiriamas jau dabar. Lietuvos valdžia Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose baltą vėliavą kelia jau dabar… Pasidžiaukime bent tuo, kad pirmojo lietuviško vadovo po Vilnių ir jo apylinkes lenkams sudeginti nepavyko.
Pratarmė
Daugiau kaip prieš 50 metų ši knyga buvo konfiskuota ir sunaikinta..
Po Pirmojo pasaulinio karo vilniečiai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis leido laikraščius, kuriuose buvo aprašomi svarbesni mūsų krašto ir pasaulio įvykiai, Vilniaus praeitis, jo architektūros paminklai bei žymūs žmonės. Tačiau leidinio apie Vilnių lietuvių kalba nebuvo. Jo reikėjo ne tik čia gyvenantiems. Tokį leidinį būtų noriai skaitęs kiekvienas lietuvis. Deja, knygelių apie Vilnių buvo išleista tik rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Caro laikų rusų, o vėliau lenkų leidinių žinios apie Vilnių buvo vienpusiškos. Apie lietuvių gyvenimą, jų veiklą nebuvo rašoma arba tik trumpai užsimenama. Būtinai reikėjo patiems lietuviams savo kalba parengti leidinį apie Vilnių. Tuometinis Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas K.Stašys pasiūlė mums parašyti, o išleisti knygą sutiko Lietuvių mokslo draugija.
Rengdami leidinį apie Vilnių, autoriai rėmėsi rusiškais ir lenkiškais leidiniais, o žinių iš lietuvių gyvenimo bei jų veiklos ėmė iš autentiškų dokumentų ir gyvų lietuvių veikėjų atsiminimų. Tai buvo pirmas lietuvių kalba vadovas po Vilnių ir jo apylinkes. Jame aprašyta Vilniaus miesto praeitis, žymesnės gatvės ir pastatai, architektūros paminklai, draugijos. Knyga gražiai iliustruota. Joje minimi ir kitų tautybių vilniečiai, nusipelnę savo tautai ir Vilniaus kraštui. Leidinys buvo rengiamas nepalankiu metu. 1935 m. pabaigoje lenkų administracija ėmėsi represijų, kurios truko iki 1938 m. kovo 19 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Tuo laikotarpiu buvo likviduotos beveik visos svarbesnės Vilniaus lietuvių švietimo ir kultūros įstaigos, periodinė spauda. Neišvengė represijų ir šis leidinys.
Vilniaus miesto viršininko įstaiga (cenzūra), paskaičiusi leidinį, įsakė nedelsiant jį konfiskuoti. Atvykę į spaustuvę policininkai sukrovė tiražą į sunkvežimį, išvežė ir sunaikino. Liko tik keli egzemplioriai bylai, kuri buvo parduota teismui. Autoriai buvo kaltinami tuo, kad sulietuvino lenkiškus vietovardžius, nurodė karinius objektus (t.y. tiltus), Vilnius jų leidinėlyje atrodąs pernelyg lietuviškas, ir apskritai autoriai siekią atplėšti Vilnių nuo Lenkijos.
Autoriams pavyko įrodyti, kad kaltinimai nepagrįsti. Ilgainiui buvo gautas teismo pranešimas apie tai, kad dėl įkalčių stokos byla nutraukiama. Tuomet Mokslo draugijos valdyba pareikalavo grąžinti konfiskuotą tiražą. Deja, jis jau buvo sunaikintas. Niekas neatlygino ir piniginių nuostolių, nes byla buvo atidėta, o 1939 m. prasidėjęs karas visai ją nutraukė.
Lietuvai atgavus Vilnių, tokio leidinio vėl prireikė. Tuomet Kauno spaudos fondas nutarė išleisti pakartotinai – 1940 m. pasirodė nauja laida, mažesnio formato, be skyrelio apie draugija. Ji greit paplito po visą Lietuvą, o pirmoji, konfiskuotoji, tapo bibliografine retenybe (autoriams pavyko išgelbėti tik apie 30 egzempliorių).
Šis leidinys – tai 1937 m. išleistos knygos „Vilnius ir jo apylinkės“ fotokopija. Autoriai labai dėkingi „Minties“ leidyklai už tai, kad knyga, kuri buvo pasmerkta pražūčiai, dabar vėl prieinama skaitytojams.
Lietuvių kilmės “tuteišių” lenkinimas lenkiškose ( lietuvių išlaikomose ) mokyklose – galima registruoti didžiausios kvailystės Gineso rekordu.
INFORMACIJA: Buvusių okupantų privilegijos stebina pasaulį. Lietuva išlaiko 80 lenkų mokyklų,kuriose tuteišai mokomi lenkų kalbos,lenkinami..Lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti lenkų bendruomenė,kadangi Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos. Lenkiškų,rusiškų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto – okupacijos paveldas..Tuteišių klastingas lenkinimas yra dalies lietuviško genofondo naikinimas,lietuvių savižudybė
Iš tiesų: reikia iš biudžeto visai nefinansuoti lenkiškų mokyklų, tegul jas išlaiko Lenkija. Mes išlaikysime lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Lietuvai taip būtų ir ekonomiškai, ir politiškai naudingiau.
Čia jau kvepia sienų perstumdymu t y grąžinti Lietuvai buvusias žemes. lyvis
Vėl visu aštrumu yra iškilęs likiminis Lietuvai Vilniaus klausimas. Ir jį savo provokaciniais imperialistiniais tikslais iškėlė Lenkija. Sakau Lenkija, nes be jos inspirvimo, palaiminimo ir palaikymo, be fašistuojančių sikorskių tiesioginių nurodymų, jokie tomaševskiai nebūtų pradėję šakotis ir nesišakotų. Pavardžių, pavadinimų rašymas ar kalbos klausimas mokyklose, tai tik pretekstas. Akivaizdžiausiai tai patvirtina, kad ir toks faktas. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 9 (devynis) milijonus lenkų tautybės žmonių. Bet ten nėra nė vienos JAV valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos. NĖ VIENOS! Visos lenkiškos mokyklos ten išlaikomos lenkais save laikančių JAV piliečių lėšomis. Niekur neteko aptikti, kad Varšuvos dabartiniai vadai – Sikorskis, Tuskas, Kačinskis ir kiti būtų kada nors reiškę pasipiktinimą tokia savo tautiečių padėtimi JAV. Tyli kaip vandens burnon prisisėmę. Bijo! O Lietuva… Varšuva mano, kad su ja, kaip ir prieš II Pasaulinį karą nesivaržant galima kalbėti iš jėgos pozicijos. Juolab, kad dabartinės Lietuvos valdžios viršūnėse yra žmonės, kurie dėl “aukštesnių” politinių tikslų, begėdiškai vadindami Lenkiją strateginiu partneriu, sėdi suglaudę ausis. Tur būt laukia nurodymų iš Briuselio, iš Vakarų, kurie 1923 metais Ambasadorių konferencijos nutarimu Vilnių (Lietuvos istorinę sostinę!) ir Vilniaus kraštą priskyrė Lenkijai.
Ką daryti? Daug ką reikėtų. Visko neišvardysi. Bet viena visiškai aišku. Artėja Seimo rinkimai. O vėliau ir Prezidento. Nenorinčius ar nesugebanąius ginti likiminių Tėvynės intersų mes, rinkėjai, turėtume pasiųsti kuo toliau nuo valdžios vairo ir valdžion įstatyti tuos, kurie tuos interesus sugeba tinkamai atstovauti ir apginti.