Kas yra MO? “Didžiojoje” žiniasklaidoje apie šį naująjį muziejų Vilniuje jau nemažai rašyta. Šią savaitę jis triukšmingai ir prabangiai atvėrė duris savo lankytojams.
Kaip žinia, tai privačiomis lėšomis chemikų, biochemikų, mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų įkurtas modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, kuriam naujas pastatas pastatytas vietoje nugriauto “Lietuvos” kino teatro. Žinoma, gaila “Lietuvos”, bet geriau modernus muziejus nei toje vietoje ankstesnių savininkų planuotas koks visiškas stiklainis biurams ir daugiabučiams. Be to, statinį privatizavus, paskutiniaisiais metais jis atrodė klaikiai – visas apipaišytas grafičiais ir šiaip jau ideologiniais šūkiais. Garsusis užrašas “Lietuva” buvo išstatytas pajuokai.
Mano asmeninė bėda tik ta, kad iš pirmo karto su tuo naujuoju pastatu baisiai susipykau. Kliuvo man viskas ir kėlė tokį stiprų įtūžį, kad net nesmagu prisiminti.
Siutino ta akla siena prie pat autobusų stotelės, atrodo, ji išsikišusi palyginti su senaisiais tos gatvės pastatais taip toli, kad nebėra vietos nė išlipti iš troleibuso, nė kuo kvėpuoti. Pedantiškai žvilgsniu pradėjau matuoti atstumą nuo gatvės ir lyginti su atstumu kitų, senųjų pastatų. Vis dėlto – senamiestis! Lyg ir ne taip smarkiai ta šoninė siena išsikišusi, o optinis pojūtis – lyg kas dusintų. Vėl žiūriu į toliau stovinčius senuosius pastatus – jie draugiškai sau stovi, nieko nekliudo… Gal dėl to, kad jie žiūri į gatvę? O modernusis atsukęs akliną savo šoną. Jam ten trūksta vietos!
Susigriebusi, atidžiau “nuskenavau” pastato formas – ir vis tiek jis man labai nepatiko. Tie iškapojimai trikampiais, tos sunkios “lubos” šone ties įėjimu, lyg kokiu požeminiu perėjimu… Tos griūvančios stiklinės sienos ir metalinės konstrukcinės perdangos…
O dabar atsuku abu savo skruostus.
Bet pirmiau papasakosiu du epizodus iš vieno filmo: viena jauna dailininkė ateina pas meno žinovą kolekcionierių į svečius ir, apžiūrinėdama jo lobius, staiga sako: “O šitame paveiksle visko perdaug!” “Ką tu, – nustebęs sako kolekcionierius, – juk tai – Pikaso!” “Na ir kas!?” – atrėžia jam jaunoji dailininkė… O vėliau ta dailininkė kaip stebuklu grožėsis pirmą kartą matoma jūra… “Na ir kas?” – juokaudamas jai primins kolekcionierius. Taigi.
Naujojo MO muziejaus pastato autorius – labai žymus JAV architektas Danielius Libeskindas, visame pasaulyje pristatydinęs įvairiausių koncertų salių, muziejų ir kt. Ir V. Butkui Vilniaus Mo muziejaus pastatas atrodo nelyg stebuklas.
Nieko nepadarysi – architektas nemėgsta apskritimų, išskyrus vidaus laiptus, o aš apskritimus dievinu…
Butkai yra sukaupę apie 5000 lietuvių menininkų kūrinių nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki dabar. Atidarymui atrinkta apie 300 kūrinių. Atidarymas nuo ketvirtadienio (2018 10-18) trunka keturias dienas, jo metu – gausu renginių.
O ir mes iš to atidarymo turime nemenką lobį – tai puikios Deivio Slavinsko nuotraukos, kur net žiūrovai atrodo parinkti, nelyg būtų paties kūrinio dalys…
Deivio Slavinsko nuotraukos:
Architektui gal kas pranešė apie daug kur kartotus komentarus, jog kviečiami užsienio architektai, jiems mokami milžiniški pinigai, ir jie čia mums, „atsilikėliams”, klonuoja kažkada savo tai šen, tai ten jau ne kartą statytus, bet Vakaruose jau nebepageidaujamus pastatus. Gal tai žinodamas, architektas neklaustas kažkodėl pareiškė, jog tokio dar niekur nestatęs…
Bet apie Butkų šeimą – gal jiedu bus tas ledlaužis, kuris pagaliau pralauš oligarchų egoizmą? Gal jie jau visko ir persiragavo, ir išbandė, tad pagaliau pajus malonumą dėl Lietuvos pinigus leisdami? Gal grįš į Lietuvą tarpukario verslininkų dvasia?
O Butkų šeimai linkiu sėkmės ir dėkoju.