Filosofas N. Čepulis: Sienos tarp humanitarų ir technologų turi griūti

„Jei po klasikinio universiteto pavadinimu slepiasi „alergija“ bet kokiam praktiniam pritaikomumui ir profesijai, tuomet „klasikinis“ universitetas turėtų neįsileisti nei menų (teatro, muzikos, kino ar pan.), nei medicinos, nei taikomosios fizikos ir likti tik su artes liberales: skaitymu, rašymu, logika, teorine filosofija, aritmetika ir teologija. Mano manymu, tai labiau tiktų viduriniam išsilavinimui“, – svarsto Kauno technologijos universiteto (KTU) filosofas doc. Nerijus Čepulis.

Filosofas pabrėžia, kad į mūsų gyvenimus įsiskverbusios technologijos padarė didelę įtaką ir aukštajam mokslui. Tai, visų pirma, „reiškia, kad universitetas nebegali išlikti griežtai apribotas geografine lokalizacija ar fizinėmis (pastatų) sienomis. Antra, nebelieka tokios stiprios takoskyros tarp mokslo krypčių ir sričių, tarp humanitaro ir inžinieriaus, tarp matematiko ir etnologo, tarp informatiko ir menininko“.

Todėl, N. Čepulio teigimu, viešojoje erdvėje Lietuvoje pastaruoju metu ypač pabrėžiamas universitetų skirstymas į klasikinius ir technologijos įneša daugiau painiavos nei aiškumo. Apžvelgdamas Europos universitetų ištakas ir raidą, KTU filosofas pastebi, kad specializuoto universiteto pavadinimas jau pats savaime turi vidinį prieštaravimą, nes žodis „universitetas“ nurodo universalų išsilavinimą ir universalią akademinę bendruomenę.

– Laukiant tolimesnių žingsnių Lietuvos aukštųjų mokyklų pertvarkoje, norisi žvilgterėti trumpai į praeitį – kada apskritai atsirado pirmieji universitetai Europoje, kokia buvo jų misija?, – paklausėme N. Čepulio.

– Pirmieji universitetai Europoje ėmė rastis Viduramžiais (nuo XI a.). Jų misija buvo skleisti rašto kultūrą, kuri iki to meto buvo sukoncentruota vienuolynuose. Gavę taip vadinamųjų septinių laisvųjų menų pradmenis (lot. artes liberales), jaunuoliai galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą universitete.

Septynis laisvuosius menus sudarė trys pagrindiniai (lot. trivium): gramatika (skaitymas ir rašymas), retorika (viešas kalbėjimas) ir logika (kartais tiesiog vadinama filosofija arba dialektika). Keturis likusiuosius laisvuosius menus sudarė aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Toliau laisvųjų menų įgūdžiai ir žinios buvo gilinamos universitete. Šalia šių disciplinų buvo taip pat studijuojama teologija, teisė, gamtos filosofija ir medicina.

Pirmieji universitetai įsikūrė Bolonijos (1088 m.), Paryžiaus (1150 m.), Oksfordo (1167 m.), Salamankos (1218) ir kituose Europos miestuose.

Svarbu pabrėžti, kad laisvaisiais menais universitetinės disciplinos buvo pavadintos dėl to, kad jos buvo skirtos laisviesiems miestų piliečiams (ne vergams, ne baudžiauninkams). Laisvas žmogus turėjo būti raštingas, išlavintos kultūros ir gebėti kritiškai mąstyti, kad galėtų aktyviai įsitraukti į laisvosios visuomenės pilietinį gyvenimą.

Šiandien šią misiją turėtų nešti visų pirma vidurinės mokyklos ir gimnazijos. Be abejo, universitetai, ruošiantys mokslininkus, turėtų nepamiršti, kad tiek dėstytojas, tiek tyrėjas visų pirma turėtų būti laisvas, kultūringas ir kritiškai mąstantis aktyvus valstybės pilietis.

– Kaip keitėsi universitetų idėja, misija, funkcijos bėgant amžiams?

– Viduramžių pabaigoje ir Renesanso epochoje universitetuose ir per juos ėmė plisti humanizmo idėjos, kurios tapo humanitarinių mokslų ištakomis. Čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas klasikinės (antikinės) literatūros, istorijos, senųjų (graikų) ir modernių kalbų studijoms. Tai ne pakeitė, o papildė laisvuosius menus. Neteisinga būtų manyti, kad studijos buvo grynai teorinės, nesusijusios su praktika. Kultūra, gebėjimas viešai kalbėti, argumentuoti, rašyti buvo būtinybė sėkmingai politinei ir verslo karjerai.

Filosofijos, ypač Aristotelio, studijos Scholastikos laikotarpiu padėjo pagrindus Mokslo revoliucijai XVI amžiuje. Į pirmą planą išeina eksperimentiniai gamtos ir tikslieji mokslai. Universitetai tampa didžiųjų atradimų židiniais. Vėliau sekusi Industrinė revoliucija duoda pradžią inžinerinių mokslų ir disciplinų populiarumui ir gausėjimui.

Studijos ir tyrimai buvo vykdomi lotynų kalba. Romantizmo epochoje ypatingą svarbą studijose ir kultūroje įgavo nacionalinė problematika, etnologija, nacionalinė literatūra, sociologija, politikos ir ekonomikos klausimų tyrinėjimai.

Ypatingą vaidmenį universiteto sampratos kaitai suvaidino Švietimo idėjos. Universitetai ėmė įgauti vis daugiau autonomijos politikos ir Bažnyčios atžvilgiu. Atsirado akademinės laisvės sąvoka, tapusi pagrindu universiteto misijai ir tikslams. Keitėsi ir demokratiškėjo studijų ir mokslo metodika. Populiarėjo seminarai, įgalinę interaktyvias studijas. Gamtos tyrinėjimų ir inžinerinių išradimų laboratorijos tapo būtina universiteto dalimi. Aukštasis mokslas tapo prieinamas ne tik turtingiausiai socialinei klasei, todėl universitetai tapo kur kas didesni ne tik disciplinų, bet ir mokslininkų bei studentų skaičiumi.

– Kokią vietą valstybėje, visuomenėje universitetai užima XXI a.? Ar jų misija, funkcijos išliko nepakitusios, ar neišvengiamai technologijų įtakotas globalus pasaulis keičia (pakeitė) ir juos?

– Norėdami suvokti universiteto padėtį XXI a., turime visų pirma įsisąmoninti pakitusį šiandieninio mokslo ir studijų socialinį kontekstą. Labai teisingai įvardijote tai globalizacijos procesu, kurį įtakojo technologijų, ypač elektroninių komunikacijos medijų, proveržis. Šis proveržis reiškia erdvėlaikio transformacijas: atstumai tarp atskirų kultūrų ir universitetų stipriai sumažėjo, populiacijos, taip pat ir studentų, migracijos mastas stipriai išaugo, informacijos judėjimo greitis prilygsta šviesos greičiui, nuotolinės komunikacijos, įskaitant studijų bei mokslinių mainus, galimybės išaugo. Visas gyvenimo sferas, o tai reiškia ir kultūrą bei mokslą, persmelkė tinklo logika. Viena iš pastarosios realizacijų yra dabar jau mobilus internetas. Dar būtina paminėti svarbų faktą – technologijos įsiskverbė į pačias privačiausias buitines aplinkas.

Ką tai reiškia universitetui? Visų pirma tai, kad, viena vertus, universitetas nebegali išlikti griežtai apribotas geografine lokalizacija ar fizinėmis (pastatų) sienomis. Antra, nebelieka tokios stiprios takoskyros tarp mokslo krypčių ir sričių, tarp humanitaro ir inžinieriaus, tarp matematiko ir etnologo, tarp informatiko ir menininko.

Jau minėjau, kad XIX a., Vokietijai diktuojant mokslo „madas“ (čia nepamirštamas filosofo Wilhelmo von Humboldto nuopelnas), universitetai šalia studijų ypatingą dėmesį ėmė skirti tyrinėjimams, kurie turėjo tapti bet kokių studijų pagrindu.

XX a. vis labiau „madas“ ėmė diktuoti anglosaksų universitetai. Čia lemtingą vaidmenį suvaidino 1963 m. Britanijos vyriausybės sudaryta Aukštojo mokslo komisija, kurios ataskaita (taip vadinama Robbins Report) buvo integruota į mokslo politiką. Komisija pasiūlė universitetinių studijų plėtrą, o taip pat aukštųjų technologijų institutų integravimą į universitetų tinklą. Dėl to, universitetų skaičius ir universitetų studentų skaičius (tiksliau, universitetinį išsilavinimą turinčios populiacijos procentinis dydis) stipriai išaugo.

Minėtos komisijos ataskaitoje teigiama, kad universitetinis išsilavinimas turi būti prieinamas kiekvienam, turinčiam tam reikalingus gebėjimus ir pradines žinias. Be to, ataskaitoje teigiama, kad universitetai turėtų sau kelti keturis integralius tikslus, tokius kaip: tam tikrų specifinių įgūdžių lavinimą; bet taip pat bendrųjų mąstymo gebėjimų lavinimą, nes universiteto absolventas – ne siauras specialistas, o visų pirma išsilavinęs žmogus. Trečiasis tikslas – dermė tarp tyrinėjimų ir studijų. Ketvirtasis tikslas – kultūros ir pilietiškumo lavinimas.

Manau, kad šie tikslai puikiai išpildo šiandieninio universiteto misiją, ypač jei išlaikoma dermė tarp mokslo praktinio pritaikomumo ir išsilavinimo universalumo siekių.

– Apie universitetus kalbame kaip apie savaime suprantamą ir aiškų dalykų, tačiau vis tik jie nėra toks paprastas darinys: yra didelių, yra mažų, yra siauresnių, yra platesnių ir pan. Lietuvoje viešojoje erdvėje dažniausiai naudojami du terminai – klasikinis ir specializuotas technologijų universitetas. Kas slepiasi už šių terminų?

– Manau, kad toks skirstymas įneša šiek tiek painiavos. Viena vertus, specializuoto universiteto pavadinimas turi vidinį prieštaravimą. Pats žodis „universitetas“ nurodo universalų išsilavinimą ir universalią akademinę bendruomenę. Universalus šiuo atveju reiškia visuminis, na, jei ne viską, tai kuo daugiau apimantis ir viduje derantis bei sinergiją kuriantis.

Jei po klasikinio universiteto pavadinimu slepiasi „alergija“ bet kokiam praktiniam pritaikomumui ir profesijai, tuomet „klasikinis“ universitetas turėtų neįsileisti nei menų (teatro, muzikos, kino ar pan.), nei medicinos, nei taikomosios fizikos ir likti tik su artes liberales: skaitymu, rašymu, logika, teorine filosofija, aritmetika ir teologija. Mano manymu, tai labiau tiktų viduriniam išsilavinimui. Be to, kaip minėjau, jau pačiose universiteto ištakose randame medicinos ir teisės (labai profesinių sričių) studijas. O ką jau kalbėti apie vėliau universitetų laboratorijose atliktus gamtos atradimus ir techninius išradimus.

Norint dirbtinai išgryninti universitetą iki „klasikinio“ ar humanitarinio tektų paneigti universiteto raidą ir šiandieninį jau mano minėtą kultūrinio socialinio tinklo kontekstą, kuris byloja apie poreikį griauti sienas mokslo ir studijų disciplinarinėje izoliacijoje.

Kiek teko girdėti, apskritai daugiau yra kalbama ne apie klasikinį ir specializuotą universitetą, bet apie klasikinį arba specializuotą išsilavinimą. Mano manymu, nebūtinai net ir pastarojoje perskyroje reikėtų įžvelgti antagonizmą. Manau, kad universitetas yra vieta, kur dera klasikinis ir specializuotas išsilavinimas, o ta dermė ir yra universitetinis (aukštasis) išsilavinimas.

Čia tiktų medicinos pavyzdys. Jei daryti širdies operaciją būtų taip paprasta kaip įkalti vinį į sieną, tuomet chirurgus būtų galima ruošti profesinėje mokykloje arba dviejų savaičių mokamuose kursuose „pasidaryk pats“. Tačiau taip nėra dėl chirurgo įgūdžių kompleksiškumo. Chirurginei intervencijai nepakanka gerų manualinių įgūdžių. Reikia ir gana aukštų mentalinių įgūdžių bei žinių. Manau, kad geras chirurgas turi neišvengiamai kelti sau ir filosofinius, etinius klausimas, tokius kaip: „kas yra žmogus?“, „kas yra gyvybė?“, „kas yra skausmas?“, „kas yra mirtis?“

– Jūsų vizija – kokia ateitis laukia universitetų Lietuvoje ir likusiame pasaulyje? Kokie jie bus už kelių dešimtmečių? O galbūt juos pakeis kitokios struktūros, gal viskas persikels į virtualią erdvę?

– Manau, kad įvairios tinklo kultūros tendencijos darysis vis gajesnės. Viena vertus, rasis vis daugiau nuotolinio mokymosi galimybių. Didės studentų migracija. Jau dabar nemažai universitetų duoda diplomą, jei studentas bent du trečdalius modulių išklauso tame universitete. Tai reiškia, kad likusį trečdalį modulių studentas gali išklausyti bet kuriame kitame pasaulio universitete, kad tik derėtų su studijų programos tikslais. Ir tai jis gali padaryti tiek nukeliavęs, tiek nuotoliniu būdu.

Manau, kad universitetinės platformos plėsis, o vidiniai (tiek pirmo, tiek kitų lygių) padaliniai turės vis daugiau autonomijos. Griežtos ribos tarp skirtingų mokslo institucijų (universitetų), mokslo-studijų sričių ir disciplinų turėtų darytis vis lankstesnės. Tinklo visuomenėje tarpdiscipliniškumas neišvengiamas. Tai nereiškia, jog nebeliks siaurų specializacijų (ypač technologijose, medicinoje). Tačiau tarpdisciplininis bendradarbiavimas ir platesnio konteksto išmanymas turės vis stipresnį konkurencinį ir moralinį pranašumą.

Griežta takoskyra tarp humanitarų ir inžinierių, teoretikų ir praktikų, menininkų ir verslininkų mažės. Dėl technologijų proveržio ir įsismelkimo į kultūrą tiek humanitaras, tiek technologas privalės siekti kuo didesnio medijų raštingumo. Sakau medijų, nes dabartiniai multifunkciniai elektroniniai aparatai (kompiuteris, ekranas, duomenų bazės ir pan.) vis labiau įgauna medijinį ir tinklinį pobūdį.

Humanitarui bus neišvengiama mokytis vis naujų įrankių valdymo, technologui bus vis svarbiau susimąstyti apie tiek privatų, tiek globalų medijų poveikį kultūrai ir sveikatai. Šį medijų raštingumą kai kurie medijų filosofai jau yra įvardinę medijų ekologijos, arba mediologijos, terminu. Čia norėčiau pacituoti vieno garsaus mediologo Režio Debre (Régis Debray) prognozę: „Mediologijos atveju siekiama nugriauti sieną, skiriančią kilnų nuo trivialaus, formas, laikomas aukščiausiomis (religiją, meną, politiką) nuo žemesnėmis laikomų sričių (duomenų, vektorių, transmisijos kanalų). Sugriauti sieną, skiriančią technologijas, iki šiol vakarietiškoje tradicijoje patiriamas kaip antikultūrą, ir kultūrą, patiriamą kaip antitechnologijas. Kiekviena iš šių sričių save mąsto, kaip priešingą kitai, galbūt atėjo laikas jas sistemiškai mąstyti vieną per kitą, vieną su kita.“