Siekdami, kad 2018 metų valstybės biudžete būtų numatytas didesnis finansavimas aukštajam mokslui, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslininkai prieš susibūrę į iniciatyvinę grupę „Paskutinis prioritetas“. Jie ragino mokslininkus ir dėstytojus siųsti laiškus Seimo nariams ir reikalauti, kad atsakingos valstybės įstaigos nebeužkrautų atsakomybės už Lietuvos mokslo ir studijų padėtį vien pačioms mokslo įstaigoms, bet imtųsi ryžtingų veiksmų užtikrinant reikiamą finansavimą ir tam reikalingas sąlygas.
Pasak iniciatyvinės grupės „Paskutinis prioritetas“ narių Lietuvos dėstytojų bei mokslo darbuotojų atlygis už darbą ir kitais metais tebebus gėdingai mažas, jei Vyriausybė bei Seimo nariai, tvirtindami valstybės biudžetą, neatsižvelgs į akademinės bendruomenės siūlymus.
„Šiuo metu dėstytojai bei mokslininkai, gaunantys 500-600 eurų darbo užmokestį „į rankas“, yra raginami kelti studijų kokybę ir atlikti pasaulinio lygio tyrimus, tačiau norint sustabdyti mokslo ir studijų sektoriaus griūtį Lietuvoje, būtina imtis neatidėliotinų priemonių, kad dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai dar 2018 metais didėtų ne mažiau kaip 50 nuošimčių“,– teigia VU Filosofijos fakulteto docentas, dr. Antanas Kairys, atstovaujantis dėstytojų iniciatyvai „Paskutinis prioritetas”.
Anot Humanitarinių ir socialinių mokslų sąjūdžio atstovo VU TSPMI docento dr. Liutauro Gudžinsko: „Šiuo metu 2018-ųjų biudžeto projekte numatytos lėšos tik simboliškai padidintų mažus atlyginimus – jie ir toliau būtų net dvigubai-trigubai mažesni, nei Estijoje dirbančių kolegų ir vieni mažiausių Europoje. Labai tikimės, kad Seimo nariams užteks politinės valios pripažinti, kad investicijos į aukštąjį mokslą bei mokslinius tyrimus yra svarbiausias, o ne paskutinis prioritetas. Sprendimas, kurį šiandien priims politikai, yra sprendimas dėl mokslo ir universitetinių studijų Lietuvoje likimo – palikti ar naikinti.
Gruodžio 7 d. mokslininkų ir dėstytojų iniciatyvinės grupės „Paskutinis prioritetas“ žiniasklaidai išplatintame pranešime išdėstyti tokie reikalavimai sprendimus priimantiems politikams:
- Per artimiausius 3 metus 2,5 karto padidinti visų kategorijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimus: nuo 2018 m. 50 % (reikia papildomai skirti ne mažiau kaip 66 mln. eurų), 2019 m. – 30 % nuo 2018 m. lygio, o 2020 m. – 30 % nuo 2019 m. lygio.
- Svarbu, kad nuo 2020 m. toliau būtų išsaugotas aiškiai apibrėžtas mokslininkų ir dėstytojų atlyginimų santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu: pusantro vidutinio darbo užmokesčio – lektoriams, asistentams, moksliniams bendradarbiams, ir iki 2-2,5 vidutinio darbo užmokesčio – docentams, profesoriams bei vyr. moksliniams bendradarbiams.
- Užtikrinti stabilų ir pakankamą finansavimą mokslui. Šiuo metu egzistuojanti sistema, kai iš esmės finansuojamos tik studijos, o mokslas bandomas šelpti iš europinių lėšų, destabilizuoja padėtį mokslo sektoriuje ir nesukuria prielaidų jo tvariai raidai. Nustoti mažinti aukštojo mokslo finansavimo procentinę dalį biudžete ir galų gale priartėti prie užsienio organizacijų rekomenduojamo finansavimo lygio.
Dėl sumažėjusio studentų skaičiaus sutaupytus pinigus skirti mokslo tyrimų plėtros finansavimui, siekiant ES vidurkio – 2 proc. BVP. Šiuo metu Lietuvoje skiriama tik 1 proc.
Keisti aukštojo mokslo finansavimo proporcijas: nuo santykio 73 proc. studijoms ir 27 proc. tyrimams pereiti prie 50 / 50 proc. santykio.
- Nemažinant kitų viešųjų paslaugų finansavimo – nedelsiant priimti būtinus sprendimus, kurių dėka dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai pasiektų būtiną lygį. Tai yra įmanoma padaryti – reikia politinio pasirinkimo.
- Pagaliau būtina užbaigti aukštojo mokslo reformą. Būtina sutelkti politinę valią ir įvykdyti esminius pokyčius:
– optimizuojant mokslo ir studijų institucijų tinklą, didesnį dėmesį skirti ne universitetų, o besidubliuojančių studijų programų mažinimui;
– įdiegti skaidrią ir aiškiais kriterijais paremtą įvairių aukštojo mokslo studijų krypčių finansavimo sistemą;
– užtikrinti, kad įgyvendinant reformą nebūtų atleidžiami gerai dirbantys mokslininkai. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, mokslininkų nėra per daug, o pagal doktorantų skaičių Lietuva atsilieka nuo kitų ES šalių.
