Rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 17 val., S. Daukanto aikštėje, Vilniuje, piliečių Santalka bei M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas sukvies piliečius paminėti devintąsias pulkininko Vytauto Pociūno žūties metines.
2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvusio Vytauto Pociūno mirties aplinkybės bei valstybės institucijų organizuoto jo pomirtinio šmeižto priežastys iki šiol lieka Lietuvos teisėtvarkos neištirtos.
Todėl savo valstybei neabejingi piliečiai jau devintą kartą kviečiami susirinkti Vilniaus Simono Daukanto aikštėje ir priminti atsakingoms valstybės institucijoms, kad ištirti pulkininko Vytauto Pociūno žūtį ir jo šmeižtą yra Lietuvos garbės reikalas.
2007-aisiais filosofo Leonido Donskio dainomis pradėtoje pilietinėje V. Pociūno atminimo akcijoje per keletą metų yra dalyvavę žinomi lietuvių meninikai: Veronika Povilionienė, Martynas Švėgžda, Gytis Paškevičius, Kostas Smoriginas, Olegas Ditkovskis, Gediminas Storpirštis bei kiti.
Šių metų rugpjūčio 23-iosios vakarą prie Prezidento rūmų Vytauto Pociūno žūtis bus paminėta soliniu saksofonisto Tomo Čiukausko pasirodymu, kuriame skambės autorinės kompozicijos bei origanaliai interpretuota džiazo klasika.
gėda šios valstybės vadovams ir teisybės slėpėjams
Valdžiažmogiams gėdos jausmas išoperuotas o gal net neįgimtas…
Pranešimo autoriui.Būkime pagaliau patys teisingi ir reiškinius įvardinkim tikroviškai be primestų pagražinimų,Todėl sakau, ne žūties metinės ,o nužudymo.
Taip… saugumo karininkai šiaip sau neskraido iš devinto aukšto…
Kas susprogdino Jurą Abromavičių taip pat mūsų ‘teisėsauga’ neišsiaiškino…
„Nužudymas“ gal būt skambėtų tik kaip kriminalinio fakto paminėjimas, o „žūtis“ yra platesnis terminas, tinkamas apibūdinti pareigūnui, žuvusiam už Tėvynę.
Labai vietoje susiejote J. Abromavičiaus susprogdinimo tyrimą. Nėra atsitiktinumas, kad praslinkus ne tiek daug laiko po Vytauto Pociūno žūties, 2006 m. rugsėjo 30 d. ta pati Komtiesa, papylusi ant pulkininko žeminančių insinuacijų (po to, kai išvakarėse “žurnalistė” Birutė Vyšniauskaitė iki gilios nakties užsibuvo VSD viršininko Arvydo Pociaus kabinete), įdėjo straipsnį, kuriame ta pati „žurnalistė“ Birutė Vyšniauskaitė rašė: „Prokurorai neabejoja: J. Abromavičiaus nužudymą 1997 metais suplanavo ir įvykdė kauniečiai Jonas Zajančkauskas, Vladas Grybauskas, Algirdas Petrusevičius…“. Tikslas buvo apkaltinti TS esant „teroristine partija“, tikintis, kad taip pavyks „apraminti“ labiausiai V. Pociūno nužudymo tyrimo reikalaujančius parlamentarus ir taip sukliudyti Parlamentinės komisijos darbą. Neseniai „nusišovęs medžiokliniu šautuvu“ buvęs VSD Antiterorizmo valdybos viršininkas pulkininkas-leitenantas Arūnas Paukštė savo disertacijoje tuomet rašė, kad jis “dirbo tyrimo grupėse, kurios išaiškino buvusių Valstybės saugumo departamento pareigūnų – Vilmanto Stončiaus ir Juro Abromavičiaus – nužudymus”. Reikšmingas žodis: “išaiškino” (2006 m. ruduo). Savo disertacijoje A.P. taip pat neabejoja nužudymo autoryste: “įtariamieji dėl Juro Abromavičiaus nužudymo savo atsakymus apie šį nusikaltimą bei jo motyvus formulavo eliminuodami savo vaidmenį: vienas bendravykdytojų savo nusikalstamus veiksmus nutylėjo, o organizatorius nusikaltimą apibūdino kaip vykdytojo ekscesą.”
Kokius metodus taikė VSD, (ir asmeniškai pats Arūnas Paukštė) siekdami išgauti (ir išgavę) „prisipažinimus“, geriau gali papasakoti patys Algirdas Petrusevičius ir Jonas Zajančkauskas.