Rugpjūčio 23-ąją, Ignalinoje, paminėta Europos diena stalinizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena. Ignalinos Švč. M. Marijos gimimo bažnyčioje aukotos šv. Mišios ir pristatyta literatūrinė kompozicija „VISKĄ SAUGOK, ATMINTIE“. Aktoriai Česlovas Stonys, Saulius Sipaitis ir Pranas Zaremba kompozicijoje pagerbė už Lietuvą žuvusius, kentėjusius ir kalbėjo apie budelius, kurie buvo už tai atsakingi. Skambėjo partizanų dainos, buvo skaitomi Antano Rūko, Vytauto Cinausko, Jurgio Zauerveino, Andriaus Vištelio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės eilėraščiai, rašytojos Vandos Juknaitės, vyskupo Teofiliaus Matulionio mintys.Prieš mišias savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis padėjo gėlių prie Ignalinos kryžiaus tremtiniams. Kalbėdamas minėjime jis prisiminė dalyvavimą neregėto masto Baltijos kelio akcijoje, kalbėjo apie svarbiausius to laiko istorinius momentus. Šiemet minimos 29-osios Baltijos kelio metinės. 1989 m. rugpjūčio 23-ąją trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo 600 kilometrų kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Baltijos kelias – vienas didingiausių Lietuvos istorijos epizodų, pasauliui išreiškęs galingą mintį, kad žmonės yra pasirengę taikiai kovoti dėl nepriklausomybės. „Sau ir savo valstybei palinkėkime stiprybės, sugebėjimo naudotis laisve ir kad daugiau niekada nebūtų tokių gėdingų ir pražūtingų susitarimų, skaudžių netekčių. Sveikatos ir stiprybės dirbant savo kraštui ir pagarbos Lietuvai…“, – linkėjo meras Henrikas Šiaudinis.
Klebonas Vidas Smagurauskas pamoksle kalbėjo apie žmonių prigesusią dvasią, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu stygių ir sakė, kad tokio įvykio kaip Baltijos kelias turbūt negalima ir nereikia pakartoti, kaip neatkursi buvusios dvasios jėgos: „Tegul Viešpats įžiebia mumyse daugiau dvasios ir noro gyventi, kurti, dirbti kitų žmonių ir tėvynės labui“. Dvasios jėgos tikrai nestokojo trys garbaus amžiaus aktoriai, stoję akistaton su priespaudos, melo ir sovietinės propagandos negandomis. Kaip sakė kompozicijos autorius ir vienas iš atlikėjų Č. Stonys, šis jo kūrinys yra absoliučiai dokumentinis, jame nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Perteikiama tai, kaip tuo metu buvo kalbama, rašoma, dainuojama, daroma. Išvardijami ir pagrindiniai budeliai, melo skleidėjai: Josifas Stalinas, Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Kazys Preikšas, Petras Raslanas, Henrikas Zimanas, Domas Rocius. Jų nuotraukos sudėtos ant specialių stovų žiūrėjo į žmones viso renginio metu. Bažnyčios aplinkoje tai sukūrė itin drastišką kontrastą.
Skambėjo ir jų kalbų įrašų ištraukos, taip pat ir tarybinės dainuškos, ir pionierių traukiami posmai… Keista buvo to klausytis, tarsi iš seno siaubo filmo atklydusių, tokių šiandien nesuvokiamų savo kvailais lozungais ir sarkastiškomis tiesomis. Tų dienų realybė skambėjo ir baugiai skaudžiai, ir gėdingai, ir tarsi juodai humoristiškai. Apie daug ką galėjai susimąstyti klausydamas istorijos: ir apie praeitį, ir apie šiandienos laiką, ir apskritai apie nuodėmingą žmogaus prigimtį… „Lietuva buvo skandinama kraujo jūroje, melo vandenyne. Ir vis dėlto išliko… Lietuvos Partizanas, karo tribunolo nuteistas mirti, kreipiasi į mus: „Nebijau mirties. Tik, Dieve mano, vieno bijau, kad mano tauta neprarastų atminties, kad niekas niekada neminės mano vardo, kai nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią… Todėl vis meldžiuosi, Dieve, neatimk iš mano tautos atminties!“. O pavojus didelis. Dar daug Lietuvoje Tarybų Lietuvos… Kas galėtų paneigti?!“.
