Alkas.lt redaktoriui Audriui Antanaičiui įteiktas medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“ (nuotraukos)

Gegužės 13 dieną  Alkas.lt redaktoriui bei Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) vicepirmininkui Audriui Antanaičiui buvo įteiktas LŽS medalis “Už nuopelnus žurnalistikai”. Medalis įteiktas už asmeninį svarų indėlį ginant ir plėtojant spaudos bei žodžio laisvę. Sveikiname kolegą!

Audrį Antanaitį ta proga pakalbino Jonas Vaiškūnas: 

– Pats medalio įteikimo pretekstas – už nuopelnus saugant žodžio laisvę – jau kelia klausimų. Ar šiais laikais dar už tai duoda medalius?

– Žodžio laisvę reikia saugoti visais laikais. Šiandien jai kyla ne mažesnis pavojus, nei sovietmečio okupacijos metu. Tiktai tada laisvą žodį gniaužė politinė cenzūra, šiandien nė kiek ne mažiau – ekonominė. Tada negalėjai kalbėti, nes paprasčiausiai nerodė ir nespausdino dėl valdžios ir kompartijos nurodymų, šiandien nerodo ir nespausdina dėl savininkų įgeidžių ir nurodymų. Tiesa, šiandien už laisvą žodį Lietuvoje  jau nebegrūda į kalėjimus, tačiau draudimų prigimtis nepasikeitė. Laisvas žodis kelią skinasi labai sunkiai.

– Pirmieji Tavo bandymai skleisti laisvą žodį vyko dar sovietmečiu?

– Taip, dar besimokydamas mokykloje įkūriau pogrindinę moksleivių organizaciją “Laisvės vyčiai”. Su keliais draugais kalbėdavome apie tai, kad Lietuvą reikia išlaisvinti, skaitėme A.Šapokos istoriją. Pagaliau atėjus Vasario 16-ai išplatinome Telšių mieste atsišaukimus, kuriuose ne tik pasveikinome miestelėnus su Nepriklausomybės diena, bet ir pareikalavome Lietuvos laisvės. Baigėme, atsimenu, žodžiais – “Šalin rusus!”. Šiandien taip neberašyčiau, bet tuomet sovietus ir okupantus tapatinome su rusais.

– Ir kuo baigėsi ši istorija?

– O ji baigėsi labai greitai – taip, kaip ir turėjo baigtis. Jau rytojaus dieną mus visus susėmė KGB ir labai greitai išsiaiškino, kas yra organizacijos nariai, ką mes darėme ir ko mes siekėme. Kitaip ir būti negalėjo, mes juk buvome moksleiviai be jokios patirties. Ir tai mums dar labai pasisekė, kad kratos metu saugumiečiai nepastebėjo organizacijos įstatų. Vienas saugumietis paėmė sąsiuvinį, kuriame jie buvo surašyti, pervertė ir numetė į šoną. Aš viską mačiau, galima įsivaizduoti mano būseną ir net džiaugsmą, kiek galima džiaugtis tokiomis aplinkybėmis.

– O kodėl jus taip greitai išsiaiškino?

– Vienas iš “Laisvės vyčių” narių papasakojo apie organizaciją savo pusbroliui. Tas, nieko nelaukdamas nulėkė į KGB ir mus įdavė. Toliau jau buvo paprasta… Štai toks mano pirmas bandymas skleisti laisvą žodį…

– Kaip jus nubaudė?

– Įvairiai. Mane, kaip organizacijos vadovą – griežčiausiai. Pašalino iš mokyklos ir nusprendė išsiųsti į nepilnamečių koloniją. Vėliau ši kolonija buvo pakeista tremtimi. Pareikalavo palikti Telšius ir išvykti. Persikėlėme į Klaipėdą, kur nė viena mokykla nenorėjo manęs priimti. Ir tik K. Donelaičio mokyklos direktorius, šviesios atminties Romualdas Bloškys surizikavo ir, likus keturioms dienoms iki mokslo metų pabaigos priėmė ir leido baigti mokslo metus. Tiesa, po  to turėjau ieškoti kitos mokyklos, bet už tas keturias dienas iki šiol jam esu labai dėkingas.

– Paskui atėjo Atgimimas…

– Tada buvo kita organizacija – Lietuvių jaunimo bendrija “Lituanica”. Jau ne pogrindinė – sąjūdinė. Organizavome ekspedicijas pas 1863 metų sukilėlių tremtinių palikuonis į istorinėse kazachų žemėse (dabar Rusija) Saratovo stepėse pasimetusius Čiornaja Padinos, Talovkos ir Litovkos kaimus. Tada Čiornaja Padinoje dar nemažai žmonių kalbėjo lietuviškai gražia XIX amžiaus šnekta. Talovkos kaime dar užtikome vieną devyniasdešimtmetę lietuviškai kalbančią močiutę. Jinai mums sakė , – “lietuviai, kokys anys meilūs žmonės… Ir kaip neprisėjo Lietuvon nuvažiuoti….” Litovkos kaimo jaunebebuvo, jo vietą bežymėjo palinkę kryželiai. Po to surengėme penkias ekspedicijas pas Sibiro lietuvius. važiavome į Altajaus kraštą, Barnaulą, Bijską, Gorno Altajską, Krasnojarską, Novosibirską, Tomską, Omską. Vežėme laikraščius, kūrėme lietuvių bendruomenes. Pučo prieš M.Gorbačiovą metu kaip tik buvome Novosibirske. Sužinoję, kas įvyko Maskvoje, liūdnai pajuokavome, – atvažiavome patys, nereikės vežti. Puolėme slėpti įrašus ir patys išsiskirstėme  į skirtingas puses. Aš įsiprašiau į pakeleivingą mašiną ant šieno maišų ir pasiekiau Barnaulą, kur su vietos demokratais stebėjome situaciją. Laimė, pučas greitai išsikvėpė ir mes grįžome jau į visiškai laisvą Lietuvą. Tai buvo laimingiausios dienos mano gyvenime…

Surengėme pirmas Pasaulio lietuvių jaunimo dienas. Ir leidome laikraštuką “Lietava”. Man teko būti jo vyriausiuoju redaktoriumi. Daugelis prisimena “Sąjūdžio žinias”. “Lietava” buvo jo kuklutė sesutė. Rašydavome apie Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos lietuvius. Pietryčių Lietuvą pavadinome Liūdnąja Lietuva, organizavime knygų rinkimo akciją tenykščiams lietuviams. Tada interneto nebuvo, knyga ir laikraštis vaidino didesnį vaidmenį, nei dabar.

– Tai laisvą žodį puoselėjai ir sovietmečiu, ir Atgimimo metu. O paskui?

– O paskui padariau pertrauką. Man atrodė, kad nepriklausomoje valstybėje jokios grėsmės žodžio laisvei nebegali būti. Naiviai patikėjau, kad viskas gerai eis savaime, pradėjo plisti internetas, kuris, atrodė, dar labiau įtvirtins tiesos monopolį. Tik po dešimtmečio suvokiau, kad valstybėje daug kas yra ne taip. Kad atsirado bendrą turtą pavogusių oligrachų sluoksnis, kad politika tarnauja stambiajam kapitalui, kad žiniasklaida priklauso ne žurnalistams, o kapitalistams. Lyg atsivėrus akims pamačiau, kad visuomenė suskilusi, susvetimėjusi, turinti mažai bendrų tikslų. Tiesa, tada dar mus vienijo siekis įstoti į ES ir NATO. Bet tai buvo paskutiniai tikrai bendri siekiai..

– Ir?

– Tada grįžau į žurnalistiką. Pradėjau dirbti Amerikos lietuviui K. Makaičiui priklausiusiame Žinių radijuje, kurį nuo pagrindų ir sukūrėme. Dirbau ten dvylika metų. Jau penktais metais Žinių radiją iš K. Makaičio perėme “Senukai” su Augustinu Rakausku. Beje, tai dar ne blogiausias variantas, nors savininkas ir ilgas valandas pamokslaudavo, bet leido dirbti. Tiesa, atėjo laikas, kada ten tapo nepakenčiama, todėl didelė komandos dalis 2012 metais Žinių radiją paliko ir perėjo į “Laisvąją bangą”. Atrodė, kad ten laisvės bus daugiau. Deja. Nuo vilko užbėgome ant meškos. Šiandien nėra nei mūsų “Laisvojoje bangoje”, nei “Laisvosios bangos”…

– Tačiau yra “Alkas”…

– Jis simbolizuoja šviesiąją mūsų žurnalistikos pusę, nes priklauso ne užsieniečiams ar oligarchams, o patiems žurnalistams. Tokių leidinių ar portalų gyvenimas šiandien nėra lengvas. Dalis jų neturi įtakos, dalis yra mėgijiški. Dauguma – vietiniai ar regioniniai. “Alką” matau kaip laisvosios žurnalistikos vėliavnešį ir džiaugiuosi, kad tas vėliavnešys Lietuvoje yra gerai matomas. Tokie portalai kaip “Alkas” gina mūsų žurnalistikos garbę ir aš džiaugiuosi, kad šiandien esu “Alke”.

– Tačiau kas gali grėsti žodžio laisvei laisvoje šalyje interneto laikais?

– Grėsmės, kaip ir bakterijos – kinta. Šiandien jau retai imamasi jėgos veiksmų. Kai STT užsimojo prieš BNS, kilo didžiulis triukšmas.Kai bandoma susidoroti su neįtinkančiais žurnalistais, įsikiša Lietuvos žurnalistų sąjunga. Žurnalistas iš esmės nėra paliktas vienas ir gali apsiginti. Bet juk ne apie tai kalbame. Ar pati žiniasklaida laisva. Visa didžioji žiniasklaida priklauso ne žurnalistams, ne profesionalams. Kas priklauso Lietuvos magnatams, kas užsienio bendrovėms. Keista situacija – akylai stebime, kad Lietuvoje neveiktų priešiškos jėgos, bet galvojame, jog normalu kai įtakingi kanalai priklauso užsieniečiams. Čia jau rusai protingesni už mus…

Žurnalistikos mūsų žiniasklaidoje vis mažiau, nes neišgyvename iš reklamos. Šalis nedidelė, nelabai turtinga. Todėl pilna užslėptos reklamos, kuri labai kenkia mūsų žurnalistikos kokybei ir, iš esmės, reiškia savitą cenzūros formą. Kita vertus, savininkai reguliuoja ką rašyti, sakyti, ko nerašyti ar nesakyti. O tai yra visiškai nenormalu ir taip nedaroma civilizuotose demokratiškose valstybėse. Trečia, savininkai iš savo žiniasklaidos priemonių reikalauja reitingų ir pelno, todėl to yra siekiama painiojant rimtąjį ir geltonąjį žanrus. Kur jūs matėte, kad pretenduojantis į rimtumą portalas į vieną maišytų politiką ir glamūrą?

– Kokia išvada?

– Kokia gali būti išvada? Nieko tragiško! Viskas kaip visada. Tiesiog suvokėme, kad laisvė nėra duotybė visiems laikams. Todėl ir už žodžio laisvę turime kovoti kasdien. Kiekvieną valandą. Kiekvieną minutę. Šiandien irgi…

– Ačiū už pokalbį.