V. Rubavičius. Kur Europą veda „Marselietė“?

Prancūzijai teko išgyventi dar vieną siaubingą teroristinį išpuolį – žmonės verkia, drąsinasi, užjaučia vieni kitus ir stengiasi kuo gali padėti. Gausu nesavanaudiškos veiksmingos užuojautos pavyzdžių, kurie rodo europietiškos visuomenės solidarumo galią. Užjaučiame prancūzus ir mes, lietuviai. Ašaros kaupiasi akyse regint tragedijos aukų artimuosius, jų palaikyti prie Prancūzijos ambasadų kitose šalyse besibūriuojančias minias.

Užuojautos negana – reikia ne tik veiksmingai padėti, bet ir patiems ruoštis naujų geopolitinių realijų keliamiems iššūkiams. Terorizmo virusas suleido šaknis europietiškoje terpėje ir nepaliaujamai plinta. Tik dabar tai jau ne europietiškas, daugsyk valstybiniu buvęs terorizmas, o islamiškasis fundamentalistinis, pačių vakariečių apmokytas. Europoje paskelbtas terorizmo pavojus ir tas pavojus artimiausiais dešimtmečiais nemažės jau vien dėl to, kad daugelyje turtingų Europos šalių susikūrė palanki, jokiomis priemonėmis jau neišgyvendinama socialinė terorizmo terpė, kurioje esminis yra jaunimo vaidmuo.

Multikultūralizmo politikos iliuzijos skelbė, kad įvairių tautybių gero gyvenimo trokštantys imigrantai bus patys lojaliausi piliečiai, tačiau tikrovė pasirodė esanti visai kitokia – imigrantai iš musulmoniškų kraštų ėmė burtis į savas uždaras bendruomenes, kuriose tikroji valdžia yra religinių lyderių ir juos aptarnaujančio „personalo“ rankose. Pilietinės integracijos vyksmus nustelbė spartėjanti ir radikalėjanti getoizacija, kurių bendrą europinį tinklą kurti ir vieningai ideologijai skleisti labai palankus yra vidinis europinis besieniškumas, Šengeno erdvė. Pastaruoju metu realioji getų valdžia neišvengiamai pereina ir į kovose su vakariečiais Irake, Sirijoje ir kituose kraštuose pasižymėjusių jaunesnės kartos veteranų rankas. Visi žino apie tuos uždarus kvartalus ne tik didmiesčiuose, bet ir didžiosiose Europos šalių sostinėse, tačiau jau nedrįstama į juos eiti net pasitelkus policijos pajėgas – reikalingi specialieji padaliniai.

Uždaruose musulmonų imigrantų kvartaluose daug jaunų vyrų ir paauglių, kurių energijai prasmingą išeitį siūlo radikaliojo islamo ideologija – kova prieš šėtoniškuosius Vakarus už naują, islamo vertybėmis ir tikėjimo tiesomis grindžiamą pasaulį. Didingi tikslai, didingi užmojai, dėl kurių verta besąlygiškai aukoti ne tik save, bet ir aplinkinius. Ar ne šitaip veikė ir revoliucinės vakariečių ideologijos. Baisintis teroristų nežmoniškumu, dera turėti omenyje radikaliojo islamo ypatumą – žmonėmis laikomi tik tikintieji, iš jų išskiriami tikratikiai musulmonai, o netikintieji žmonėmis nelaikomi, nes stokoją žmogui būtinos tikėjimo savybės. Judaistinis etninis išskirtinumas islame keičiamas religiniu. Demokratinių Europos valstybių politikai nežino, kaip elgtis su getais, jų gyventojais, kurie yra tų valstybių piliečiai, ir apskritai getoizacijos vyksmu, nes trukdo ideologinės besąlygiško europinio svetingumo nuostatos, tad sunku ir policijai, kurios veiksmai malšinant riaušes tuoj susilaukia aršios kairuoliškosios žiniasklaidos kritikos. Atkreiptinas dėmesys, kaip prancūzų ir kitų šalių policijos atstovai po teroristinių išpuolių aiškina, kad visi „pasižymėję“ teroristai jau buvę policijai žinomi ir sekami. Tačiau kažkodėl toks spectarnybų dėmesys jų nesustabdė. O ką galvoti apie tuojau pat policijos įvykdomus reidus ir surandamus ginklų sandėlius – juk spectarnybos turėtų veikti taip, kad tų sandėlių teroristai nespėtų įrengti, juolab juos užpildyti ginkluote.

Apie tai būtų galima daug kalbėti, juolab kad publikai skirti pačių aukščiausių, šiuokart Prancūzijos, pareigūnų paaiškinimai dėl politinio korektiškumo atrodo vaikiškai naivūs, tačiau šį kartą pasvarstykime apie solidarumą skambant „Marselietei“.

Reikėtų ne vieno straipsnio, kad išskleistume, ką prancūzui reiškia ši giesmė. Galima drąsiai tvirtinti, kad ji yra tapusi prancūziškumo bruožu. Ją giedant tvirtinama kovingos bendrystės jausena. „Marselietę“ giedanti Prancūzija iškelia savo revoliucinę praeitį, jos idealus, o sykiu ir tvirtina esanti universalistinis europinio vienijimosi vyksmo smaigalys – „laisvė ir lygybė“. Prancūzams „Marselietėje“ nacionalumas susilieja su intymiu asmeniškumu, tad visiškai suprantam, kad susiburiant ir gedint pasigirsta šios giesmės melodija.

Tačiau yra ir kitokia Europa, kuriai „Marselietė“ kelia priešiškus jausmus – sovietiniai okupantai žudė, trėmė, kalino gulaguose ir tvirtino savo valdžią okupuotuose kraštuose giedodami tą pačią „revoliucinę“ giesmę. Pačioje šiuolaikinėje Rusijoje daugybė žmonių dar mena, kaip jų tėvai ir seneliai, ištisi popų ir buožių ar „socialiai svetimų elementų“ sluoksniai buvo naikinami „Marselietės“ įkvėptų minių ir revoliucinių spectarnybų. Rusijos revoliucionieriai tęsė prancūzų pradėtą darbą – juk negailestingas dvasininkų, vienuolių ir valdančiųjų luomų naikinimo vajus valstybinės politikos rangą ir įgavo Prancūzų revoliucijos metais.

Tą ritualinį aspektą, susijusį su „senųjų socialinių atliekų“ naikinimu, „Marselietė“ išlaikė iki šiolei tapdama karingojo, sakytume, šovinistinio sekuliarizmo himnu. Prancūzams tai besąlygiška vertybe pripažįstamas laicizmas, turintis tapti suvienytosios Europos pamatu ir pasaulio raidos siekiamybe, naikinant visokias viešo religinio gyvenimo, ypač krikščioniškojo apraiškas. Ankstesnės „Marselietę“ giedojusios revoliucionierių kartos siekė sunaikinti europinę krikščioniškomis vertybėmis grįstą civilizaciją kovodamos su „religiniais prietarais“ ir žudydamos įtikėjusius, tad „Marselietė“ savaip tiktų ir islamistams – juk jie taip pat siekia sunaikinti Europą ir ant jos griuvėsių suręsti naują šviesų kalifato rūmą, kuriame jau nebeliktų jokių klaidatikių. Prisiminus moderniųjų laikų revoliucinės Europos istoriją, galima drąsiai tvirtinti, kad kol kas islamiškųjų teroristų „veikla“ niekaip nepalyginama su europiniu, taip pat ir kolonijiniu „Marselietės“ įkvėptųjų „paveldu“.

Vargu ar daug prancūzų suvokia, ką „Marselietė“ reiškia kitai, sovietinę okupaciją ir revoliucinius sovietinės ideologijos „apžavus“ ir baisybes patyrusiai ir kultūrinėje atmintyje išlaikiusiai Europai. Todėl sunku būtų paaiškinti, kodėl užjaučiantis prancūzus „kitas“ europietis niekaip negalėtų kartu su jais giedoti „Marselietės“. O juk jei negali kartu giedoti šventosios kovingojo sekuliarizmo giesmės, kuriai skambant buvo laidojamos ir ankstesnio teroristų išpuolio prieš „Charlie hebdo“ aukos, tai gal negali ir solidariai apsikabinti? Tad vėlei klausimas – ar terorizmo grėsmės akivaizdoje Europa susivoks, koks veiksmingas yra taip įnirtingai iš viešo gyvenimo trinamas krikščioniškasis solidarumas, ar eis pirmyn, tačiau nežinia kur, vėlei giedodama „Marselietę“? Būtų gerai, kad terorizmo grėsmė taptų nauju veidrodžiu, kuriame Europa išvystų savųjų kairuoliškųjų fundamentalistinių virusų daromą žalą ir paklaustų savęs, kodėl taip energingai žingsniuojama civilizacinių pamatų išmontavimo keliu.

Spausdinti