Vienas žinomiausių Lietuvos aktorių, diplomatas ir fotografas Juozas Budraitis spalio 6-ąją pasitiko savo 75-metį. Aktorius prisipažino šios sukakties nesureikšminąs: „Koks čia jubiliejus? Penkiasdešimtmetis galbūt svarbesnis gyvenimo tarpsnis kiekvienam žmogui, nes perkopiame pusę amžiaus. Bet ir dabar nejaučiu nei laiko, nei metų naštos. Svarbiausia, kad galva dar galvoja. Žinoma, pamatęs save ekrane ar veidrodyje, suprantu – jau esu senas diedas. Ką gi, niekur nedingsi.“
– Ko gero, mums visiems labiausiai reikia dvasios ramybės, kuri ir nulemia ilgaamžiškumą?
– Vieni, norėdami savo kūną išlaikyti sveiką, deda pastangų daugiau, kiti – nieko nedaro. Vieni gyvena užterštoje aplinkoje ir sulaukia daugiau nei šimto metų, kiti kvėpuoja džiunglių oru, tačiau staiga numiršta dėl neaiškių priežasčių. Dirbdamas Maskvoje, dar spėjau pabendrauti su garsiame „Krokodilo“ žurnale dirbusiu Jefimovu, kuris, gyvendamas vienoje labiausiai užterštų Maskvos gatvių – Tverės bulvare, sulaukė 107 metų. Manau, kiekvienas paveldi tam tikrus genetikos „failus“ iš aukščiau. Jeigu juose kažko yra, tai yra, o jei ne, tai ne.
– Gal tai ir lėmė, kad teisės studijas iškeitėte į aktorystę?
– Nors apie kiną niekada net nedrįsau pagalvoti, atsitiko taip, kaip atsitiko. Teisę teko pamiršti, nes nuolatos maskatuodavausi po svietą . Baisiausia, kad praradau tai, ko man niekas niekada nekompensuos – savo vaikų augimo ir pažinimo džiaugsmą. Jei ne kinas, būčiau gyvenęs kaip normalus žmogus, su vaikais būčiau susijęs kasdieniais ryšiais – jų rūpesčiais, norais, kiekvieną rytą būčiau galėjęs keltis su šeima. Juk didesnės vertybės gyvenime nėra. Tačiau, išvykęs filmuotis, nuolatos skambindavau namiškiams, o pirmai progai pasitaikius, lėkdavau namo. Žiemą stengdavausi iš viso nedirbti, nes bijau šalčio. To kartais irgi nepavykdavo išvengti, bet vis tiek stengdavausi laikytis savo gyvenimo taisyklės – užsidirbti pragyvenimui per vasarą, o žiemą užsiimti savais darbais, menais ir kūrenti šeimos židinį.
– Ar dukrą ir sūnų sąmoningai saugojote nuo aktorystės, nors sūnus vis tiek susijęs su teatru?
– Vaikų auklėjimas gulė ant mano žmonos pečių, kuri sugebėjo tai derinti ir su savo, kaip mokslininkės, darbu bei karjera. Ji niekada man nepriekaištaudavo dėl nuolatinių išvykų filmuotis.
Vaikų teatru ir aktoryste mes negąsdinome ir nevertėme būtinai rinktis būtent tokį gyvenimo kelią. Dukra, kai tik pradėjo savarankiškai mąstyti ir vienu metu net buvo kalbinama filmuotis, iš karto pasakė: „Niekada“. Sūnus – arčiau teatro, tačiau vis tiek – ne aktorius. O kinas vis dėlto – ne teatras, o gyvenimo būdas.
– Pats sąmoningai vengėte teatro?
– Artisto kasdienybė teatre man – svetima. Kai pabandžiau dirbti Kauno dramos teatre, kuriam tuo metu vadovavo Jonas Vaitkus, supratau, kad man aktorystė teatre – neįdomi. Repeticijos nervindavo, erzindavo, ir aš jų nelabai norėdavau, net varžydavausi savo kolegų aktorių, nes man atrodė, kad jie kur kas labiau patyrę už mane. Nors kartais ir pajusdavau, kad scena suteikia pasitenkinimo savo darbu, bet teatro rutina atitraukdavo nuo to, kas buvo neatsiejama nuo mano kasdienybės – knygų skaitymo, filmų žiūrėjimo, muzikos klausymo. Todėl aš ir pasitraukiau iš aktyvaus darbo teatre. Tai – ne mano stichija.
– Tačiau daugelis aktorių prisipažįsta, kad kino kamera – negailestinga, nes jei aktoriui kažkas nepavyksta, daugiau dublių gali ir nebebūti. Ar tai netrikdo?
– Kine esi toks, koks esi, negali „pataikyti“ daugiau, nei sugebi. O kamera tai fiksuoja. Jei kine tiek laiko išsilaikiau ir pakankamai aktyviai, vadinasi, ir režisieriai, ir žiūrovai kažką manyje įžvelgia, atranda.
– Jūsų filmografija – neįtikėtinai įvairi. Esate darboholikas ar nesugebate atsisakyti režisierių pasiūlymų? O gal kinas negali jūsų paleisti?
– Kine realizuoju tai, ko neturiu galimybių realizuoti gyvenime. Tarkim, perskaitau kokią sujaudinusią knygą, sutinku man brangų žmogų, kas nors ištinka, mane apima jausmai, kurių neturiu kur padėti. Vaikštau gatvėmis ar kažkuo užsiimu, bet vis tiek nerandu proveržio jausmams, o kine kamera fiksuoja tuos emocijų virpesius. Todėl, jei tik atsiranda man tinkamas pasiūlymas filmuotis kine, puolu dirbti.
– Su kuriais kino režisieriais jums būdavo dirbti įdomiausia, su kuo rasdavote bendrą kalbą?
– Nuoširdžiausiai ir iš tiesų jusdami vienas kitą dirbdavome su Almantu Grikevičiumi. Jis buvo artimas žmogiškai, labai lengvai kartu atrasdavome tokius sprendimus, kuriais vėliau net patys stebėdavomės. Bet kelrode žvaigžde kine visam gyvenimui tapo Vytautas Žalakevičius, kuris ir kaltas, kad atėjau į kiną. Nuo pat pirmo susitikimo su juo į kiną traukė begalinis smalsumas.
V.Žalakevičius mane buvo pakerėjęs. Noras su juo dar kartą susitikti ir laikė kine. Po V.Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ pasiūlymai filmuotis sekė vienas po kito. Dar kurį laiką bandžiau laikytis teisės studijų, bet netrukus supratau, kad, norėdamas vėl susitikti su V.Žalakevičiumi, privalau gilintis į kino pasaulį, kad kitą kartą turėčiau jam ką pasakyti. Po kiekvieno filmo kildavo vis naujų klausimų, į kuriuos norėdavosi atsakyti kituose filmuose. Ieškant tų atsakymų vis tiek tekdavo – ir iki šiol tenka – pasikliauti tik savimi. Todėl kartais prieš kamerą iš savęs tiek ištraukiu, apie ką neišdrįsčiau prisipažinti net žmonai. O teatre aš to nemokėčiau padaryti. Ne kartą esu girdėjęs, kad scenoje įmanoma atsiriboti nuo kuriamo personažo, bet aš to nemoku. Kine save analizuodamas ir koneveikdamas perduodu savyje atrastus dalykus tiems veikėjams, kuriuos man pasitaiko sukurti.
– Ar daug likę klausimų, į kuriuos norėtumėte rasti atsakymus besifilmuodamas?
– Klausimų buvo ir bus iki paskutinio atodūsio. Net peržengiant paskutinį šio pasaulio slenkstį galvoje kirbės klausimas: ar tai – jau paskutinis slenkstis, paskutinis klaustukas?
Vilniuje jau daugybę metų gyvenate tuose pačiuose namuose. Nuo pat jaunystės gyvenimu dalijatės su vienintele žmona, o jūsų kalboje vis dar jaučiasi iš gimtųjų namų paveldėtas žemaičiavimas. Esate pastovus žmogus?
Norėčiau taip galvoti. Bet turiu ir lengvabūdiškumo. Kartais iškrečiu tokių dalykėlių, kurie nebederėtų mano amžiuje.
– Taip provokuojate aplinkinį pasaulį?
– Ironiško požiūrio į pasaulį manyje iš tikrųjų pakanka, nesu sentimentalus, formalus, iš anksto užprogramuotas žmogus. Paklydimų turiu. Bet gal geriau įvairus gyvenimas nei rutina.
– Jau daug metų į gyvenimą žvelgiate pro fotoobjektyvą. Ką, be kolegų aktorių portretų, esate sukūręs naujo?
– Turiu galybę naujų nuotraukų, bet dabar bandau pajusti kaifą darydamas itin kokybiškas nuotraukas. Pavyzdžiui, turint gerą optiką galima išgauti net pačius subtiliausius niuansus. Patinka pakvailioti kuriant nuotraukose atmosferą. Kartais atrodo, kad nuotraukoje nieko nėra, bet ji traukia akį, verčia susimąstyti. O kartais beveik tamsoje be blykstės pavyksta užfiksuoti net sunkiai įžiūrimas detales. Nežinau, ar tai – kūryba, bet tuo smaginuosi. Nuobodumui neturiu laiko.
– Ar tai, kad esate populiarus ir žinomas aktorius, ypač Rusijoje, kur apie jus net legendos kuriamos, padeda lengviau gyventi? O gal labiau trukdo?
– Nei trukdo, nei padeda. Tas žinomumas – kažkur šalia manęs, visai nesusijęs su manimi. Vienintelė žinomumo nauda anais laikais buvo ta, kad galėdavau gauti geresnių, retesnių knygų, kurios buvo baisus deficitas. Kartą Maskvoje visai netyčia viename knygyne iš po prekystalio pardavėja ištraukė Guillaume‘o Apolinaire‘o poezijos rinktinę. Jo tuo metu Sovietų Sąjungoje niekas net nežinojo, o aš štai gavau Pablo Picasso draugo rinktinę! Nors irgi nežinojau, kas tas G.Apolinaire‘as, nedidelės knygelės raudonu užrašu su autoriaus pavarde neatsisakiau. Vėliau kiekviename knygyne man vis siūlydavo po kelias jo knygeles. Jų turėjau gal dešimt. Ne vieną esu padovanojęs, bet iki šiol tos knygos nesu pamiršęs, nes, perskaitęs pirmąsias eilutes, buvau pakerėtas. G.Apolinaire‘o posmus paskaitinėju iki šiol.
– Jūsų biblioteka – didžiulė. Ar skaitote kasdien?
– Kiekvieną dieną. Dažniausiai ryte. Atsisėdu prie lango į vadinamąjį dieduko krėslą, išgeriu arbatos ir skaitau. Ką tik baigiau skaityti Orhamo Pamuko „Sniegą“. Iš pradžių ta knyga man pasirodė nuobodoka, tokia stora, maniau, kad nebaigsiu. Bet nuo vidurio ji mane „įtraukė“, o kai užverčiau paskutinį puslapį, supratau, kad buvo labai įdomu. Net pamaniau, kad reikėtų tą knygą perskaityti iš naujo. O su kuo iš savo knygų autorių norėčiau šiandien draugauti? Štai Yasunari Kavabata – senas draugas. Jo knygas, gautas Maskvoje, irgi iš po prekystalio, esu perskaitęs po kelis kartus. Visų savo bibliotekos knygų, ko gero, neperskaitysiu, bet nėra nė vienos, kurios nebūčiau bent pavartęs.
– O kaip draugaujate su žmonėmis? Esate toks pat ištikimas, kaip ir su bibliotekos draugais?
– Mano gyvenimas niekada nestovėjo vietoje, tad nepavyko turėti daug pastovių draugų. Pavyzdžiui, mano žmona nuo pat pirmos klasės draugauja su aštuoniomis draugėmis. Mano gyvenimo kelyje taip neatsitiko, nors mielų žmonių, su kuriais norisi bendrauti, yra ir Rusijoje, ir Italijoje, ir Gruzijoje. Iki šiol palaikau ryšius su Maskvoje sutikta Michailo Lomonosovo universiteto antropologe Tatjana Vladimirovna Civjan, kuri man padėdavo rengti konferencijas. Per ją buvau suartėjęs su garsiu istoriku, baltistu, šviesaus atminimo Vladimiru Toporovu. Marija Zavjalova dalyvaudavo mano literatūriniuose skaitymuose ir taip gerai išmoko lietuvių kalbą, kad ėmė versti knygas, o jos lietuvių kalbos gramatika geresnė už mano. Lietuvoje laiko patikrinta draugystė sieja su kolega Regimantu Adomaičiu. Seniai bendraujame ir su Valentinu Antanavičiumi, Mindaugu Skudučiu, Zenonu Namavičiumi, su kuriuo kartu dirbome Maskvoje. Su Ričardu Gaveliu irgi esame praleidę daug gražaus laiko, tačiau jo jau nebėra. Bendraudamas su žmonėmis esu prieraišus, bet neįkyrus.
– Vienatvės nebijote?
– Žmogus visada vienas. Tik eidamas per gyvenimą ir susiliesdamas su žmonėmis apgauni save, kad tarsi susilieji su visais. Bet iš tikrųjų esi vienas ir savo skausme, ir bėdose. Kiti gali padėti, užjausti, bet dėl visko kenti pats vienas. Ir čia išsigelbėjimo nėra.
Kalbino Birutė Vyšniauskaitė
