E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: informacinio karo samprata ir kilmė; refleksinės kontrolės metodas; kontrapropagandos elementai (X)

Taigi, gerbiamieji, besidžiaugiant vasariškomis artėjančių atostogų nuotaikomis, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šįkart pakalbėsime apie vienybės reliatyvumą, informacinio karo sampratą, refleksinės kontrolės metodą ir, kaip žadėjau, šį bei tą iš kontrapropagandos arsenalo. Ką ten žmogus žinai, staiga prisireiks. Gi ne veltui antai NATO žada atsiųsti į Baltijos valstybes 600 rimtų, tvirtų, iki dantų ginkluotų vyrų. Tiesiog dėl visa ko, prieš tas garsiąsias „Zapad 2017“ pratybas. Tai turbūt ir mums reikėtų pasirengti juos palaikyti, bent jau moraliai ir bent jau pabandant atsispirti visokioms galimoms priešiškos propagandos užmačioms. Tiesiog: dėl visa ko.

Dėl ko verta pakalbėti apie vienybę? Viena vertus – todėl, kad, kaip ir daugelis Jūsų, aš kartais ilgiuosi Sąjūdžio laikų ir to „didelės, vieningos, ryžtingos minios“ jausmo. Kita vertus – todėl, kad visi mes, galima sakyti, darome vieną mažytę klaidelę. Jums leidus, ponios ir ponai, pasidalinsiu vienu prisiminimu…

Tądien su šviesaus atminimo ambasadoriumi Vytautu Antanu Dambrava susitikome mažutėje sostinės kavinėje. Po ilgo ir kaip visad man, tada jaunai ir žaliai, labai naudingo pokalbio apie mūsų valstybę, politiką, reikalus ir kita, pamenu, jis atsilošė krėsle. Šyptelėjo ir, gudriai žvilgtelėjęs į mane (paprastai tai reikšdavo, kad turėčiau atidžiai įsiminti patarimą) pasakė: „Nesuprantu, dėl ko jūs, lietuviai Lietuvoje, tokie pamišę dėl „vienybės“? Ir taip nuo pat 1990-ųjų!“ Suprantama, nustebusi išplėčiau akis. Kaip tai? Juk vienybė buvo tai, kas suteikė mums jėgų atgauti Nepriklausomybę? „– Iš viso, kas per velnias yra ta „vienybė“? – šiek tiek emocingesne gaida tęsė ambasadorius. „– Net su savo geriausiu draugu, ir tai, mes abu galime turėti visiškai skirtingas nuomones! Ir, patikėkit, kartais aršiai dėl savo nuomonių susiginčijame. O valstybė – tai juk daugybė žmonių, labai skirtingų žmonių!“ Kadangi buvau dar žalia ir tikinti kai kuriais stereotipais, aišku, nustebau. Gerai pamąsčius, teko pripažinti, kad ambasadorius teisus. Vienybė išties yra reliatyvi sąvoka… „Valstybės valdymas yra menas padaryti viską taip, kad skirtingi žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, per daug nesipeštų tarpusavyje ir sutartų bent jau dėl esminių dalykų. Kad ta valstybė išliktų ir gerai veiktų. Valstybę sudaro labai daug dalykų, daktare Eugenija…“, – mąsliai pratarė ambasadorius. Po to sekė ilgoka pamoka apie valstybę, apskritai. Ir apie Lietuvą bei išeiviją, apskritai. Paminėsiu tiek: remiantis šviesaus atminimo V.A.Dambravos koncepcija, valstybė, kaip faktas ir reiškinys, prasideda nuo jos sienų ir teritorijos saugumo. Tuo tarpu, iš anksto atsiprašau visų švietimo, kultūros ir netgi ekonomikos sričių atstovų, bet – pastarosios sritys nėra vertintinos besąlygiškai aukščiausiai, kaip kad mums kartais gali atrodyti. Logiškai mąstant, viskas taip ir yra: jei nebeturėsi teritorijos, tai kur tu padėsi visą savo švietimą ir visus universitetus?

Kita vertus, nereikėtų ir naikinti Lietuvių kalbos, Baltistikos ir panašių katedrų seniausiuose Europos universitetuose, kaip kad, pasirodo, ketina daryti kažkokie dievaž keisti „reformatoriai“… Nes gimtoji (beigi valstybinė!) kalba yra vienas iš tapatybės ir valstybės kertinių akmenų. Nebent, aišku, kam nors jau panižo nagai ir tapatybei įkąsti. Antai profesorius ir akademikas Zigmas Zinkevičius neseniai rašė, kad „fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec! (…) Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių.“

Kartais šiandien, po daugelio metų, susimąstau apie tą iš V.A. Dambravos gautą pamoką. Ypač kad pirmasis priešiškos propagandos tikslas yra kurti, skatinti ir išnaudoti mūsų konfrontacijas. Sugebėtume rasti bendrą kalbą bent jau dėl esminių valstybę sudarančių dalykų? Pavyzdžiui, jei prie vieno stalo susėstų tie, kuriems Rusija neatrodo agresyvi valstybė, – ir tie, kuriems ji atrodo agresyvi?.. Ar tie, kuriems Putino Rusija neatrodo agresyvi, sugebėtų taikiai išklausyti tuos, kuriems ji atrodo agresyvi ir nepatikima? Tie, kas nori uždaryti minimą Lietuvių kalbos katedrą – ir tie, kurie siekia ją išlaikyti ir puoselėti? Ar jie susitartų dėl nuosaikios pozicijos? O kur dar, ponios ir ponai, mūsų politinių požiūrių, istorijos vertinimų, nuostatų lyčių klausimais, turtingų ir nepasiturinčių, studentų ir pensininkų, materialistų ir idealistų beigi oportunistų, lietuvių ir kitų šalyje gyvenančių etninių grupių skirtumai ir interesai… Ar visiems, visose socialinėse grupėse, valstybės sektoriuose ir kitur, užtektų tvirtos valios spausti ten, kur neišvengiamai būtina, ir išminties sutikti vystyti ir patiems vystytis reikalinga linkme? (Ne todėl, kad „kažkas iš viršaus uždraudė“, ne kad „mes valdome valstybę, todėl žinom geriau“ ar kad „kažkas iš viršaus taip liepė“! O patiems, savo noru ir motyvuotai.)

Ar visos pusės rastų užtektinai bendraminčių, kad nesijaustų esantys „atstumtieji“ – ir ar įstengtų išlikti supratingi kitų atžvilgiu ir tuo pačiu metu užtikrinti saugų ir taip toliau valstybės funkcionavimą? Kalbu ne tik apie politikus, ponios ir ponai! Kalbu ir apie bobutę iš viršutinio buto, užvakar matytus gatvėj darželinukus, buvusius Lietuvos savanorius, tyliai kenčiančius mažas pensijas, betgi pasirengusius (vis dar, ačiūdie!) gelbėti mūsų kailį negandos atveju, apie uždaromų kaimo mokyklų mokytojus, Jūsų giminaičio dukrą ar sūnų, studijuojančius kažkur Skandinavijoje… Sostinės verslininkus, statybininkus Airijoje, piktą bomžą iš Naujininkų, žadantį „supjaustyti visus prakeiktus lietuvius į mažus gabaliukus mėsininko peiliu, kai ateis mūsų laikas, ir jis tikrai ateis!“*, apie menkavertį korumpuotą regiono valdininkiūkštį… Apie tuos, kurie ima pinigus už „proputiniškus“ komentarus, nes negavo geresnio darbo, nors ir tikrai norėjo, apie senuką turguje, garsiai mąstantį „kaži a vėl bus karas?“… Taigi!

Visa tai įvertinus – menas „padaryti taip“, kad visi nesipešdami sugyventų vienoje Lietuva vadinamoje teritorijoje**, o valstybė darniai funkcionuotų (ir dar sėkmingai vystytųsi!), atrodo panašesnis į iššūkį suvaldyti sumaištį kokioj Nojaus laive. Tad nuostaba, kaip čia kartais eiliniai mūsų valstybės valdantieji ima ir, atleiskite, susimauna, nebe tokia didelė. „Kur du pešasi, trečias laimi“, byloja sena lietuvių patarlė. O kadangi turime neužšąlantį (!) Klaipėdos uostą, gerą gabalą derlingos dirvos ir dar ežerų su upėmis gan pakenčiamo klimato zonoje, tai tų „trečių“ visais laikais sulaukdavome, taip sakant, „per akis“.

Ta proga, ponios ir ponai, klausimėlis. Galite reaguoti kaip į savotišką „namų darbą“ vasarai: Jūsų nuomone, kaip įmanoma padaryti taip, kad tas mūsų Lietuvos laivas, užuot blaškęsis visose visų vėjų pagairėse, tvirtai ir kryptingai laikytųsi to naudingo kurso? Ne pasakyti, bet, pabrėžiu, padaryti?

O dabar pakalbėkime apie informacinio karo sampratą ir keletą jo metu vykdomos propagandos triukų. Taigi, gerbiamieji…

18. Informacinio karo samprata ir kilmė

Pagrindiniai šiandieninio Rusijos informacinio karo principai yra paveldėti dar iš sovietinės doktrinos, o metodai pritaikyti prie XXI a. strateginės ir informacinės aplinkos bei palyginti lieso Rusijos karinio biudžeto. Beje, rusiškuose šaltiniuose aptiktumėte nuoomonių, kad informacinio karo principus taiko ir JAV. Kai kurie ekspertai tuo teiginiu smarkiai abejoja, pirmiausia todėl, kad JAV, bent jau XX ir XXI a., neturėjo tam poreikio. Daugelio užsienio tyrinėtojų nuomone, visa „hibridinio karo” koncepcija, įskaitant informacinio karo technikas, buvo sukurta daugiausia todėl, kad Rusija, turėjusi pretenzijų, kaip kad V. Putinas pareiškė Municho konferencijos metu (2007), „nebepaisyti JAV ir kovoti už savo geopolitinius interesus regione”, susizgribo neturinti resursų toms pretenzijoms realizuoti. Dar daugiau, – karas su Gruzija parodė, kad, nepaisant Rusijos sėkmės atskiriant Pietų Osetiją, jos karinių pajėgų pasirengimas yra menkas, koordinacija netikusi, o ginkluotė pasenusi ir netinkama. 2008 m. buvo pradėta Rusijos karinių pajėgų reforma siekiant sumažinti kariuomenės dydį, sykiu padarant ją mobilesnę ir efektyvesnę. Tačiau pirmasis jos etapas dėl daugelio priežasčių, daugiausia ekonominių, nepasiteisino, be to, kilo konfrontacija tarp aukštų karinių sluoksnių ir reformoms vadovavusio Anatolijaus Serdiukovo (АнатолийСердюков). Jį pakeitęs Valerijus Gerasimovas (Валерий Герасимов), remdamasis principu „nauja – tai užmiršta sena”, atgaivino, patobulino atitinkamai XXI a. aplinkai ir įdiegė hibridinio karo koncepciją, kurią Rusija pirmąkart išbandė Ukrainoje 2014 m. Pasak Marijos Snegovajos (Мария Снеговая), ta pati koncepcija stebėtinai gerai suveikė ir Sirijoje.

Ši hibridinio karo koncepcija daugiausia yra grindžiama informacinio karo technikomis. Ji skirta įgyti pranašumą prieš galimus priešininkus laiko, veiksmų laisvės ir kitais atžvilgiais, netgi neturint pakankamai resursų įprastinių karo veiksmų vykdymui. Tačiau iš esmės tai, ką šiandien laikome trikdančia naujove, tėra restauruota sovietinė metodika. Tokia pati, kokią Rusiją ne kartą naudojo Šaltojo karo metu. Šiandien skirtumas tėra tik tai, kad jeigu Rusija, taip kaip anksčiau SSRS, „nesilaiko taisyklių”, jos oponentai, Vakarų šalys ir Vašingtonas, yra priversti reaguoti ir grįsti savo atsakomuosius veiksmus teisėtais ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažįstamais būdais (nes pasaulis nuo Šaltojo karo laikų smarkiai pasikeitė!). Šis triukas suveikė: antai tarptautinė bendruomenė ilgokai gana suglumusi stebėjo Maskvos diriguojamą Rusijos ir Ukrainos konfliktą ir, kadangi nebuvo akivaizdaus „klasikinio karo” prieš Ukrainą įrodymų, nedrįso imtis griežtų atsakomųjų veiksmų. Egzistuoja keletas informacinio karo principų:

1. Dezinformacija. Jos skleidimas skirtas: sutrikdyti priešą, išlošti laiko, įgyti didesnę veiksmų laisvę. Antai Ukrainoje būtent aktyvi dezinformacinė kampanija leido Rusijai tiek sėkmingai nuslėpti atliekamas karines operacijas, tiek ir ilgą laiką neigti pačių karinių pajėgų buvimą Ukrainoje. Dezinformacija taip pat padeda sukurti vadinamą „diplomatinę priedangą” Rusijos veiksmams karo lauke ir užsienio politikoje. Taigi užtikrina Kremliui reikalingą veiksmų laisvę per konkretų laiko periodą. Pažymėtina, kad tokia ir panašios dezinformacinės kampanijos taip pat apsunkina karo analitikų darbą, nes tampa daug sudėtingiau nustatyti tikrąjį priešininko pajėgų dydį ir kitokią specifiką konflikto zonoje.
2. Putino Rusijos kariuomenė kompensuoja savo santykinį silpnumą netiesioginėmis, subtiliomis strategijomis, kuriomis paprastai siekiama sutrikdyti priešą ar oponentą (pavyzdžiui, diplomatijos sferoje) ir nuslėpti tikruosius tikslus. Faktiškai tai ir yra raktas į Putino Rusijos vykdomo informacinio karo koncepciją – priešo sutrikdymas.
3. Kadangi hibridinis karas pagrįstas dezinformacijos strategijomis ir nekarinėmis karo priemonėmis, jis yra ekonomiškai naudingesnė alternatyva. Pasak M. Galeočio (Mark Galeotti) būtent todėl Putino Rusija skiria didesnius išteklius žvalgybos bei vadinamų asimetrinių karinių pajėgumų plėtrai. Pavyzdžiui, tokioms priemonėms, kaip „nusivylimo ir dezinformacijos skleidimas, trikdžių skatinimas, komunikacijos, vadovavimo ir koordinavimo, ryšių linijų trikdymas bei sugadinimas“ (cituojama iš: M.Galeoti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.)
4. Kitas naujojo Putino Rusijos karo metodo principas yra tai, kaip rašė V. Gerasimovas, kad „karas apskritai nėra paskelbiamas. Jis tiesiog pradedamas, panaudojant jau išvystytas karines pajėgas. Mobilizacija ir [karinių pajėgų] koncentracija [tuo atveju] nėra laikotarpis po karo būklės pradžios, kaip buvo 1914 m., Bet, nepastebimai, vykdomos ilgą laiką prieš tai.“ (cituojama iš: M.Galeotti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.)
5. Apibrėždamas informacinį karą kaip tokį, V.Gerasimovas pažymi, kad „informacinė erdvė atveria plačias asimetrines galimybes sumažinti priešo kovinį potencialą. Šiaurės Afrikoje mes pamatėme, kaip, naudojantis informacinėmis priemonėmis, galima daryti įtaką valstybinėms struktūroms ir valstybės gyventojams, informacinių tinklų dėka. Būtina ištobulinti veiklas informacinėje erdvėje, įskaitant mūsų pačių objektų gynybą“ (cituojama iš: M.Galeotti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.).

19. Refleksinės kontrolės metodas (angl. reflexive control method)

Refleksinės kontrolės metodas, kitaip dar vadinamas „refleksinio valdymo metodu“, dažniausiai taikomas adaptuojant jį pagal taikiniu pasirinktos valstybės geopolitinio konteksto specifiką. Šiandieninė jo forma kildinama iš tokio paties paties pavadinimo metodo, įdiegto dar SSRS. Kaip pažymi Timotis L. Tomasas (Timothy L. Thomas), „„Refleksinė kontrolė“ apibrėžiama kaip priemonė perduoti partneriui ar priešininkui specialiai parengtą informaciją, kad jis galėtų „savanoriškai“ padaryti iš anksto numatytą sprendimą, kurio iš jo nori veiksmų iniciatorius“ (cituojama iš: Timothy L. Thomas. Russia’s Reflexive Control Theory And The Military// Journal Of Slavic Military Studies, 2004. Nr. 17, 237–256 p.).

Kitaip tariant, refleksinė kontrolė yra toks metodas, kurį naudojant procesą kontroliuojanti pusė gali daryti įtaką savo oponentui ar priešui taip, kad pastarasis netgi nesąmoningai, pats to nesuprasdamas, imtų priiminėti blogus, sau žalingus sprendimus. Tai vykdoma paveikiant priešo ar oponento suvokimą ir juo pagrįstas įžvalgas. Pažymėtina, kad metodas gali būti vienodai sėkmingai taikomas tiek karo lauke, tiek ir ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose sferose. Karinių veiksmų atveju, kai naudojamas refleksinės kontrolės metodas, sėkmingesnė būna ta pusė, kuri yra gabesnė prognozuoti ir pamėgdžioti savo oponento motyvaciją, nuspėti priešininko elgsenos priežastis bei jas panaudoti ir atitinkamai numatyti savo oponento ar priešininko veiksmus. Metodas gali būti naudojamas tiek individualių asmenų, tiek asmenų grupių, tiek ir visuomenės ar valstybės atžvilgiu.

Refleksinės kontrolės metodo pradininkas Vladimiras Lefevras (Владимир Лефевр), sovietinis šio metodo bei koncepcijos kūrėjas, rašė, kad „priimdamas sprendimą, priešininkas naudoja informaciją apie konflikto teritoriją, apie savo paties ir mūsų karines pajėgas, apie jų galimybes kovoti ir kita. Mes galime padaryti įtaką jo informacijos kanalams ir siųsti žinias, kurios paveikia informacijos srautą mums palankia linkme. Priešininkas naudoja šiuolaikinį optimizavimo metodą ir suranda optimalų sprendimą. Tačiau [padarius įtaką priešininko informacijos kanalams ir siunčiant oponentui ar priešininkui propagandistų jau „apdorotas“ žinias] tai nebus tikrasis optimalumas, bet mūsų numatytas [t.y., surežisuotas] sprendimas. Kad mes patys priimtume efektyvius sprendimus, mes turėtume žinoti, kaip dedukuoti priešininko sprendimą, pagrįstą informacija, kuria jis tiki, kurią jis laiko teisinga. Veiklas vykdantis vienetas, modeliuojantis priešininką, siekia tikslo simuliuoti priešininko sprendimus skirtingomis sąlygomis ir pasirinkdamas efektyviausią informacinę įtaką priešininkui“ (cituojama iš: R. Clifford. Reflexive Control In Soviet Military Planning/ Soviet Strategic Deception, 1987 m.)

Šis „restauruotas“ daugiau kaip 30 metų senumo sovietinis metodas šiandien vėl yra ypatingai plačiai naudojamas, pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas bei priemones (internetą, informacijos prieinamumą, socialinius tinklus ir panašiai). Reikėtų pažymėti, kad tiek sovietų, tiek ir šiandieninis Putino Rusijos režimas naudoja „refleksinės kontrolės metodą“ ne tik konkrečių karinių operacijų ir taktikos srityje, bet taip pat ir siekti ilgalaikių, strateginių tikslų vidaus ir išorės politikoje.

20. Kontrapropagandos elementai (angl. elements of counter-propaganda)

Tradiciškai kontrapropagandos procesą (angl. counter-propaganda process), plačiaja prasme, sudaro keletas esminių elementų.

1. Tiesos pagrindas

Nors kovos su propaganda metu gali būti pateikiama tiek tikra, teisinga, tiek ir neteisinga informacija, teigiama, kad sėkmingiausios kovos su priešiškos propagandos kampanijomis paprastai pagrįstos tiktai teisingos informacijos skelbimu. Kontrapropaganda paprastai yra suprantama kaip „patikima, sąžininga opozicija“ priešininko propagandos iniciatyvoms, dėl tam tikrų moralinių ir praktinių priežasčių. Tai lemia vieną kontrapropagandos niuansą: jos vykdymas paprastai reikalauja daugiau pastangų ir laiko (pavyzdžiui, faktų patikrai ir panašiai), nei kad tiesiog melagingos, paremtos „išlaužta iš piršto informacija“ priešiškos propagandos sklaida.

Tais atvejais, kai Jums pavyksta surasti teisingą, pagrįstą informaciją ir, ja remiantis, demaskuoti priešišką propagandą – teigiamas poveikis propagandistų apmulkintai publikai gali būti dvigubai efektyvesnis.

2. Išraiškos aiškumas

Vykdant kampanijas priešiškos propagandos atžvilgiu, informacija turi būti perduodama visiems suprantama kalba (esant reikalui, rekomenduotina įterpti papildomų paaiškinimų), kad būtų galima veiksmingiau bendrauti su tiksline auditorija. Naudojant plačiai vartojamus, lengvai atpažįstamus žodžius ir sąvokas, rezultatai yra efektyvesni, todėl patartina vengti bereikalingo snobizmo.

3. Geras tikslinės auditorijos pažinimas

Kaip ir reguliariai vykdomoje propagandoje (pavyzdžiui, socialinėse reklamose, propaguojančiose saugų elgesį kelyje), vykdant kampanijas priešiškos propagandos atžvilgiu yra rekomenduojama kurti pranešimus, kurie rezonuoja su tiksline auditorija tam tikro kultūrinio naratyvo (pasakojimo) pagrindu. Siekiant sukurti žinią, kuri paveiktų tikslinę auditoriją, rekomenduojama nustatyti esamas tos auditorijos nuotaikas, stereotipus ir nuomones, turinčias įtakos auditorijos perspektyvoms, įsitikinimams ir veiksmams. Kadangi kontrapropagandos tikslas yra taip paveikti auditoriją, kad pastaroji taptų įgali aiškiau suvokti ir atmesti jai „transliuojamas“ priešiškos propagandos žinias, t.y., įgyti sveiką imunitetą priešiškos propagandos atžvilgiu, rekomenduojama kontrapropagandos pranešimus ir informaciją sieti su atitinkamais kultūriniais elementais, tikėjimu (pavyzdžiui, tam tikromis vertybėmis ir panašiai) bei emocija. Šiuo atveju aiškesnis suvokimas ir gebėjimas atpažinti priešišką propagandą daro įtaką auditorijos kritiniam mąstymui (primenu: ne negatyviam ar pasyviam kritiškumui, t.y., šiaip „kritikai tik dėl kritikos“, o aktyviam kritiškumui; jį aptarėme ankstesniuose straipsniuose), o emocija suveikia kaip priešiškos propagandos „transliuojamos“ informacijos ar žinios atsisakymą paskatinantis veiksnys.

Šie elementai ir jų poveikis skirtingos auditorijoms skiriasi, todėl rekomenduojama kontrapropagandos informaciją ir žinias atidžiai pritaikyti kiekvienai konkrečiai tikslinei auditorijai.

4. Greita reakcija

Kontrapropaganda yra reaktyvus metodas, kurį privalu naudoti greitai, jei norite efektyviau užkirsti kelią priešiškos propagandos „transliuojamos“ informacijos sklaidai ir jos poveikiui propagandistų nusižiūrėtam asmeniui, asmenų grupei, visuomenei ar valstybei. Atkreipsiu Jūsų dėmesį į tai, kad: kuo ilgiau priešiška propaganda taikiniu pasirinktos publikos traktuojama kaip neva „tiesa“, tuo sunkiau jai prieštarauti. Netgi tada, kai priešiškos propagandos vykdytojų „apdorotai“ publikai atskleidžiama tiesa.

Papildomas argumentas, dėl ko, ėmusis kontrapropagandos, patartina veikti greitai, yra psichologinis poveikis priešiškos propagandos vykdytojų taikiniu pasirinktai publikai. Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kokios priešiškos propagandos formos, temos, šūkiai, peršamos idėjos ėmė plisti Lietuvoje kaip tik tuo laikotarpiu, kai ūgtelėjo sovietinės okupacijos laikotarpio nemačiusi – taigi faktiškai neturinti imuniteto priešiškai propagandai, nebent jis jau būtų buvęs specialiai ugdomas švietimo sistemoje, – jaunimo karta. Remiantis tam tikrais psichologiniais šios amžiaus grupės ypatumais, herojizmas kaip toks ir revoliucingumas kaip toks yra, pavadinkime, natūralios savybės. Mano nuomone, iš dalies todėl, laiku neužpildžius šio jaunimo kartos poreikio, atsiranda tam tikra priešiškos propagandos vykdytojams naudinga „spraga“, paranki imti skleisti jaunimo tarpe, tarkime, neomarksizmo, anarchizmo ir panašias idėjas.

Pasitelksiu pavyzdį: jaunimas, atsidūręs Putino Rusijos „kadetų stovyklose“, mano nuomone, nepaisant jų (o tiksliau, jų tėvų ir mokytojų…), akivaizdaus politinio ir istorinio nebrandumo, turėjo vieną pliusą. Tiems jaunuoliams, sakyčiau, aiškiai norėjosi „už kažką kovoti“. Tad ten, kur buvo tuščia ertmė, t.y., nebuvo pakankamo, sakykime, pilietinio patriotinio ugdymo, tikrosios, o ne sovietinių vadovėlių principu falsifikuotos istorijos (kaip kai kuriose šalyse…) mokymo, pakankamo jaunųjų šaulių būrelio skaičiaus (dėl tam tikrų aplinkybių ir, mano nuomone, nereikėtų dėl to kaltinti Lietuvos Šaulių sąjungos!) beigi ne padlaižiavimo, o normalios integracijos į Lietuvos visuomenę… Kaip sakoma, būna, pasitaiko – čia prisliūkino patyrę Kremliaus politrukai ir padarė savo juodą darbą. Tas pats pasakytina, mano nuomone, apie tą Lietuvos rusų jaunimą, kuris kažkodėl, jei tikėsime mūsų oficialiąja statistika ir spauda, vengia eiti į Lietuvos kariuomenę, tačiau kai kurie iš jų laiko garbės dalyku kuriam laikui iškeliauti į… Putino Rusiją. Ir atlikti karinę tarnybą ten. *** Ačiūdie, kad tikrai ne visi tokie ir, tikiu, Lietuvos rusų tarpe turime tikrai nemažai lojalių mūsų valstybei asmenų.

O pasak psichologijos specialistų, jei publika ima grįsti savo įsitikinimus ar veiksmus originaliu priešiškos propagandos „transliuojamu“ pranešimu, – kuo ilgesnį laiką tas pranešimas buvo „transliuojamas“, tuo minimai publikai sunkiau pakeisti savo požiūrius. Susiklosčius tokiai situacijai, ilgainiui publika gali nebenorėti įsisavinti bet kokios naujos informacijos iš šalies, kuri prieštarautų jų jau turimiems įsitikinimams.

Todėl, mano nuomone, tie informacinio karo specialistai Lietuvoje, kurie prognozuoja, kad informacinis karas prieš Lietuvą užtruks ne mažiau kaip 10 metų, yra visiškai teisūs. Prie tų 10 metų, sakyčiau, turėtume pridėti dar bent keletą, – paties informacinio karo pasekmėms pašalinti.

Dideli darbai laukia, ponios ir ponai… Todėl dabar „Propagandos žodynas“ iškeliauja atostogų. Pasimatysime rudeniop. Jei kas nors iš Jūsų per tą laiką norėsite susisiekti tiesiogiai su pačia autore, maloniai prašau man rašyti elektroninio pašto adresu: propagandoszodynas@gmail.com Dėkoju.

Iki susitikimo Alkas.lt, rudeniop! Gražios ir šaunios Jums visiems vasaros!

Paaiškinimai

* Pabrėžiu, kad šiuo paaiškinimu nesiekiama skatinti smurto ir nėra pažeidžiami jokie LR ir ES teisės įstatymai ar kt. teisės aktai. Komentaru siekiama pateikti asmeninį liudijimą.Tekste minimą grasinimą lietuviams, t.y., LR Konstitucijos įstatymų pažeidimą, pareiškiant ketinimus atlikti nusikalstamą veiką Lietuvos piliečių tautybės pagrindu – padaryti sunkų fizinį sužalojimą ir nužudyti etniniu pagrindu, – savo ausimis girdėjau Vilniuje, 2014 m.

**Mano nuomone, mūsų išeivija taip pat yra Lietuvos dalis. Tiktai, gyvendami kitose geografinėse vietovėse, jie kartais susiduria su šiek tiek kitokia specifika. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mūsų išeiviams Lietuva nerūpi ar kad dėl jos bėdų jiems širdies neskauda. Be to, asmeniškai man visada nepatiko kartais dirbtinai skatinama konfrontacija tarp „lietuvių Lietuvoje” ir „lietuvių išeivijoje”. Antai estai, dėl tam tikrų politinių ir kitų aplinkybių skirtumo (patys suprantat, taip?…), savo valstybę nuo pat 1990-ųjų atkūrinėjo kartu su savo išeivija. Tad daugelio Estijos valstybės sričių vystymui, įskaitant ekonomiką ir šalies gynybos modelio kūrimą, buvo panaudotas jų išeivijos kapitalas bei patirtys. Reikia pažymėti, kad tas bendras darbas davė tikrai vaisingų ir šaunių rezultatų. Kaip buvo sutiktos panašios daugelio lietuvių išeivių pastangos, tai jau atskira (skaudoka…) tema. Tikiuosi, kad tas istorijos pamokas išmokome ir sugebėsime neatstumti bent jau šiandienos lietuvių, gyvenančių užsienyje.

*** Nepatikrintais duomenimis (dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių šios informacijos šaltiniai pageidavo likti anoniminiais).

Parengta pagal:

Clifford R. Reflexive Control In Soviet Military Planning/ Soviet Strategic Deception, 1987.
Galeotti M. “Hybrid War” and “Little Green Men”: How It Works, and How It Doesn’t”, 2015.
Galeotti M. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014.
McClung Lee A. How to Understand Propaganda,1952.
Shemayev N. V. Cognitive Approach to Modelling Reflexive Control in Socio-economic Systems.
Snegovaya M. Russia. Report 1. Putin’s Information Warfare in Ukraine.
Timothy L. Thomas. Russia’s Reflexive Control Theory And The Military // Journal Of Slavic Military Studies, 2004. Nr. 17, 237–256 p.
Timothy L. Thomas. Russian Views On Information-Based Warfare// Airpower Journal. Special Edition, 1996.
Zinkevičius Z. To negalima leisti // Alkas.lt, 2017-07-02.

Bus daugiau