A.Lapinskas. Išeitis: kalbėtis su Lenkijos visuomene

Anatolijus Lapinskas, www.delfi.lt

Rytų Europos studijų centro parengtoje apžvalgoje „Lietuvos ir Lenkijos santykiai: užstrigusi dvišalių santykių darbotvarkė ar tuščia strateginė partnerystė“ arčiausiai dabarties problemų yra trečioji dalis „Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių turinys – darbotvarkės perkonstravimas?“.

Žodis „perkonstravimas“, matyt, pasigautas iš angliško „reset“, o gal rusiško „perezagruzka“, pagarsėjusio per vieną Amerikos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimą.

Tame susitikime, jei kas atsimena, buvo nemažai abipusių šypsenų ir šiltų žodžių. Būtent abipusių. Todėl ir mūsų abiejų istoriškai ir geografiškai labai artimų šalių santykių perkonstravimas irgi turėtų būti tik abipusis procesas. Vienpusė proceso eiga tokiam perkonstruotam mūsų santykių statiniui, deja, stabilumo nesuteiktų.

Norint pasiekti abipusio mūsų šalių pasitikėjimo, kitaip tariant – tikėjimo kaimynų šalies žodžiais ir darbais, būtina žymiai intensyviau skleisti teisingą informaciją apie kiekvienoje šalyje veikiančius įstatymus, realų, o ne tendencingai iškreiptą politinį, ekonominį, kultūrinį ir socialinį šalies gyvenimą. Aišku, kad turiu mintyje, pirmiausia, lietuviškosios informacijos iš Lietuvos į Lenkiją kryptį. Karti patirtis rodo, kad tokios informacijos trūkumas arba akivaizdus jos iškraipymas gimdo ir matyt gimdys nesusipratimus, įtarimus, o kartais ir konfliktus, ačiū Dievui, kol kas taikius…

Ką siūlo apžvalga, skatinant abipusį pasitikėjimą? Ji siūlo kiek kitokius vektorius: „Būtina stiprinti Lietuvos komunikaciją dviejomis kryptimis – orientuotą į išorę (diplomatinį korpusą, euroatlantines struktūras ir ypač nepriklausomus tarptautinius ekspertus/analitikus) bei į Lietuvos lenkų bendruomenę – akcentuojant pozityvias permainas bei pateikiant paraleles su Lenkijos diasporos pavyzdžiais kitose valstybėse. Faktinę informaciją bei statistiką būtų galima perduoti Europos bei JAV tyrimų centrams“.

Norėčiau pabrėžti, kad komunikacija Lietuvos lenkų bendruomenės kryptimi iš pirmo žvilgsnio atrodytų lengviausias uždavinys: ji čia pat, ne už sienų, beveik nėra kalbos barjero, dauguma Lietuvos lenkų juk moka skaityti lietuviškai. Deja, paradoksas: iš esmės nėra su kuo kalbėtis.

Politinė Lietuvos lenkų organizacija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ savo programoje nenutolsta nuo demokratinių nuostatų, bet realiame gyvenime veikia kaip… anų laikų komunistų partija kurioje nors „buržuazinėje“ šalyje. Tokiose partijose nebūdavo jokių vidinių diskusijų, jokių abejonių lyderio teisumu, draudžiami kontaktai su šalies valdžia, tačiau nuolat garsiai šaukiama apie buržuazijos engiamus ir diskriminuojamus darbo žmones, rengiami mitingai ir demonstracijos jiems apginti.

Ar nepanaši tapo ir Lenkų rinkimų akcija, tik vietoje buržuazijos ji mini Lietuvos valdžią, o vietoje engiamų darbo žmonių – Lietuvos lenkų mažumą. Aiškinti šiai mažumai apie pozityvias permainas ar pateikti paraleles su Lenkijos diaspora kitose valstybėse yra visiškai neperspektyvu, nes tokios „priešiškos“ propagandos, tarsi anais laikais „Amerikos balso“, eiliniams lenkų partijos nariams, ko gero, tiesiog uždrausta klausytis. Be to, gausi Lietuvos lenkų žiniasklaida yra visiškai Lenkų rinkimų akcijos rankose, todėl komunikacija su paprastais Lietuvos lenkų žmonėmis, pripažinkime, tiesiog nevyksta.

Kita apžvalgos siūloma kryptis: diplomatinis korpusas, euroatlantinės struktūros, nepriklausomi tarptautiniai ekspertai, galima dar būtų pridėti – Vakarų intelektualai, deja, irgi yra mažai kuo gali padėti. Priminsiu, kad tarptautinės organizacijos jokių priekaištų Lietuvai dėl tautinių mažumų padėties neturi. Dar 1997 metais Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339 dėl Lietuvos, kurioje pažymėjo, kad „įvairios administravimo reformos vykdomos pagal Europos Tarybos programas, teisė vartoti tautinių mažumų kalbas yra juridiškai apsaugota pagal Europos regionų, arba mažumų, kalbų chartijos principus; mažumų klausimai sprendžiami laikantis abipusio kompromiso“.

Asamblėja tuomet pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Taigi nėra jokio pagrindo diplomatiniam korpusui ar tarptautiniams ekspertams teikti kokią nors papildomą informaciją. Tuo labiau, kad Lietuva 2000 m. besąlygiškai (Lenkija su papildomomis sąlygomis) ratifikavo Europos tautinių mažumų apsaugos rėminę konvenciją, dėl kurios vykdymo pretenzijų iš Europos institucijų taip pat nesigirdi.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad palankūs Europos institucijų vertinimai arba, pvz., pasaulio lenkų mokytojų suvažiavimo pripažinimas Lietuvą esant geriausiu lenkų švietimo kraštu už Lenkijos ribų, taip pat pasaulio intelektualų pareiškimai (pvz., „The Economist“ apžvalgininko Edvardo Lukaso (Edward Lucas) teigiama nuomonė dėl naujojo Lietuvos švietimo įstatymo), deja, dabartinės Lenkijos politikos, o dar labiau Lietuvos lenkų politinės pozicijos nė kiek nepakeitė.

Dar vieną apžvalgos siūlymą, šįkart nukreiptą į aktyvesnius kontaktus su Lenkijos valdžios struktūromis: „būtina skatinti pozityvią retoriką prezidentų lygmeniu“, „aukštesnio lygio koordinacija galėtų vykti ministrų pirmininkų lygiu“ vis dėlto vertinčiau skeptiškai. Juk netgi apžvalga rašo, kad kontaktuoti reikėtų „išvengiant tam tikrų problemų sureikšminimų ar net informacijos iškraipymų Lenkijos užsienio reikalų ministerijos lygiu“. Nereikėtų manyti, kad Lenkijos prezidentas ar premjeras vyktų į susitikimą su Lietuvos kolegomis negavęs iškraipytos informacijos iš Lenkijos URM. Pagaliau, net jeigu toji informacija nebūtų klaidinga, pvz., apie Lietuvos lenkų švietimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos, ją galima sėkmingai praleisti pro ausis ir vėl trimituoti apie Lietuvos lenkų tragediją.

Būtent taip visai neseniai kalbėjo Lenkijos Vyriausybės atstovas Pavelas Grašas (Paweł Graś). Priverstas paminėti, kad Lietuvos vyriausybė padidino finansavimą lenkiškoms mokykloms („užmiršęs“ paminėti, kad tiek jų nėra niekur pasaulyje) ir kad Vilniuje atsirado Balstogės universiteto filialas, jis tuojau tą faktą „nukirto“: „Na, labai gerai, deja, paėmus visą balansą, nėra gerai“. Taip pat pridėjo, kad „ministras Sikorskis daro viską, kad santykiai su Lietuva būtų normalūs ir atviri“. Tačiau apžvalga juk piešia visai kitokį Lenkijos užsienio reikalų ministro portretą, kaip vieną pagrindinių Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių atšalimo kaltininkų. Taigi, lenkams Sikorskis yra puikus ministras, lietuviams – atvirkščiai.

Ar yra dar kokia nors terpė, kurioje Lietuvos pastangos pasauliui perduoti teisingą informaciją apie savo tautinių mažumų padėtį susilauktų bent kokio nors pozityvaus rezonanso? Manyčiau, kad paskutinė viltis yra Lenkijos visuomenė, nes jos lietuviškos tikrovės vaizdas praktiškai nepasiekia. Lenkijos žiniasklaidoje, turiu mintyje svarbiausius šalies laikraščius, spausdinami straipsniai iš esmės nesiskiria nuo įprastinio žinių apie Lietuvą srauto, dominuoja diskriminuojamų Lietuvos lenkų ir Lenkijos pasipiktinimo tokia padėtimi temos. Lietuvos atstovai – valdžios pareigūnai, visuomenės veikėjai, žurnalistai turėtų operatyviai atsakyti į tokias insinuacijas.

Manyčiau, kad tokie atsakomieji straipsniai, įtikinamai paneigiantys Lenkijos žiniasklaidoje spausdinamą dezinformaciją, galbūt priverstų keistis ne tik kaimynų valstybės žiniasklaidą, bet ir visą jos politiką mūsų krašto atžvilgiu.

Galiu pateikti pavyzdį, kaip įsivaizduočiau tokį atsakymą, pvz., į visai neseniai (2011 04 27) Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ išspausdintą žymaus Lenkijos politiko, buvusio premjero Jaroslavo Kačynskio (Jaroslawo Kaczynskio) straipsnį „Baltiškasis Tusko Waterloo“ („Bałtyckie Waterloo Tuska“):

„Gerbiamas pone redaktoriau Pawelai Lisicki, su didele nuostaba perskaičiau 2011 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Rzeczpospolita“ išspausdintą Jaroslawo Kaczynskio straipsnį „Bałtyckie Waterloo Tuska“. Jame rašoma, kad naujasis Lietuvos švietimo įstatymas sudavė „skaudų kirtį lenkų švietimui šiame krašte“… tai stipriausias smūgis lenkams per keliasdešimt metų… net sovietų okupacijos laikais švietimo nuostatos buvo lenkams palankesnės nei dabar… švietimo įstatymo reikalas tai gerų lenkų ir lietuvių santykių griovimo viršūnė“.

Visos tekste minimos nelaimės – tai tik gerbiamo politiko fantazija, nieko bendro neturinčios su realybe. Lietuvių kalbos mokymo sustiprinimas ir baigiamojo egzamino sulyginimas su visų šalies mokyklų reikalavimais – tai ilgai lauktas ir nepaprastai reikalingas Lietuvos lenkų bendruomenei žingsnis, prilyginantis valstybinės kalbos mokymą Lietuvos tautinių mažumų mokyklose prie visame pasaulyje, taip pat ir Lenkijoje, įprastos tvarkos. Valstybinės kalbos susilpnintas mokymas, kaip kad buvo iki šiol, kasė duobę ne tik Lietuvos lenkų jaunimo karjeros kelyje, bet ir diskreditavo lenkų švietimą, suteikdamas jam antrarūšio reikšmę.

Pavyzdžiui, Baltarusijos Gardino lenkų mokyklos direktorė Danuta Surmač (Danuta Surmacz), sužinojusi apie susilpnintą valstybinės kalbos mokymą Lietuvos lenkų mokyklose, pasakė, kad panaši padėtis Baltarusijos lenkų mokyklose turėtų katastrofiškų pasekmių – niekas neitų į tokias mokyklas. Vienintelėje Čekijos lenkų vidurinėje mokykloje lenkų kalbos abitūros egzaminas taip pat niekuo nesiskiria nuo kitų šios šalies mokyklų. Jei sektume J.Kaczynskio aiškinimu, antros užsienio kalbos įvedimą Lietuvos mokyklose, tarp jų ir lenkiškose, taip pat galima būtų vadinti smūgiu lenkiškam švietimui, nes per šias pamokas taip pat yra daugiau kalbama ne lenkiškai.

Visiškai įžeidus yra J.Kačynskio tvirtinimas, kad sovietmečiu lenkams buvo geriau. Negi aklinai uždaryta Lietuvos Lenkijos siena buvo toks gėris? O kai dėl geresnio anuometinio lenkų švietimo su sovietinėmis doktrinomis, visą ugdymo procesą sukant kuo geresnio rusų kalbos mokėjimo link, tai panašios švietimo nuostatos juk buvo ir liaudies Lenkijoje, negi tuomet čia irgi buvo geresnis gyvenimas nei dabar?

Lietuvių ir lenkų santykiai turi unikalų istorinį pagrindą ir jų puoselėjimas vieningoje Europoje turėtų tapti vienu iš abiejų šalių užsienio politikos prioritetų. Būtų ypač gerai, jeigu kalbėdami apie Lietuvą, Lenkijos politikai, visuomenės veikėjai, žurnalistai remtųsi objektyvia realybe, o ne priešiškų mūsų šalių ir tautų sugyvenimui jėgų inspiruota dezinformacija ir prasimanymais.

Pagarbiai, …“

Štai toks mielas laiškelis galėtų būti nusiųstas „Rzeczpospolitos“ redaktoriui. Ar jis būtų išspausdintas, ar jis turėtų kokią nors įtaką Lenkijos žiniasklaidos straipsnių apie Lietuvą tonacijai, pagaliau kaimynų valstybės politikai – tai jau kitas klausimas. Tačiau jeigu tokie laiškai atsidurtų ant redaktoriaus stalo po kiekvieno lenkų žiniasklaidos akibrokšto, galbūt kada nors mūsų tiesioginiuose ar netiesioginiuose susitikimuose atsirastų ir abipusės šypsenos, ir šilti žodžiai. Kokie tai būtų puikūs laikai!

Ši kalba buvo skaityta Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje „Lietuvos užsienio politika: Lietuvos – Lenkijos santykių vertinimai“.