Kovo 14 d. Airiškas tradicijas puoselėjantys vilniečiai susirinkę Užupyje prie Vilnelės jau ketvirtą kartą atšventė airišką šventę Švento Patriko dieną. Šv. Patrikas laikomas Airijos globėju.
Pro Užupį tenkanti Vilnelė šventės metu buvo nudažyta žaliai. Į upės vandenį buvo įpilta žalių dažų, kurie, esą, neteršia aplinkos ir išsiskaido vandenyje.
Airijoje ši šventė yra švenčiama kovo 17 d. Ji laikoma nacionaline airių švente – Airijos diena ir yra laisvadienis. Šv. Patriko diena švenčiama ir kitose pasaulio šalyse, ten, kur yra išeivių iš Airijos. Šiaurės Airijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Jungtinėsė Amerikos Valstijose, Argentinoje ir Naujojoje Zelandijoje ši diena nėra oficiali šventė, tačiau irgi yra gausiai švenčiama.
Pagal krikščionišką tikėjimą Patrikas laikomas šventuoju keltų krikščionių misionieriumi krikštijusiu keltus ir naikinusiu druidų pagoniškąją kultūrą.
Pastaruoju metu krikščioniškoji šventės prasmė užleidžia vietą pasaulietinėms pramogoms – smagioms linksmybėms, progai išgerti ir užkąsti ir pasismaginti gatvių paraduose. Airiai šią dieną švenčia kaip pavasario pradžios šventę. Seniau buvo švenčiama gamtoje, tarp pirmosios pavasario žalumos buvo ieškoma laimę atnešančio keturlapio dobilo, buvo geriamas apeiginis alus, šokama ir dainuojama.
Pagal liaudiškus papročius švęsti šią šventę reikia apsirengus žaliai. Žalia spalva tai pavasario, trilapio dobilo ir Airijos spalva. Iš senųjų tradicijų Airijoje išliko paprotys šventės metu prie rūbų prisisegti trilapį dobilą. Švenčiantieji savo rūbus puošia gyva arba dirbtine dobilo šakele, o emigrantai ir Airijos vėliavėle. Šventės dalyviai rengia šventines eisenas su tradicine dūdmaišių muzika ir būgnais.
Kovo 17 d. žaliais dobilo lapo pavidalo lipdukais papuošiami namų langai. Gatvių medžiai puošiami žaliomis girliandomis, ant stalų klojamos žalios staltiesės, vakare šaudo žali saliutai…
Pagal liaudiškus airių papročius Šv. Patriko dieną būtina išgerti nors vieną taurelę stipresnio gėrimo kokiame nors airiškame bare. Netgi viskio gėrimo matas yra vadinamas „Patriko taure“. Airiai sako, kad prieš geriant viski reikia į taurę padėti dobilo lapą. Ši apeiga vadinama „nusausinti trilapį“. Airijos barai artėjant šventei kaupia žalio alaus atsargas. Jo kovo 17 d. išgeriama labai daug. Taip pat geriamas tamsusis „Guinness“ alus.
Šventės dieną žaliai dažomi ne tik gėrimai, tačiau įsigudrinama žaliai nudažyti ir užkandas bei valgius: žalias kumpis, žalia kiaušinienė, žali makaronai, žalia sriuba, žali sausainiai, žalias šerbetas, žali ledai…
Paprotys dažyti žaliai upės vandenį užgimė Čikagoje daugiau kaip prieš 40 metų, kuomet santechnikai, norėdami atsekti į upę išleidžiamus teršalus, panaudojo spalvinį žymeklį–floresceiną ir juo nudažė upę… Nuo to laiko artimiausią savaitgalį prieš Šv. Patriko dieną upė kasmet dažoma šia spalva..
Sumautų krikščionių išdaigos. Tiesiog preliudijos į sumautą pusgirtį Brunoną.
Na, ir ariai – rado ką švęsti… Bet tai – jų šventė ir jų rūpesčiai.
,,Nespjauk į vandenį” – primena mūsų protėviai.
O čia galima viešai kliokti upėn teršalus ir vaizduoti pažanguolius, švenčiant kažkieno šventes?
Normaliai mąstančio lietuvio savasčiai tai svetima…
Na, jei dobilų lauką kokioj nors dykvietėj būtų užsėję, sakyčiau – gal ir šaunu: gamtiška, bendruomeniška, darnu, ir net senosios druidų kultūros naikintojo Patriko diena ne tokia svetima ir atgrasi atrodytų.
Bet matai, laukti reiktų porą mėnesių, kol tie dobilai sužaliuos. Tai tuomet siekiama greito poveikio vartotojiškų pramogų iškutentoms europietiškoms juslėms pakirbinti. Zuokula ypač vertina ir pats labai mėgsta visokias nesąmones rengti prie Vilniaus upių. O užtukusiai Vilniaus tarybai – nusišvilpt ant tos Vilnelės ir ant vilniečių nuomonės… Tai ir švilpia į Vilniaus upes visi, kas netingi: vamzdžio meninykai, cheminiai Patriko gerbėjai ir kitokie perėjūnai. O kur dar alus… Paskui visa tai pavadina tauria švente, menu arba akcija. Ir vilniečius, nesutinkančius su jų miesto dergėjais, pakaušę tokių ,,švenčių” gerbėjai ir išsiplaikstę svetimų vertybių puoselėtojai išvadina atsilikėliais, provincialais, tamsuoliais.
Ką gi, tai įprasta padėtis, į kurią lietuviai nuolat papuola jau keletas šimtų metų, kai su vietinės valdžios pagalba svetimšaliai be gailesčio drasko pamatinę lietuvių tautinę tapatybę, savimonę ir kultūrą: tikėjimą, papročius, kalbą. Kerta šventas girias, teršia šaltinius…
O mes ir vėl tylėdami ,,duodam durniams kelią”.
Štai, iš kokios nuo amžių pamintos sąmonės sunkiai vaduojamės dar ir šiandien.
Ir vis negalim išsivaduoti.
Jei neklystu, kažkur panašiai netoli tos vietos yra prieš keletą metų “pakrikštyta” Brunono gatvė. Vienu žodžiu, angelizuoti Užupio prakeikti kryžiuočių darbo tęsėjai gaudo kaifą ir tebesiautėja.
Vilniečiai tęsia Čikagos ‘santechnikų’ papročius – kad tik kažką kvailiau padaryti.
Manau, tuo turėtų susidomėti aplinkos apsauga.
hrr au au
o ar Užupis šventė Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, pasipuošęs tautine atributika, dainuodamas lietuviškas dainas? Kažkaip neteko girdėti .
Deja, deja, provincialai ‘užupiečiai’ , nors jiems atrodo, kad labai ‘pažangūs’