Atsargiai pravėrus rūsio, esančio Plokštinės ekologinio ugdymo centro teritorijoje, duris pasitinka tyla ir tamsa. Tyla apgaulinga – čia žiemojančių šikšnosparnių karalystė. Gamtininkai čia užsuka į pelėausių, šikšnių ir ausylių miego karalystę – žiemavietes – nei kviesti, nei laukti. Nevalia trikdyti čia gyvenančių ypatingų žvėrelių – šikšnosparnių, bet specialistai žino kaip trumpam užsukti ir mielus padarėlius patylom suskaičiuoti.
Keturių rūsių, pastatytų XX a. septintajame dešimtmetyje, sienos mena senus praėjusius laikus, kai juose buvo laikomos daržovės. Maisto atsargų, tuomet kauptų Plokštinėje šeimininkavusiems kariškiams pamaitinti, nelikę nei kvapo. Bet ištuštėję rūsiai šaltuoju metų laiku priglaudžia šikšnosparnius.
„Menka prožektoriaus šviesa apšviečia rūsio užkaborius. Reikia atidžiai dairytis. Rūsys senas, aptrupėjusiomis sienomis, su gausybe šikšnosparniams tinkamų mažų slaptaviečių. Ana ten, už atšokusios tinko skiautelės, pūpso rudas kailiukas. Atidžiau žvilgterėjus pasimato ir balta papilvė. Ten įsispraudęs vandeninis pelėausis. Šviesos rėželis perbėga kitą patalpą. Atvirai, neslapukaudami, kas ant sienos, kas palubėje įsitaisę, miega šiauriniai šikšniai. Vis po vieną, po du. Gausiau susispietę tik po buvusio apšvietimo skydeliu. Apsidžiaugiame pamatę rudąjį ausylį, nes šios rūšies gyvūnėlių Plokštinės rūsiuose randame mažai. Ausyliu pavadintas dėl turimų didelių ausų. Tačiau įmygio metu jų nematyti, nes ausų kaušeliai yra palenkti ir prispausti prie kūnelio šonų. Lieka kyšoti tik kramsliai – ausų angos priekyje styrančios ataugėlės, primenančios miniatiūrines ausytes.
Patikriname vieną rūsį po kito. Keturiose žiemavietėse suskaičiuojame 68 šiaurinius šikšnius, 16 vandeninių pelėausių, vieną Natererio pelėausį ir keturis ruduosius ausylius. Žinoma, čia tik tie 89 šikšnosparniai, kuriuos pastebėjome. O kiek dar liko saugiai užsislėpusių mums nematomose vietose… Rezultatais patenkinti. Panašiai tiek pat žvėrelių žiemojo ir praeitą žiemos sezoną. Pakol kas žiemojimo sąlygos jiems čia tinkamos. Bet rūsiai sensta – ỹra, dyla. Todėl norėdami išsaugoti šias žiemavietes, privalėsime jas tvarkyti. Žvilgsniu atsisveikiname su arčiausiai įėjimo kybančiais padarėliais“ – sako Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė Gitana Sidabrienė.
Užvėrus duris į šikšnosparnių karalystę, ją ir vėl apgaubia aklina tamsa. Žiemokit ramiai, kol sugrįš pavasaris su visa vabzdžių svita.
Kaip gražu – apsikabinę miega 🙂