Nelaimė yra tame, kad tiek R. Šimašius, tiek jo komanda, tiek didžioji dalis Teisingumo ministerijos darbuotojų, kaip ir didelė dalis teisėjų, prokurorų ir kitų teisėsaugininkų dalis nuoširdžiai, dalis – labai pragmatiškai, būtent taip ir galvoja, kaip savo straipsnyje “Naujoji LTSR: Lietuvos technokratinių sraigtelių respublika” (www.tiny.lt/78u9zd) rašo Vladimiras Laučius: kad būtina depolitizuoti absoliučiai viską, įskaitant ir pačią politiką, ir kad valstybės tarnyboje neturi būti jokio res pulica suvokimo ir klasikinio universitetinio išsilavinimo teikiamų asmenybės brandos pagrindų. Deja, Lietuvos teisininkų dauguma būtent tokiomis tiesomis ir vadovaujasi: neva valstybės gyvenimui užtenka vien tiktai mechaninio – teisinio reguliavimo, ir jokiu būdu nereikia teisėje naudoti jokų vertybinių kategorijų, nes jos neva iškreipia teisę ir tokiu būdu trukdo valstybei funkcionuoti.
Ir tai jau 21 metus labai sėkmingai mums perša Laisvosios rinkos institutas, kurio vadovu ilgai dirba tas pats R. Šimašius. Todėl jis ir dabar taip ramiai ir reaguoja
– “o kas čia atsitiko? Paprašė , pažiūrėjom pagal sutartį – viskas priklauso, tai ir davėme, o jei SEB-as neduoda, tai priversime per teismą, ir teisėja su analogišku mąstymu priėmė būtent tokį sprendimą – kaip mechaniniai sraigteliai tiek R. Šimašius, ir visa Teisingumo ministerija ir teisėja.
Bet šiame mechanizme yra išlygų: neabejoju, kad jei būtų reikėję duoti tokius duomenis, pvz. apie tos pačios Laisvosios rinkos instituto vadovus, ši mechaninė sraigtelių armija tuos pačius teisinius argumentus jau būtų naudojusi ne duomenims perduoti, o atvirkščiai – saviems apginti. Ir tai nė kiek jų netrikdo, nes Laisvosios rinkos institutas nesislėpdamas perša nuomonę, kad teisė pirmiausia skirta galingiems ir turtingiems apginti.
Tą Laisvosios rinkos institutą ir finansuoja tie patys galingiausi ir turtingiausi – monopolininkai ir pan., žr. rėmėjų sąrašą ČIA.
O buvęs šio instituto vadovas R. Šimašius jiems skolingas neliko: Teisingumo ministerijos iniciatyva pirmiausia dėl neva taupymo (kiek sutaupė? 100 tūkstančių?) buvo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos filialai apskričių centruose. R. Šimašius į klausimą, kaip pensininkams apsiginti nuo monopolininkų (privačių namų valdų, prekybos centrų savavaliavimų ir pan.) be tokių filialų, atsakė – susitvarkys elektroniniu paštu, arba atvažiuos į Vilnių (“neturite duonos? Tai valgykite pyragus”).
Arba bankų Lietuvoje imami iš pensininkų iki 3 litų mokesčiai už atsiskaitymus su komunalinių įmonių tiekėjais? Kur ES tai yra? Bet čia, Lietuvoje, Teisingumo ministerija užuot gynusi teisingumą, elgiasi priešingai – kaip koks LLRI, kaip tvirtovė saugo tokį amoralų bankinių monopolijų susikurtą didžiulį bankų pelno šaltinį.
Todėl R. Šimašiaus ir Co YPAČ UOLŪS veiksmai išduodant Baltarusijos piliečio bankinius duomenis Baltarusijos spec. tarnyboms (beje, nesant Baltarusijos teismo sprendimo, o tai jau tos pačios sutarties su Baltarusija pažeidimas) yra logiška ligšiolinio mūsų teisėsaugos ir monopolininkų atstovų raidos per pastaruosius 20 metų rezultatas.
Kokios išeitys, ką daryti?
Pirmiausia atstatydinti R. Šimašių ir tuos, kurie LABAI UOLIAI ir labai greitai stengėsi išduoti privataus asmens duomenis neturėdami tam nei Lietuvos, nei Baltarusijos įsiteisėjusių teismų spredimų (pastaruoju atveju remaintis būtent tarpvalstybine sutartimi Lietuvos Teisingumo ministerija net negalėjo pradėti keiptis į Lietuvos bankus).
Antra – uždaryti sąskaitas ir nutraukti bet kokius ryšius su bankais DnB NORD LT ir SEB LT, kurie negynė vienos iš europinių vertybių – asmens duomenų ELEMENTARIOS apsaugos.
Trečia apie tai diskutuoti. Nes karaliai (Lietuvos teisininkai, monopolijos, LLRI ir pan.) labai bijo, kad daugės sakančių ir rašančių, kad tie karaliai nuogi. O tai jiems ir pirmiausiai visai visuomenei būtų labai į sveikatą.
Ir be abejo dar labai būtina kuo greičiau visuomenininkams įsteigti Viešo intereso gynimo institutą tam, kad galima būtų nors truputį atsverti kol kas netrikdomą absoliutų Laisvosios rinkos instituto dominavimą viešojoje erdvėje.
Norint apie vertybes kalbėti, reikia jų pačiam ne tik turėti, bet ir tinkamai jomis vadovautis ir veikti. Neįsivaizduoju svetimoteriaujančio vyro, kuris kitus svetimomeriautojus dorintų ir auklėtų. Todėl smerkiantis kitus ir teisiantis kitus asmuo turi turėti bent krislelį padorumo, ko nesimato ir nesigirdi jau daugelį metų viešojoje erdvėje – Naglio Puteikio asmenyje.
O tamsta tų vertybių pakankamai turite, jei jau kalbate ir smerkiate? Aš, pavyzdžiui, N. Puteikį žinau kaip principingą paveldosaugininką, kuris jau buvo ne kartą linksniuotas įvairių finansinių lobistų ir oligarchų už tai , jog gynė viešąjį interesą.
Naglį pažįstu jau daugiau kaip 20 metų.
Ir galiu garantuoti, jog mūsų Tautos ir Valstybės tragedija būtent tame, kad Lietuvą jau 20 metų valdo ne tokie principingi žmonės kaip Naglis, o visokie pederastai-liberastai-kosmopolitai, kalbant tiesiai – visų “spalvų ir atspalvių” vagys ir kyšininkai.
Autorius nepagauna įvykio esmės: juk atsitikimas įvyko tik todėl, kad opozicionierius buvo antiek slaptas, kad bele kas, tame tarpe Šimašiaus kontora, to nežinojo ir žinoti negalėjo.
Kažkas juk globoja tuos opozicionierius Lietuvoje?
Tai tie globotojai ir turėjo padaryti taip, kad niekas Lietuvoje, net klaidos įtakoje, negalėtų jų globojantiesiems pakenkti.
Visiškai sutinku: Lietuvos duobkasys yra Laisvosios rinkos institutas. Per 21 m. vietoj gerovės valstybės kūrimo imant pavyzdį iš Vokietijos ir Skandinavijos valstybių, institutas išvarė gyventojus iš Lietuvos ir 5-ą dalį mūsų žmonių pervedė žemiau skurdo ribos. Kai mažėja gyventojų tokiais tempais sakykite, koks gali atsirasti investuotojas, jei vadinama rinka mažėja ir perkamoji galia skurdi? Todėl mažai kas ir investuoja į Lietuvą per 20 metų. Visos Vyriausybės neieškojo balanso tarp samdomo darbo ir kapitalo, o tarnavo stambiajam kapitalui patariant “saliamonams” iš šio instituto, todėl tokią Lietuvą ir turime. Vyriausybės pareiga surasti balansą tarp samdomojo ir kapitalo ir tą naudoja vakarų valstybės nuo Ruzvelto laikų – 1933-34 m. Todėl Amerikoje ir neatsirado bolševikinis socializmas. Taip elgiasi ir V. Europos valstybės po 2-jo pasaulinio karo ir čia Lietuvai nereikėjo išradinėti dviračio, o tik pritaikyti jų pasiekimus įstatymuose, finansuose ir ekonomikoje. Nereikia jokio Laisvos rinkos instituto, jį reikia kuo greičiau uždaryti, o kas jį finansuoja uždėti baudas už Lietuvos nustekenimą.
Amerika jau žlunga, todėl ir negali būti mums teigiamu pavyzdžiu.
Laisvosios rinkos institutas pats nėra laisvas, o yra visiškai priklausomi nuo savo rėmėjų, kurie yra visokios finansinės grupuotės, lobistai, monopolininkai. Tai netgi visiškai prieštarauja utopinei laisvosios rinkos idėjai, pagal kurią viską reguliuoja laisva rinka, esant visiems rinkos dalyviams lygiems. Tai ar įmanoma tokia lygybė Lietuvoje, kur daug monopolijų, lobistų ir korupcijos? Tai gauna pinigus ir atidirbinėja prisidengę skambiu vardu. Pasižiūrėjus į rėmėjus pasidaro aišku, ko LRI taip aršiai pasisako prieš alkoholio reklamos draudimą, kodėl nori atrėžti dalį valstybinių miškų privačiam sektoriui ir t.t. ir t.t.
“Tikram lietuviui”, aš kalbu apie buvusią Ameriką ir pokarinę Europą. O pats maišai kiaušinius su pautais. Istorija keičiasi ir pagimdo naujus iššūkius, problemas, iškyla naujos stiprios valstybės ir pan. Aš nesiūliau pavyzdžiu imti Ameriką, bet aiškiai nurodžiau Vokietiją, kuri buvo visiškai sumušta, viskas išgrobta nugalėtojų, tačiau jau po 20m. tapo viena stipriausių valstybių. L[etuva gi, per 20m. tapo nustekenta, didžiausia netektis yra emigracija, nes didžiausias turtas yra žmogus. Lietuva gali išmaitinti apie 20 milijonų, tačiau yra tik 3 mil.
Lietuvoje gali gyventi dvidešimt penki milijonai (25 000 000) žmonių, lyginant dabartinį kuklų Lietuvos ir gausų Anglijos gyventojų tankumą. Meiliai draugiškai.
Aštuonis kart didesni gali būti miestai kaimai.
N. PUTEIKIU iš jo darbų matosi kad yra doras , principingas žmogus už tokius žmonėms ir reikėtų balsuoti,o ne už esamas partijas kurios visos vienodos ir niekuo nesiskiria
Pažįstu Nagli. Tad patvirtinu, kad tai tiesa. Tą patį galiu pasakyti ir apie Gintarą SONGAILĄ.