A. Sinicė. Valstybę atkūrėme, atkurkime ir Tautos savimonę

Šiuolaikiniame, labai skubančiame ir agresyviame gyvenime, dauguma jaučia nerimą – nepateisintus lūkesčius nukreiptus į mus, sukeltus kitų žmonių. Nerimas kyla iš nežinojimo kodėl ir kam gyveni, vienaip ar kitaip elgiesi, nors aplinka atrodo aprūpina viskuo, tik mokėk paimti, taigi, žmogus nesupranta, kodėl blogai jaučiasi ir kodėl patenkinus medžiaginius poreikius vis lieka nelaimingas.

Taip jau buvo, kad sovietiniame režime mūsų šaknys buvo kapojamos – brukama kitos tautos kultūra, tuo pačiu menkinamos prigimtinės žmogaus vertybės, tautybė ir Tautos istorija. Buvo nuvertinta šeima kaip vertybė, o išaukštinta materija, t.y., materialus šeimoje užgyventas turtas tapo svarbesnis už pačią šeimą. Tokiose šeimose išaugo dauguma mano amžiaus žmonių, kurie dabar kuria arba nekuria šeimas. Gavus laisvę labai daug kam nepavyko su tuo susidoroti. Laukėme kada galėsime laisvai gyventi, kurti ir puoselėti gražią ir laisvą Lietuvą, o po tiek metų matome visai nelietuviškai ją puoselėjant. Kalba išdarkyta svetimais žodžiais, vaikų auginimas paremtas svetimų šalių patirtimis, metodais, kurie manau mūsų šalies vaikams nėra tinkami. Mūsų etninė gimtis yra tokia sena ir mes tiek daug turime ko paimti iš mūsų sukauptos išminties ir būtent tokių žinių, kurios moko kaip reikia auginti savo vaikus būtent mūsų tautai, tačiau greituoju būdu viską perimam kopijuodami iš svetur. Dėl mažos savivertės ar mažo noro pasistengti ir sukurti tai, kas būtent mūsų šalies gyventojams gerai, griebiam, net nepatikrinę.

Vaikas iki 5 metų yra imliausi ugdymui. Tuo naudodamosi ikimokyklinio ugdymo mokyklos į programas sustiprintai įtraukia užsienio kalbas, tiksliąsias disciplinas, emocinį intelektą stiprinančias įvairiausias programas, dažnai praleisdamos tai, kas mažam augančiam vaikui yra tuo metu svarbiausia – vertybių ugdymą. Tačiau tai jau kita, platesnė tema. Šiuo metu viena iš tų labiausiai apleistų svarbiausių vertybių yra tapatumo ugdymas – tautiškumo ugdymas. Tautinis ugdymas, tai kasdienė vertybė, kaip ir mokymas mylėti artimą ar būti geriems.

Pasak psichologės Linos Vėželienės, iki 5 m. amžiaus formuojasi pamatinė vaiko pasaulėžiūra ir asmeninė logika. „Jei tuo metu vaikui teigiama, kad labai svarbu mokėti skaičiuoti ar mokėti užsienio kalbą, tai taip ir bus. Kita vertus, vaikai labiau vertybes perima ne iš darželio, o iš tėvų (artimosios aplinkos). Jei šeima stipri ir turi savo vertybes, tai ir vaikas jas perims, nebesvarbu jau ką jam darželyje pasakos. Beje, jei darželiui pavyktų dirbti bendruomenės principu, tai ir tėvai taptų sąmoningesni.

Tvirta šeima turinti vertybes, paremtas tautos etnokultūra bei istorija, sumažintų tokias psichologines problemas kaip nesaugumo jausmas, vienišumas, beprasmybės išgyvenimas, menkavertiškumo jausmas, socialinės fobijos, apatija, beviltiškumas, depresiniai epizodai ir t.t“, – teigia L. Vėželienė.

Savęs suvokimas per savo šaknis – tautos istorijos žinojimas, pagarba jai, tautinių švenčių šventimas ir tradicijų laikymasis, pagarba tėvams, seneliams ir protėviams, pagarba kalbai ir tautosakai, bei jos išmanymas, suteikia žmogui ramumo, saugumo, stabilumo, nes jis žino kodėl jis vienaip ar kitaip mąsto, vienaip ar kitaip elgiasi.

„Žmogus tada turi į ką remtis, jei ko ir nežino. Dabar labai aktuali problema yra tuštumos ir bejėgiškumo išgyvenimas, kai žmogus negali atsakyti į klausimą „kas aš?“ ir juo labiau į klausimą „ko aš noriu šiame gyvenime?“ – teigia psichologe L. Vėželienė. Pasak psichologės, remdamasis į savo tautinės kultūros šaknis žmogus gali savo mąstymą ir požiūrį sąmoningai kreipti tinkama linkme.

Tada atsiranda tikroji meilė Tėvynei, jos žmonėms, noras pasitarnauti ją puoselėjant, pasitelkiant bendrystę su kitais savo tautiečiais. Vien švęsti kalendorines ar tradicines šventes, rengti įvairias akcijas, žaidynes nepakanka, žmogus turi žinoti ir suprasti jų prasmę.

Tad jei kalbame apie tautiškumo ugdymą, kaip apie atskirą mokomąjį dalyką ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tai nemanau, kad tokio reiktų. Nes tautiškumas yra vertybė tokia pat svarbi kaip šeima, tikėjimas, nuolankumas ir k.t. Tautinis vaikų ugdymas turėtų būti ne mokomasis dalykas (disciplina) švietimo įstaigoje ar tik kartais šeimoje matomas reiškinys per svarbias valstybines dienas, tai turi būti kasdienis šeimoje ar ugdymo įstaigoje nesibaigiantis vyksmas.

Ugdymo įstaiga su šeima privalo bendradarbiauti ugdant vaiką, t.y. ugdymas namuose ir įstaigoje turėtų būti nuoseklus ir tolygus, neprieštaraujantis vienas kitam. Bėda yra ta, kad jaunos šeimos turi mažai žinių, kaip ugdyti tautinį tapatumą turintį žmogų – savo vaiką. Pasimetama globalioje aplinkoje tarp gausybės išorinių informacinių dirgiklių.

Patrioto vien ugdymo įstaigos nesubrandins, jei tėvai vaikams nerodys, kad tautiškumas yra svarbus. Vaikai, įgiję kokių nors žinių darželyje, grįžę į namus, tas žinias tuojau pat išbando su tėvais. Jei šie parodo, kad jiems ta informacija nėra svarbi, vaikai jos atsisako.

O tautiškumo svarba yra didžiulė. Žmogus, kuris žino ir jaučia savo Tautos praeitį, kultūrą, supranta ir šios dienos svarbą, jaučia ką jis gali ir turi padaryti, kad gyvenimas jo Tautai būtų geresnis.  O ir pats netruks pajausti didelę grąžą – tai laimės jausmas, tai matymas, kad jo vaikai auga geresnėje aplinkoje, ir kai tautietis yra apsuptas tautiečių, yra be galo nuostabus bendrystės jausmas.

Taigi, vaikai užaugs Tautos žmonėmis tik tada, kai jų tėvai tokiais bus, nes vaikai yra tėvų atspindžiai. Todėl vaikų tautinis ugdymas prasideda nuo jų tėvų suvokimo, kas buvo jų tėvai ir protėviai, kas jie yra patys ir kas yra jų palikuonys. Jei mes patys degsime meile savo šaliai, jos žmonėms, suvoksime, kad tik siekiant bendrystės ir tarnystės vieni kitiems išlaikysime stiprią Tautą, tada tokie bus ir mūsų vaikai.

Autorė yra šeimos centro „Baltų šalelė“ įkūrėja