B. Puzinavičius. Dėl Lukiškių aikštės memorialo

Dėl Lukiškių aikštės memorialo bei dr. J. Basanavičiaus ir Vasario 16 akto signatarų  paminklo priešais  jį, Šiuolaikinio meno centro kūrybinių dirbtuvių ir  jų sudarytos  projektų vertinimo komisijos sudėties.

Spaudoje skelbiama, kad patriotinės organizacijos įsteigė labdaros ir paramos fondą „Vyčio su Laisvės kovotojų memorialu projektas”. Šis žinia žadino viltį, kad mūsų tautos laisvės kovos ir kovotojai, laisvės kankiniai ir tremtiniai, rezistentai pagaliau sulauks deramo įvertinimo ir įamžinimo sostinės centrinėje valstybinės reikšmės aikštėje prie kovotojų už Lietuvos laisvę kalinimo, kankinimo ir žudymo vietos – buvusių KGB rūmų.     

Bet šitą viltį greitai aptemdė kita informacija, kad rengiamos vadinamosios „kūrybinės dirbtuvės“, kurias rengia Šiuolaikinio meno centras (ŠMC). Iš šio centro „kūrybinių dirbtuvių“, ko gero, neverta tikėtis ko nors geresnio už vadinamąją „Tautos dvasią” (autoriai V. Gylikis, V. Hansel (Hansell) ir R. Švedaitė), kuri buvo beveik vieningai  pripažinta kaip visiškai netinkama. Gal tos „kūrybinės dirbtuvės“ – tai tik dar vienas bandymas „tempti laiką“ ir žlugdyti projektą, skandinti jį nesibaigiančių diskusijų liūne?

Architektas, Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas, Kęstutis Akelaitis teigia, kad  iš šiuolaikinio meno gerbėjų sudaryta   projektų vertinimo komisja net ir negalvoja pritarti realistiniam projekto modeliui. (Žr.: „Kartoninis Vytis sukėlė savivaldybės pasipiktinimą“, – BNS,  „Diena, 2017–07–03).

Matyt, žino, ką sako. Aš irgi galvoju, kad iš sudarytos projektų vertinimo komisijos tikėtis gero rezultato labai sunku ar net neįmanoma. Susidaro įspūdis, kad komisija sudaryta tam, kad sužlugdytų geresnius projektus, o pasiūlytų tokį, kuris plačiajai visuomenei bus visiškai nepriimtinas.

Kodėl komisijoje nėra Politinių kalinių ir tremtinių, Laisvės kovotojų, rezistentų organizacijų, Krašto apsaugos ministerijos, Šaulių sąjungos atstovų, Sausio 13 brolijos,  „Sąjūdžio”, kitų patriotines vertybes puoselėjančių organizacijų deleguotų asmenų? Manau, kad visuomenė pritartų, jeigu projektų atrankos komisijoje būtų ne tik šios srities žinomi profesionalai, pvz., dailininkas A. Každailis, architektas A. Nasvytis, bet ir kiti žinomi žmonės, garsios asmenybės, pvz., prof. V. Landsbergis, buvęs kalinys arkivyskupas S. Tamkevičius, rašytojas K. Saja, literatūrologė V. Daujotytė ir kiti.

Sudarytosios vertinimo komisijos sudėtis – tai tiesiog pasityčiojimas iš partizanus, tremtinius, rezistentus, visus Laisvės kovotojus reprezentuojančių organizacijų ir joms atstovaujančių asmenų. Dar betrūko tik J. Arlauskaitės– Jazu (JAzzu) ir D. Ibelhauptaitės iš „Eurovizijos” iki pilno „modernių” vertintojų „komplekto”.

Kam ŠMC nori sukurti memorialą – sau, ar visuomenei? Sau gali ką tik nori susikurti ir pasistatyti ŠMC ekspozicijų salėse ar sodelyje.

Žinoma, ir man galima priekaištauti, kad kišuosi ne į savo reikalus. Bet aš esu Lietuvos pilietis, bent jau formaliai neblogai išsilavinęs, netgi mokslų daktaras, galiu turėti savo nuomonę ir istorinės atminties, laisvės kovų įamžinimo klausimais, stengiuosi ją pagrįsti šios srities profesionalų, pvz., A. Každailio, žinomų publicistų ir politologų, pvz. A. Medalinsko, politikų, pvz.  tais klausimais rašiusių Seimo narių ir kitų žinomų asmenų įžvalgomis, o taip pat analogiškų ar panašių paminklų ir monumentų pavyzdžiais užsienio šalyse, pvz., kaimyninėje Lenkijoje.

Dalyvavimo „kūrybinėse dirbtuvėse“, kaip ir anksčiau skelbtų konkursų sąlygos, A. Každailio žodžiais, iš anksto prognozuoja nesėkmę (A. Každailis. Ar Lukiškių aikštė taps valstybės aikšte. Lietuvos žinios, 2017–01–13). Kodėl idėjų autoriai turi prisiderinti prie galimai nevykusio aikštės rekonstrukcijos projekto erdvės ir mastelio, neviršyti 500 tūkst. Eurų sumos? (Šios sąlygos nurodomos ŠMC kvietime dalyvauti „kūrybinėse dirbtuvėse“). Juk svarbiausia sukurti gerą idėją, puikų projektinį pasiūlymą, o po to ieškoti būdų, kaip jį galima būtų pritaikyti esamai erdvei, surasti lėšų projekto įgyvendinimui.

Jeigu būtų reikiamas ir  atsakingas aukščiausių valstybinės valdžios institucijų požiūris į deramą Lietuvos istorinės atminties įamžinimą, 2009 m. minėtą Lietuvos vardo tūkstantmetį bei artėjantį modernios Lietuvos valstybingumo šimtmetį 2018 m., tai jau vien per tą laikotarpį ir pasirengimo toms datoms metus, buvo galima atlikti nemažus ir brangiai kainuojančius darbus įgyvendinant juos etapais, žingsnis po žingsnio.

Jei pavyktų sukurti gerą, visuomenei priimtiną projektą, manau, atsirastų ir jo igyvendinimo rėmėjų, būtų galima surinkti reikiamas lėšas. Bet dabar matome priešingas valstybės institucijų, ypač Vilniaus Savivaldybės, pastangas. Ne tik kad patys nieko  nenuveikia, nepadeda visuomenininkams, bet dar ir visokeriopai  žlugdo jų iniciatyvas, rėmėjų pastangas. Užtenka prisiminti visai neseną atvejį kai buvo bandoma pastatyti paminklą dr. J. Basanavičiui K. Sirvydo skvere Vilniuje. Dabar panašiai elgiamasi su visuomenininkų projektais Lukiškių aikštei.

Mane tiesiog pribloškė Vilniaus merui R. Šimašiui priskiriami teiginiai apie Vilniaus Lukiškių aikštės paskirtį, kuriuos 2017 m. liepos 8 d. išspausdino portalai 15 min lt. ir LRT lt. Publikacija pavadinta „R. Šimašius apie  Vyčio paminklą: tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza“. Pirmiausia, neaišku, kokia gi ta pasiduodančio karžygio poza? O toliau dar gražiau – minėtoje publikacijoje  rašoma, kad meras taip kalbėjo: „Lukiškių aikštėje turi atsirasti Vytis. Akcentuota, kad aikštė turi būti skirta susirinkimams, mugėms, pagulėjimui ant žolės, pasivaikščiojimui po medžiais. Paminklas svarbus, bet po to, kai bus užtikrinta vieša demokratinė erdvė“.

Taigi sprendžiant iš to, kas pasakyta, mero prioritetas – ne Tautos didvyrių, kovotojų, žuvusiųjų dėl Tėvynės ir kankinių pagerbimas ir jų atminimo įamžinimas, bet mugės (kitaip sakant – turgeliai) ir „pagulėjimai“ ant žolės. Ir tai turi vykti po M. Muravjovo koriko kartuvėmis, ar šalia  jų, po buvusios KGB būstinės langais, t. y. Lietuvos patriotų, didvyrių, kankinių kalinimo, kankinimo ir egzekucijų vietose arba šalia jų. Meras, tikriausiai žino, kad per 1863–1864 metų sukilimą Lukiškių aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė vykdė egzekucijas. Teigiama, kad dabartinės Lukiškių aukštės teritorijoje arba jos prieigose  buvo nužudytas 21 sukilimo dalyvis (12 pakarta, 9 sušaudyti).    Buvusių KGB rūmų kalėjime Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, vien nuo 1944–ųjų rugsėjo 28 dienos iki 1947–ųjų balandžio 16 dienos  mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims.

Ir dar dėl vadinamosios „demokratinės erdvės užtikrinimo“. Teko lankytis daugelyje demokratinės Europos miestų. Mačiau savo akimis, kad kai kuriose aikštėse, kurios skirtos didvyriams, žuvusiems, ar nužudytiems kovotojams, kariams pagerbti ir atminti, yra užrašai, skelbiantys, kad čia draudžiama ne tik gulėti, bet ir rūkyti, užkandžiauti, mankštintis, bėgioti, važinėtis riedučiais, dviračiais, vedžioti šunis. Tai  susikaupimo, pagarbaus elgesio vietos. Kaip sakoma, viskam savo vieta. Ar mūsų didvyriai ir kankiniai  nenusipelno tokios vietos Lietuvos sostinėje, ar jie neturi būti pagerbti faktiškai jų kankinimo ir žūties vietoje? Ar „pagulėjimui“ ir mugėms nėra kitų vietų?

Aš irgi smarkiai abejoju, ar dabartinis Vyčio maketas yra tinkamas, sutinku, kad monumentui, ar memorialui reikia ieškoti subtilesnių, įtaigesnių išraiškos priemonių ir būdų, bet jokiu būdu negaliu sutikti, kad prioritetas šioje aikštėje būtų teikiamas mugėms ir „pagulėjimui ant žolės”. Tokių prioritetų skelbimas šiuo atveju tiesiog skandalingas.

Valdžios arogancija, savivalė, sprendimų priėmimo būdas, manau, yra viena iš nesiliaujančios masinės emigracijos priežasčių.   Valstybė, kurioje klesti korupcija, nepotizmas, socialinė nelygybė ir neteisybė, visiškas valdžios ir visuomenės susvetimėjimas, kurios vadovai nepuoselėja ir negina tautinių vertybių, nebrangina istorinės atminties, visiškai nesirūpina jos įamžinimu, deramu ir įkvepiančiu garbingų sukakčių paminėjimu,  nemažai daliai tautiečių tampa niekam nereikalingu, visiškai svetimu, blogai valdomu administraciniu  dariniu, kurio negaila palikti emigruojant, svetur ieškant sotesnės duonos ir patogesnio gyvenimo. (Arogancijos ir savivalės pavyzdys šiuo atveju – Kultūros ministerijos sprendimai dėl vadinamųjų kūrybinių dirbtuvių, Vilniaus savivaldybės „viršūnėlių“ požiūris).                   

O dabar vėl grįžkime prie  fondo „Vyčio su Laisvės kovotojų memorialu projektas”. Jeigu teisingai suprantu, šio fondo steigėjai mano, kad Lukiškių aikštės memorialą turėtų sudaryti ne vien tik vienokios, ar kitokios formos ir išraiškos Vytis, bet ir kiti istorinės atminties įamžinimo objektai ir būdai.  

Aš irgi taip pat manau. Manau, kad daug vertingų minčių apie būsimą Lukiškių aikštės memorialą išdėstė žinomas dailininkas ir heraldikos specialistas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis  savo straipsnyje „Ar Lukiškių aikštė taps valstybės aikšte?”, kuris buvo atspausdintas  2017 m. sausio 13 d. portale „Lietuvos žinios”, taip pat kituose savo  straipsniuose. Man regis, kad  daugelis jo teiginių apie Lukiškių aikštės paskirtį, tvarkymą ir memorialo sukūrimą joje galėtų būti suvokiami ir vertinami  kaip veiklos gairės ir vadybine, ir kūrybine prasmėmis. Tolesnėje šio rašinio dalyje pacituosiu kai kurias A. Každailio  mintis, prie jų bandysiu pridėti ir keletą savo samprotavimų.

Bet pradėti norėčiau gal ir nuo kontraversiško pasiūlymo –

apsvarstyti galimybę Lukiškių memorialo komplekse, tiksliau tariant –  priešais jį, t. y. Aukų gatvelės erdvėje įamžinti ir Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus bei kitų Vasario 16 akto signatarų atminimą. Tuomet ir dr. J. Basanavičius, ir kiti Vasario 16 akto signatarai, ir pats aktas taptų sudėtine Laisvės kovų ir kovotojų memorialo dalimi. Jeigu  bus realizuotas Visuomeninio Vyčio paramos fondo projektas pastatyti Lukiškių aikštėje Vytį, sukurtas Laisvės kovų memorialas, manau, kad  pagrįstai tautos patriarchu  tituluojamam žmogui būtų labai tinkama vieta to memorialo artumoje, tiksliau tariant, priešais jį.

Galvoju,  kad  viename aikštės ašigalyje, prie Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, galėtų būti paminklas, ar ženklas, įamžinantis šioje aikštėje  nužudytus 1863 m. sukilimo vadus, centrinėje dalyje – pagrindinis Lietuvos Laisvę  ir Nepriklausomybę ženklinantis monumentas, ar memorialas, o  kitame ašigalyje, pačioje Aukų gatvelėje – Tautos patriarcho J. Basanavičiaus paminklas, gal tas, kuris sukurtas  pagal tarpukario menininko Rapolo Jakimavičiaus skulptūros pavyzdį, kurį išdidinti turėjo skulptorius Algirdas Bosas, arba kuris nors kitas, pvz. skulptoriaus G. Jakubonio, ar kuris nors geresnis iš tų, kurie buvo pasiūlyti Vilniaus savivaldybės skelbtam konkursui.  Greta pagrindinio paminklo, manau, turėtų būti įamžinti ir visi Vasario 16 Akto signatarai jų bareljefais, biustais ar bent vardais ir pavardėmis. Tai pat turėtų būti ir pavaizduota ir Vasario 16 Akto teksto  faksimilė su signatarų parašais.  

Manau, ne bėda, jeigu Vilniaus savivaldybė vis dėlto pagaliau pastatytų paminklą dr. J. Basanavičiui  aikštelėje priešais Nacionalinę Filharmoniją. J. Basanavičiui pagarbos nebus per daug. Pvz., Varšuvoje, mano žiniomis, yra net trys paminklai lenkų labai gerbiamam veikėjui J. Pilsudskiui.

Tiesa, greta buvusio KGB pastato Aukų gatvėje dabar jau stovi du paminklai: akmenų mūro piramidė sovietinės okupacijos aukoms ir skulptoriaus Jono Jagėlos obeliskas tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje. Aš manyčiau, kad tuos du monumentus galima būtų priartinti vieną prie kito, tą akmenų piramidę pastūmėti arčiau J. Jagėlos obelisko. Tikiuosi, kad  ir politinių kalinių ir tremtinių atstovai neprieštarautų, sutiktų atlaisvinti vietą Tautos patriarchui.

Man regis, ta akmenų piramidė buvo statoma kaip laikinas paminklas protestuojant prieš valdžios negebėjimą įamžinti partizanų, tremtinių, visų laisvės kovotojų atminimą Lukiškių aikštėje. Jeigu visų laisvės kovotojų, partizanų, tremtinių atminimas būtų deramai įamžintas pačioje Lukiškių aikštėje, gal būt, to laikino paminkliuko ir nereikėtų, arba, kaip sakiau, jis galėtų būti atnaujintas (jį jau reikėtų atnaujinti, jei jis liks) ir pastūmėtas arčiau jau esančio skulptoriaus Jono Jagėlos sukurto  obelisko.

Nesu nei skulptorius, nei architektas ir suprantu, kad mano nuomonė profesionalams nėra nei svarbi, nei reikšminga.  Todėl bandysiu ją pagrįsti analogijos būdu, pasiremdamas mūsų kaimynų lenkų pavyzdžiais, kurie, kai žinia, ypač aktyviai rūpinasi savo istorinės atminties įamžinimu, savo herojams – J. Pilsudskiui, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems, taip pat sukilėliams, rezistentams stato dažniausiai realistinius, atpažįstamus paminklus, pasitiki tradicinėmis monumentų formomis.  

Matyt, supranta, kad  istorinės atminties įamžinimo ir pagerbimo  vietos – tai ne modernaus, avangardinio meno galerijos. Jie, atrodo, „nesijaudina”, kad šalyje bus per daug Nežinomų kareivių, sukilėlių, laisvės kovotojų kapų centrinėse miestų aikštėse, bet juos gražiai tvarko, gerbia, kruopščiai prižiūri ir puošia (žr. rašinio pabaigoje pridedamas nuotraukas).

O bent kai kurie mūsų kareivėlių kapeliai Vilniaus Rasų kapinių patvoryje atrodo gana apgailėtinai, prašyte prašosi renovacijos. (6 rašinio autoriaus nuotrauka). Gal tas pridedamo Nežinomo kareivio kapelio vaizdelis rodo mūsų valdžio institucijų, ypač Vilniaus savivaldybės, požiūrį į istorinės atminties išsaugojimą, kritusiųjų už Vilniaus ir Lietuvos laisvę pagerbimą? 

Taigi Varšuvoje centrinė aikštė, kurioje vyksta svarbūs valstybinės reikšmės renginiai, pvz., Nepriklausomybės šventės iškilmės, yra J. Pilsudskio aikštė.  Centrinė šios aikštės ašis jungia du svarbiausius aikštės akcentus – viename ašigalyje yra Nežinomo kareivio kapas,  kitame –  Juzefo Pilsudskio paminklas. (žr. pridedamą J. Pilsudskio aikštės rekonstrukcijos planą – vizualizaciją – 1 pav. (Paveikslas iš internetinės Vikipedijos).

Reikia patikslinti, kad pridedamoje vizualizacijoje abipus Nežinomo kareivio kapo pavaizduotų rūmų šiuo metu nėra, jie po Varšuvos sukilimo vokiečių buvo susprogdinti ir iki šiol  neatstatyti. Nežinomo kareivio kapas įrengtas buvusių rūmų išlikusios kolonados ar arkados fragmente.

J. Pilsudskio paminklas, stovintis šalia jo vardu pavadintos aikštės, – realistinis, tradicinis, jame vaizduojamas personažas atpažįstamas. Apie tai užsimenu todėl, kad kai kurie mūsų architektai ir skulptoriai nori kokių tai stilizuotų, modernių paminklų, sako, kad mes gyvename 21 amžiuje, todėl ir šiuo metu statomi paminklai turi atitikti šių laikų stilistiką.

Manau, kad Lenkijoje modernus menas  ne menkiau pažįstamas negu Lietuvoje. Vis dėlto savo herojui J. Pilsudskiui jie1995  m. pastatė realistinį, atpažįstamą  paminklą. Kartoju – matyt, suvokia, kad pagrindinė valstybės aikštė – tai ne modernaus, avangardinio meno  galerija (žr.2 pav. Nuotrauka iš internetinės Vikipedijos).

O dabar apie  žinomo dailininko, heraldikos specialisto,  Nacionalinės premijos laureato Arvydo Každailio  Lukiškių aikštės viziją, kuri pristatoma keliose minėto dailininko pastarojo laikotarpio publikacijose.

A.Každailio publikacijose be kita ko rašoma, kad jis pasisako prieš siūlomą kvadratinės aikštės asimetriją, decentruotą aikštės architektūrinį sprendimą, chaotišką takų išdėstymą, išskiria centrinę jos ašį nuo greta buvusių KGB rūmų esančios Aukų gatvelės iki Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Šioje ašyje, o ne kur nors šone, ar aikštės pakraštyje  ir turėtų būti statomas monumentas. Centrinė aikštės ašis matoma ir kituose Lukiškių aikštės sutvarkymo projektuose, pvz. architekto A. Nasvyčio grupės Lukiškių aikštės vizualizacijoje. Šį projektą A. Každailis traktuoja kaip pagrindą tolesniam tobulinimui (žr. A. Každailis. Lukiškių aikštės sutvarkymas neskaidrus, skęsta vartotojiškų ir patriotinių šūkių rūkuose. Delfi lt.)

.

Kitame A. Každailio straipsnyje „Ar Lukiškių aikštė taps valstybės aikšte“ išspausdintame portale „Lietuvos žinios“  2017 – 01–13 d.  be kita ko, rašoma, cituoju: Mano nuomone, iš dabar susiklosčiusios situacijos galima išbristi tik tokiu atveju, jei aukščiausi valstybės asmenys, pasitarę ir gerai apsvarstę bei įsiklausę į piliečių lūkesčius, valingai suformuotų aikštės idėją ir toliau stebėtų bei globotų idėjos įkūnijimą. Neabejoju, kad Lietuva, turėdama senas, bet sudėtingas valstybingumo tradicijas, tikrai nusipelno senojoje valstybės sostinėje Vilniuje turėti aikštę, reprezentuojančią jos valstybingumą. Būtent Lukiškių aikštė, esanti sostinės centre, netoli Seimo, yra vienintelė tinkama vieta Lietuvos valstybingumo simboliui ir memorialui žuvusiems už Lietuvą. Tokioje aikštėje būtų prasminga minėti valstybės šventes, istorines datas ir priiminėti užsienio valstybių vadovus, norinčius pagerbti mūsų valstybę ir padėti gėlių už ją žuvusiems. Taigi aikštės idėja – pagarba šiandienos Lietuvos valstybei ir pagarba visiems žuvusiems dėl jos. Tokiai aikštės idėjai reikalingi objektai: valstybingumo simbolis ir paminklas žuvusiems už Lietuvą. Tinkamiausias valstybingumo simbolis yra herbas.

Kvadratinė Lukiškių aikštės struktūra diktuoja jos formavimą. Ji turi aiškų centrą, apsupta liepomis ir XIX–XX amžiaus architektūra. Kartoju, kad visai nesuprantama, kodėl architektui kilo mintis padaryti ją asimetrišką, su išraizgytais takų tinklais. Neaišku, kodėl sumanyta nesilaikyti istorinių ir architektūrinių ašių nuo Aukų gatvės, kurios pradžioje stovi paminkliukas tremtiniams, o kitame šios ašies gale, netoli bažnyčios, yra vieno iš 1863 metų sukilimo vadų Konstantino Kalinausko nužudymo vieta. Kodėl to nepaisyta?

Vien tai, kad buvusios aikštės centre sovietmečiu stovėjo Leninas, nepakankamas argumentas iškraipyti aikštės prigimtį. Be to, tokioje erdvėje statyti į valstybės herbą nepanašų simbolį, žemesnį už visą aplinką, yra tikras nesusipratimas.[…] Aikštės centre neseniai ant 25 metrų aukščio stiebo buvo iškelta istorinė valstybės vėliava, jos stiebo aukštis ir vieta – puiki nuoroda, kur ir kokio aukščio galėtų būti valstybės simbolinis objektas.

Memoriale žuvusiems už Lietuvą pirmiausia turėtų būti amžinoji ugnis, o simbolis žuvusiesiems – nebūtinai skulptūra. Galėtų būti ir siena arba arkada su įrašais ar reljefais, pažyminčiais pagrindinius mūšius ir datas, pagaliau visus nuo seniausių laikų žuvusiuosius už Lietuvą.

Valstybės simbolis kartu su memorialiniu kompleksu turėtų būti aikštės centre su numatytomis vietomis garbės sargybai ir reguliariam bei proginiam ceremonialui.   Laiko iki valstybės jubiliejaus liko nedaug, o rezultatai kol kas apverktini. (Citatos pabaiga).

Nuo savęs dar norėčiau pridurti, jog būtų prasminga, kad valstybinės reikšmės ceremonialai būtų rengiami tarp dviejų pagrindinių komplekso akcentų – Vasario 16 akto signatarų paminklo ir Laisvės kovų memorialo arba Gedimino prospekto „ašyje”, arba šalia centrinės Lukiškių aikštės ašies, jeigu ten būtų suformuota reikiamo dydžio aikštė tokiam ceremonialui.

Gal ir gera pastaruoju metu viešojoje erdvėje išsakyta idėja pagrindiniam vertikaliam memorialo Lukiškių aikštėje akcentui panaudoti į reikiamą aukštį iškeltą Juozo Zikaro skulptūrą „Laisvė”?

O gal prie Amžinosio ugnies aukuro tiktų skulptorės Nijolės Gaigalaitės skulptūra, esanti Rasų kapinėse prie už Vilniaus ir Lietuvos laisvę kovojusių karių kapų?

Gal derėtų labiau pagerbti tų karių atminimą ir Nežinomo kario palaikus perlaidoti Lukiškių aikštėje? Arba šioje aikštėje prie Amžinosios ugnies supilti ir paženklinti bent simbolinius Nežinomo kario, Nežinomo partizano ir Nežinomo tremtinio kapus arba čia sukurti kokius nors kitokius pagarbos ženkus (pvz., memorialines plokštes su prasmingais užrašais) visiems už Lietuvą kovojusiems ir kritusiems kariams,  partizanams, taip pat tremtiniams ir rezistentams tokiu būdu įprasminant ir įamžinant unikalią lietuvių tautos kančių ir kovų už Laisvę istoriją.

Nesutinku su tais, kurie sako, kad Vilniuje prie Lietuvos valstybingumą įprasminančio ir kovotojus už laisvę pagerbiančio memorialo nereikalinga Amžinoji ugnis, nes tokia jau liepsnoja Kaune.

Nemanau, kad teisūs tie, kurie sako, kad Vilniaus laisvės kovų memoriale prie Amžinosios ugnies neturi būti Nežinomo kareivio kapo, nes toks jau yra Kaune. Manau, kad bent jau simboliniai kapai, ar kitokie pagarbos ir padėkos už gyvybės auką, atsidavimą Lietuvos laisvei ir Nepriklausomybei ženklai Lietuvos kariams, partizanams, tremtiniams ir visiems rezistentams būtinai turėtų būti. (Pvz., Lenkijoje Nežinomo kareivio kapai yra ne tik Varšuvoje, bet ir Lodzėje, Krokuvoje ir kitur. 4, 5 pav.).