Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Šarūnė Baronaitė – viena iš nedaugelio studentų, turėjusių galimybę atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV). Pasak lituanistės, praktika užsienyje jai buvo naudinga ir kaip būsimai mokytojai, ir kaip asmenybei.
Studentė Š. Baronaitė, prieš vykdama į Maironio lituanistinę mokyklą, buvo girdėjusi, kad ten mokinių mokymosi lygis yra žemesnis nei Lietuvoje. Ji manė, kad praktikos metu į dalyko turinį turės integruoti daug informacijos apie Lietuvą, o visas praktikos laikotarpis bus sunkus iššūkis. Visgi paaiškėjo, kad baiminosi be reikalo, o mokiniai labai daug žino apie Lietuvą. „Prieš praktiką Lemonte iš mokyklos gavau laišką. Jame buvo rašoma, kad mokyklos administracija ir mokytojai tikisi, kad padėsiu organizuoti renginius ir sudaryti vyresnių klasių literatūros programą. Pastarasis dalykas skambėjo baugokai, tačiau literatūros mokytojos pasakė, ko tikisi, pagelbėjo ir, pasirodo, tai nebuvo labai sunkus iššūkis. Tiesa, tikėjausi, kad organizuojant renginius turėsiu daugiau padėti mokytojams ir tėvų komitetui. Dar Lietuvoje būdama susirinkau nemažai medžiagos apie Užgavėnių tradicijas, galvojau, kaip būtų galima įdomiai paminėti Vasario 16-ąją“, – pasakoja lituanistė.
Mergina tikina, kad praktika lituanistinėje mokykloje pareikalavo greito prisitaikymo prie darbo, reikėjo pažinti visų mokinių poreikius. „Turėjau įrodyti sau, kad galiu prisitaikyti prie kiek kitokio mokymo nei Lietuvoje. Taip pat norėjau įgauti kuo daugiau patirties, todėl turėjau greitai pažinti mokinius, stengtis su jais kuo daugiau komunikuoti, kad padėčiau jiems ugdymo procese. Man rūpėjo, kad mokymas būtų įdomus“, – sako Šarūnė, kuriai didžiausią įspūdį paliko tai, kad mokytojos pamokų metu nebijo pajuokauti ar pakeisti diskusijų temos. „Pamokoje mokytojos jaučiasi drąsiai ir laisvai. Manau, kad kiekvienas pedagogas turėtų savo pamokose siekti užtikrintumo, laisvumo ir jaukios ugdymo aplinkos kūrimo dermės“, – sako ji.
Studentė, paklausta, kokius pagrindinius skirtumus galėtų įvardyti tarp mokyklų Lietuvoje ir užsienyje, sakė, kad Maironio lituanistinėje mokykloje mokiniai yra drąsesni nei Lietuvoje. „Mokiniai, po pamokos išeidami iš klasės, padėkodavo už pamoką, jeigu ji jiems patikdavo. Lietuvoje apie tai, kaip mano pamokas vertina mokiniai, sužinodavau tik gavusi 5 minučių esė lapelius. Maironio lituanistinėje mokykloje mokytojai yra tarsi vyresni mokinių draugai, todėl pamoka yra laisvesnė. Lietuvoje mokytojai pirmiausia siekia, kad mokiniai įgytų kuo daugiau žinių, todėl jaučiama, jog mokytojas yra viršesnis už mokinį“, – teigia būsima pedagogė.
2014 m. Maironio lituanistinė mokykla paminėjo 55-erių metų sukaktį. Per daugiau nei 50 mokyklos gyvavimo metų siekiai išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius, supažindinti mokinius su Lietuvos istorija ir tradicijomis nepakito. Pasak Š. Baronaitės, gyvendami Lietuvoje mes nesusimąstome apie lietuviškų tradicijų puoselėjimą. „Matome liaudies kolektyvų veiklą, girdime dainuojant dainas, patys švenčiame lietuviškas šventes ir žinome jų tradicijas. Tai mums yra kasdienybė. JAV lietuviai gyvena ne lietuviškoje aplinkoje, todėl jų siekis išlaikyti lietuviškas tradicijas svetimoje kultūrinėje aplinkoje yra labai didelis“, – teigia studentė ir priduria, kad lietuvybės Amerikos lietuviai turi tiek, kiek patys jos skleidžia.
Prakalbus apie patyčių problemą mokyklose, Šarūnė tikina nepastebėjusi, kad Maironio lituanistinės mokyklos mokiniai vieni iš kitų tyčiotųsi. „Mokytojos sakė, kad su mokiniais daug kalbama patyčių tema. Girdėjau tik apie vieną patyčių atvejį, kai vienas iš mokinių, kuris yra labai judrus ir protingas vaikas, tyčiojosi iš vystymosi sutrikimų turinčio bendraklasio. Problema buvo sprendžiama abu klasės mokinius pasodinus į pirmus suolus, tik skirtingose klasės pusėse. Mokytoja su mokiniais mokslo metų pradžioje darė klasės dėlionę. Ant kiekvienos detalės buvo po mokinio vardą. Mokiniams nuolat buvo pabrėžiama, kad, jei kas nors nesijaus gerai šioje klasėje, išeis iš jos, ir klasės dėlionė nebus pilna, joje kažko trūks“, – apie kovos atvejį su patyčiomis pasakoja studentė.
Š. Baronaitės nuomone, iš lituanistinių mokyklų užsienyje Lietuvos mokyklos ir kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti patriotiškumo ir noro išsaugoti lietuviškas tradicijas savo aplinkoje ir širdyse. „Lituanistinių mokyklų kūrimas įrodo, kad lietuvių kalba ir kultūra net ir gyvenant užsienyje yra svarbi. Lietuviai jos nepamiršta“, – tvirtina ji ir priduria, kad mokiniams būtina skiepyti meilę savo šaliai. O tuos, kurie nori vykti į užsienį, vargu ar sustabdysi kalbomis. Pasak studentės, gyvenant ir studijuojant užsienyje, patriotiškumo jausmas ir noras grįžti į tėvynę tik sustiprėja. Lietuvos mokiniai nori į užsienį, o Amerikos lietuviai svajoja apie Lietuvą.
Atlikdama praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje, Š. Baronaitė turėjo galimybę susipažinti su lietuvių kalbos ir literatūros mokymo subtilybėmis užsienyje. „Iš pradžių stebėjau, kaip mokytojos veda pamokas, vėliau ir pati jas vedžiau. Su mokytojomis keitėmės mokymo metodais, daugiausia rėmėmės komunikaciniu mokymo modeliu. Praktikos metu dirbau ir su Montessori mokyklėlės „Žiburėlis“ vaikais, susipažinau su archyvų darbu. Išmokau rodyti daugiau entuziazmo, įgavau pasitikėjimo savo jėgomis, nes mokytojos pasitikėjo manimi ir planuojamų pamokų sėkme“, – apie praktiką pasakoja lituanistė, kuri prisipažįsta, kad III kurso praktikos metu buvo suabejojusi, ar norėtų dirbti mokykloje. „Tačiau po šios praktikos supratau, kad įsivaizduoju save kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Pirmieji metai mokykloje jaunam pedagogui nėra lengvi, nes neturi susikūręs mokymo ir neformalaus vertinimo sistemų, kurios būtų priimtinos, tačiau viso to galima išmokti. Juk mokytojas taip pat yra mokinys. Jis mokosi visą gyvenimą“, – tvirtina mergina.
Pašnekovė įsitikinusi, kad mokinių autoritetas yra teisingas ir jų pagarbos vertas mokytojas, kuris turėtų būti ir draugas. „Mokinių pagarbą mokytojas draugas pelnys tik tada, kai bus objektyvus ir organizuos įdomų ir mokinių poreikius atitinkantį ugdymo procesą. Mokytojas turi būti nuoseklus, skatinti mokinius diskutuoti ir padėti jiems atsiskleisti kaip asmenybėms. Juk mokiniai yra skirtingi: vieni mėgsta rašyti, kiti – diskutuoti. Tam, kad atrasčiau ryšį su mokiniais, pirmiausia turiu juos pažinti. Labai svarbu, kad mokiniai suprastų savo mokymosi sunkumus“, – sako Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Š. Baronaitė, kurios nuomone, mokytojo darbas reikalauja daug atsakomybės ir atsidavimo.