Vasario 15 d., 17 val., Panevėžio miesto dailės galerijoje, buvo atidaryta paroda „Lietuvos dailės akiračiai. Iš Lietuvos dailininkų sąjungos 100-mečio kolekcijos“.
Paroda siekia pristatyti šalies dailininkų kūrybinius ieškojimus gyvenant nepriklausomoje valstybėje.
Sunkesniais, primestos santvarkos ir ideologijų laikais (konkrečiai – sovietizacijos), mene buvo juntamas aiškus pasipriešinimas, atviresnis ar simboliškesnis nepasitenkinimo esama situacija rodymas.
Dažnai tokia besipriešinanti kūrybinė pajauta yra įvardijama kūrėjo varikliu (kuo sudėtingesnės sąlygos, tuo geresni darbai). Šioje parodoje, šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbai yra dalis Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) 100-mečio kolekcijos, kuria siekiama gvildenti valstybingumo naratyvą, vizualiais pavidalais išskleisti šiandienos Lietuvos dailės kaitos tendencijas. Parodoje eksponuojama 28 LDS narių, tiek jau gerai žinomų, tiek jaunųjų kūryba.
Žvelgiant į kolekcijos kūrinius matyti, kad įvairių kartų atstovus masina abstrakcijos žanras. Pulsuojančios ramybe ir susikaupimu yra Arūnės Tornau drobės. Panašų įspūdį kuria ir Jūratės Mitalienės triptikas. Tuo tarpu žymiai drąsesnės yra Ramūno Čeponio tamsios klampios masės. Abstrakčios dėmės taip pat atsiranda Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės šilkografijose. Ryškumu dėmesį bando patraukti Giedrė Riškutė (net autorės pavardė apie tai byloja), Saulius Kruopis, Aistė Jurgilaitė. Lino Gelumbausko kūryboje, pinasi papročiai ir abstrakcija. Tapytojas tęsia lietuvių modernizmo paprotį, o estetinės nuostatos jį sieja su mokytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno pasaulėžiūra.
Kitas lietuvių dailėje itin dažnas žanras – peizažas – įvairiais pavidalais reiškiasi Agnės Liškauskienės, Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės, Rūtos Eidukaitytės, Gražinos Vitartaitės darbuose. Žanro apraiškų randasi Gusto Jagmino drobėse. Jo suabstraktintuose peizažuose dažnai išnyra žmogaus figūra. Anot parodų kuratorės Sonatos Baliuckaitės, Jagminas dekonstruodamas natūrą suabstraktina peizažą iki spalvos, bet tuo pačiu palieka atpažįstamumo momentą. Tradicinei tapybai atstovauja Ieva Bunokaitė, gvildenanti sakralias temas, ir Jonas Daniliauskas, kuris kaimo kasdienybėje ir žmogaus sąryšyje su gamta ieško būties prasmės. Kūriniuose aiškiai matyti, kad spalva autoriui yra viena pagrindinių raiškos formų.
Jaunosios kartos atstovas šiaulietis Antanas Šeronas puikiai jaučia tonus ir pustonius, drąsiai jais žaidžia kartu pasitelkdamas „riebius“ potėpius. Dailininkas mėgsta pabrėžti, jog yra kilęs iš kaimo, todėl nenuostabu, kad ir paveiksluose fiksuoja čia pat esančią buitinę aplinką pakylėdamas ją į visai nebuitišką lygmenį. Kiek kitokiais, drąsesniais spalviniais „plėmais“ vaizdą kuria Gintaras Palemonas Janonis. Šiuolaikiškai klasikinė yra Medos Norbutaitės pastozinė tapyba. Tapydama interjerus ar natiurmortus ji drąsiai eksperimentuoja su dažais, gausūs, tačiau išlaikantys grakštumą ir netgi grafiškumą jų kalnagūbriai neleidžia sumaišyti autorės kūrybos su kitais dailininkais.
Pastoziškumą pamėgęs ir Arvydas Baltrūnas. Parodoje eksponuojami jo sidabriškosios serijos kūriniai. Visiškam realizmui atstovauja jauna tapytoja Gintarė Marčiulynaitė. Lengvas sepijos rūkas tarsi blėstantis prisiminimas gaubia autorės tapomus kasdienius vaizdus.
Lengvas figūrų chaosas matyti Mindaugo Skudučio darbuose. Šis autorius Lietuvos dailės lauke pasirodė su mirties, ligos, kankinančios aistros ir parsiduodančios meilės siužetais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šios temos pamažu blėso Skudučio kūryboje, tačiau pastaruosius keletą metų jos vėl pamažu grįžta peraugdamos į gausias ir netikėtas fantasmagorines vizijas.
„Lietuvos dailės akiračiai“ leidžia bent akies krašteliu pažvelgti, kaip atrodo lietuvių dailė praėjus jau gana nemažam laiko tarpui po nepriklausomybės atgavimo, kokios temos dominuoja, kas šiuolaikiniam menininkui atrodo svarbu ir verta įamžinimo.
Paroda veiks iki kovo 17 dienos.
