Lietuvių kalba šią knygą išleido leidykla „Alma littera“ 2005 metais, nors iki tol norintieji ją skaitė rusiškai ar lenkiškai. Ir angliškai, žinoma… (Women Who Run With the Wolves: Myths and Stories of the Wild Woman Archetype. Ballantine, 1992/ 1995; New York, 1997). Šiemet „Alma littera“ lietuvišką leidimą pakartojo ir kaip tik šiuo metu ją galima įsigyti knygynuose. Ji iš tų knygų, kur, kartą išleista, iš skaitytojų rankų jau nebepaleidžiama, skaitymo erdvės nebepalieka.
Dabartinei jaunajai kartai elektroninį šios knygos variantą originalo kalba išleis – pagaliau – šįmet, liepos mėnesį, taigi vėl bus pagyvėjęs susidomėjimas.
Nors internetas pilnas susižavėjimo šia knyga įrašų visomis kalbomis, rekomendacijų, įspūdžių kaip apie geriausią kada nors perskaitytą knygą, bet kažkam ji yra,vėl ir vėl, knyga, paimama į rankas, įsigyjama, skaitoma pirmą kartą…
Maniškis „Bėgančios su vilkais“ tomelis yra kišeninio formato minkštais viršeliais, nuo saulės išblukusiu bronzinės spalvos pavadinimu, anglų kalba išleistas 1995 metais Niujorke.
Klarisa Pinkola Estes (Clarissa Pinkola Estés) šią knygą rašė su pertraukomis dvidešimt metų – nuo 1971 m.
Išleista 1992 metais, ji pasklido po pasaulį milijoniniu tiražu, dvejus metus iš eilės buvo „New York Times“ bestselerių sąraše, dabar jau išversta į 25 pasaulio kalbas.
Aš ją pirkau sau 2005 m. ir nuo tada ji turi savo įprastą vietą, ant staliuko prie mano lovos, ranka pasiekiama vakare ar ryte… Kai knyga rašyta dvidešimt metų, tai skaityti tiek pat metų ją irgi laisvai galima: paskaitinėti, perskaitinėti, netgi burti – kai norisi atsakymo (ar paaiškinimo) į kokį svarbų, minčių neapleidžiantį klausimą, atsiverti knygą bet kurioje vietoje ir skaitai atsakymą – veikia visada!
Galiausiai, vien jau ryte prabudus pamatyti tą knygą esant netoliese gera, kaip tikrą, ištikimą draugę – ir šitaip „Bėgančios su vilkais“ daro įtaką jau ne pirmai moterų generacijai.
Kaip suprantu, C. P. Estes pagal kilmę yra iš Meksikos ispanų palikuonių, bet užaugus JAV, šeimoje, turinčioje darbininkiškas, katalikiškas, vengrų imigrantų šaknis, – labai netikėta kombinacija, plėtotis tinkamą dirvą radusi C. G. Jungo psichoanalizės tradicijoje.
Ji pati tvirtina tęsianti curanderos ir cantadoros linijas – Šiaurės Amerikos indėnų senąsias gydymo ir pasakojimo tradicijas, einančias iš tų laikų, kai pasakojimais vyresnioji karta jaunesniajai ne tik perduodavo išmintį, bet ir pats pasakojimo klausymosi aktas turėjo gydomąjį poveikį, harmonizuojančią galią jo klausytojams.
O vakarietiška psichoanalizės tradicija, būdama dar jauna, pripažįsta, jog knygos „Bėgančios su vilkais“ autorė „sukūrė naują žodyną, padedantį aprašyti ir paaiškinti moters psichę“… Nors ir iš autorei giminingų tradicijų ateinančios rašytojos, kaip Elisa Volker (Alice Walker) ar Maja Anžela (Maya Angelou), perskaitę jos knygą, entuziastingai tvirtino: „Šią knygą turi skaityti kiekvienas!“
Kiekviena.
Nors bėgantis laikas akcentus knygos skaitytojams perstumdo…
Pirmoji karta moterų, kurios knygą skaitė jau būdamos suaugusios ir subrendusios, vadavosi iš auklėjimo, etiketo ir tradicinio visuomenės požiūrio į moterį korseto – pratinosi nebebūti tik gražiai sėdinčiomis geromis mergaitėmis, tad joms aktualu buvo pasakos apie, pvz., Vasalisą Išmintingąją ir Babą Jagą, senąją Laukinę Raganą – instinktyvių reakcijų ir intuicijos atgaivinimą, apie Ilgabarzdį – apie gyvenimą su priešu kaip su draugu, priešo neatpažįstant…
Dabartinėms jaunoms moterims ir merginoms – jas jau ne taip lengva ištekinti už gundančiai turtingo jaunikio, jos jau turi savo planų gyvenimui ir pasiryžimo jį gyventi – joms gal bus įdomiau, ką knygos autorė sako apie santykius tarp žmonių, apie meilę, partnerystę, ta prasme, kaip apie drąsą, pasiryžimą tikram kontaktui su partneriu, gilumines tokių sąntykių sroves ir kaip jas išgyventi – kas yra meilė, kokia ji nepanaši į tą rožinį grožį, kokio laukiame, kad ji būtų… Pasaka apie žveją ir mirtį.
Vyresniajai kartai pasaka apie bjaurųjį ančiuką padėdavo paauglystėje ir jaunystėje patikėti, kad, nors pasaulyje surasti savo vietą ir savo gentį nelengva, bet ieškant ir neprarandant vilties, – įmanoma, o dabartinėms jaunoms moterims gal aktualesnė pasaka „Ruonio kailis, sielos oda“, nes mokina jas, kaip išgyventi, kombinuojant supančio pasaulio reikalavimus ir jų pačių dvasios poreikiams skirtą laiką, – primena nepamiršti pažvelgti į savo vidų, neišdžiūti…
Ne taip seniai moteriai dar būdavo sunku išeiti iš situacijos, kurioje ji buvo nevertinama ir nemylima, – ji net ne visada atpažindavo tokioje situacijoje esanti, kaip pasakoje „Mergaitė su degtukais“, o dabar gal svarbiau įsiklausyti į pamokymus, patirtį ir pastebėjimus, kaip vėl imti visavertiškai gyventi, iš tokios situacijos išėjus, kad nesibaigtų taip, kaip Dženis Džoplin (Janis Joplin )ar Emi Vinhaus (Amy Winehouse).
Be abejonės, pasaulis dabar vis labiau tampa vieta, kur pasaka apie raudonus batelius, užšokdinančius žmogų mirtinai, jei kartą juos apsiauni (arba tenka nukirsti juos kartu su kojomis!), turėtų būti aiškinama vidurinėse mokyklose…
Nedažnos knygos, kurios patinka visiems, arba, kuriose skaitančiajam patinka viskas…
Psichoanalitikas tuoj pat patartų: kas nepatinka, tai tau aktuali problematika, matyt, ir yra. O taip pat ir raktai, užuominos sėkmingam išsprendimui. Taip kad skaityti reikėtų viską, jei norima maksimalios naudos, o ne šiaip, prasiblaškymui puslapius pavartyti.
Esu diskutavusi kažkada seniai apie šią knygą su lietuvių folkloro ir mitologijos specialiste, tai ji sakė tiesiai šviesiai, kad pasakos reiškia visai ne tai ir aiškinamos visai ne taip. Tikriausiai tai tiesa, kai mokslininkai ima pačių pasakų sandarą ar vystymąsi laike nagrinėti.
Tik šioje knygoje kalba, galiausiai, tai apie gyvenimą eina! Pasakos – tik situacijų, apie kurias kalbama, kurios analizuojamos, pateikiami sprendimų variantai, pavyzdžiai. Jei pasakomis nebūtų iliustruojama, tai tektų tada kažkokiais kitais pavyzdžiais iš žmonių gyvenimo remtis. O pasakas tai ir žinome geriausiai, visiems mums jos yra pasakotos. Jei padarytume tokią šventvagystę šios knygos atžvilgiu ir išleistume ją visiškai be jokių pavyzdžių – pasakų – manau, jos tekstas netgi tada neprarastų nei įtaigumo, nei išminties, nei naudingumo ar gilumo.
Taigi, kam pasakos neįdomu, – na ir kas? Ir neįdomu – visai nereikia dėl to atsisakyti likusios knygos dalies ir galimos iš jos gauti naudos ar skaitymo džiaugsmo.
Žinant amerikiečių knygų leidimo kultūrą, iš karto turėtų kilti klausimas, kodėl toks populiarus kūrinys nesusilaukė tęsinio? Antros dalies? Kiek man matosi, tai pasakojimai, galėję ją sudaryti, jei būtų buvę surinkti į vieną knygą, buvo toliau leidžiami po vieną, atskiromis knygelėmis. Matyt, tai patraukliau finansiškai, nors, gal kada kas juos į viena ir surinks.
Beveik viskas yra išleista ir audioknygomis – taip ir matau klausytojus, valandų valandas važiuojančius begalinėmis amerikiečių autostradomis didžiulius atstumus ir panirusius į dr. C. P. Estes balso transą…
Taip pat ir jos paskyra socialiniame tinklapyje „Facebook“ veikia labai aktyviai, su pasekėjais komunikuojama originaliais autorės rašytais tekstais, prasidedančiais visada kreipiniu „Brangios drąsiosios sielos…“ (Dear Brave Souls…), reaguojama į aktualijas, atsakinėjama į klausimus…
Žodžiu, kelias tiesioginiam bendravimui su autore atviras, norintiesiems.
Bet nežinau, ar teisinga, knygą perskaičius, reikalauti vis naujo ir naujo panašaus peno skaitymui. Kaip suprantu, autorė kūriniu pasakė išsamiai ir gerai apgalvojusi, ką norėjo apie Laukinės moters archetipą pasakyti, ir kalba eina ne apie vis naują informaciją, bet apie jau perskaitytos suvokimą, įsisavinimą ir pritaikymą gyvenime.
Pavyzdžiui, iš vienos pusės, žmonės, jau anksčiau susidūrę su apgaule, negali, nedrįsta visiškai atsisakyti įtarumo užmezgę santykius su kitu, net ir geru, mylimu, ištikimu partneriu… jie bijo būti apgauti iš naujo ir geriau jau tada „leidžia laimės auksui išbyrėti tarp pirštų“… (V skyrius. Medžioklė: kai širdis yra vieniša medžiotoja).
O iš kitos pusės, pasakoje apie mergaitę be rankų mergina nebenori ir nebegali – ir tai labai gerai! – grįžti į visiško pasitikėjimo ją supančiaisiais būseną: tai jai būtų tolygu užmigti vėl. Ji geriau išeina klajoti, negu sutinka prarasti budrumą…
Kaip skaitytojui šitokiose prieštarose susigaudyti? Gerai, kad knygoje yra netgi parašyta, ir kaip ją skaityti…
Nes tiesas žinoti yra viena, o sugebėti jomis pasinaudoti, jomis gyventi – kita.
Mokytojų ir autoritetų laikas dabar jau lyg ir pasibaigęs, o su šita knyga išmokti gyventi galima ir pačiai – manau, čia slypi pagrindinė „Bėgančios su vilkais“ vertė: kelio, kurį susiradai pati, jau tau niekas nebeatims. Gali pasitikėti savimi, kad rasi jį vėl ir vėl, nes jau žinosi, kaip tai daryti.
Tokio suvokto, apgalvojamo, pasikoreguojamo, jeigu ką, gyvenimo visoms mums, šitos knygos skaitytojoms, ir linkiu!
