Iš Raseinių rajono, Viduklės, kilęs alpinistas Vladas Vitkauskas – pirmasis iš Baltijos valstybių įkopė ir iškėlė nacionalinę vėliavą aukščiausio Žemės kalno – Everesto – viršukalnėje. Jis taip pat įkopė į visų žemynų aukščiausias viršukalnes. Gruodžio 5-ąją sukako lygiai 20 metų, kai alpinistas įkopė į aukščiausią Antarktidos kalną – Vinsoną.
Žygis tapo enciklopediniu
Vlado Vitkausko teigimu, užkopti į Everestą nebuvo paprasta ir dabar vargu ar būtų įmanoma tai pakartoti: „Kopimo į Everestą vienam ir tuščiomis kišenėmis, be to tikėjimo, kuris tada buvo, net ir žinodamas, kad viskas gerai baigsis, nepakartočiau.
O šiaip tai buvo mano gyvenimo kelias ir prasmė. Tada svarbiausia buvo pamatyti Himalajus. Visose aukščiausiose viršukalnėse iškėliau Lietuvos vėliavą. Tai buvo dar tik atkurtos Nepriklausomybės džiaugsmas, bet praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atgavimo jau buvo pradėjusi rastis neviltis. Norėjosi, kad žmonės pakeltų akis aukštyn.“
Tikėjimo alpinistas turėjo tiek, kad rekordą pasiekė beveik tuščiomis kišenėmis. „Kišenėje turėjau 500 dolerių, 1200 dolerių buvo skolinti ir už juos buvo nupirkti bilietai pirmyn ir atgal.
O tam, kad mane priimtų į ekspediciją, prašė 40 tūkst. dolerių“, – prisimena V.Vitkauskas.
Alpinistas formaliai keliavo kaip Nepalo ekspedicijos fotografas. „Tai buvo reikalinga tam, kad patekčiau iki bazinės stovyklos. Paskui aš viską dariau savarankiškai. Žinoma, gyvenau toje pačioje bazės teritorijoje, bet viršūnėse ir ledynuose viską dariau vienas. Vėliau britai kopimo į Everestą istoriją įrašė į enciklopediją „Britanica“. Svarbu, kad tie dalykai ir pasaulyje yra žinomi ir vertinami“, – sako V.Vitkauskas.
Visose viršukalnėse alpinistas iškėlė Lietuvos vėliavą ir kaip padėką kalnams paliko ir po žiupsnelį lietuviško gintaro gabalėlių. „Prieš metus man įteikė dovaną – gražią gintarinę vėtrungę už tolimiausią ir garsiausią baltiško gintaro kelionę. Žinoma, kopdamas negalvojau apie jokias nominacijas, medalius“, – džiaugiasi V.Vitkauskas.
Kalnai turi savo charakterį
Gruodžio 5-ąją sukako lygiai 20 metų, kai alpinistas įkopė į aukščiausią Antarktidos kalną – Vinsoną. „Tai beveik 5 kilometrų kalnas Antarktidoje, už visas Alpes aukštesnis. Ir Kaukaze yra tik keletas aukštesnių viršūnių. Antarktida – tai ledo pasaulis, ledo dykuma. Vieta, kur fiksuojami šalčių, vėjo greičių rekordai, kur jokios gyvybės nėra, o jeigu koks pingvinas gyvena, tai tik ten, kur galima nukeliauti iki vandens. Dabar, praėjus 20 metų nuo kelionės, jau yra visai kitos galimybės. Dabar ir ekonomiškai, ir inventoriumi, apsirūpinimu, apranga, ir informacijos prieinamumu yra daug lengviau. Yra sąlygos ir galimybės, bet niekas per dvidešimtmetį iš Lietuvos savarankiškai nekeliavo, į jokią viršūnę net kopti nemėgino. Tai, matyt, ne taip paprasta“, – svarsto alpinistas rekordininkas.
Pasak V.Vitkausko, visi kalnai turi savo charakterį, tačiau mieliausias jam – Medvėgalis. „Ant Medvėgalio buvo susirinkę bene trys tūkstančiai žemaičių ir ten turėjome gražią šventę, jis man mieliausias, o šiaip kiekvieni kalnai skirtingi. Tai priklauso nuo aukščio, platumos. Himalajai, aišku, aukščiausi, galingiausi. Jie išsiskiria didybe. Nuo Alpių, daugelio Kaukazo viršūnių žvelgdamas gali matyti žaliuojančius, gražius kaip rūtų darželius slėnius, miestelius. O būties amžinybės dvelksmą aš labiausiai pajusdavau Anduose, kopdamas į aukščiausią Pietų Amerikos kalną Akonkagvą ir ar Čilėje kopdamas į aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado. Ypač vakarop, kai nurimsta vėjai ir skaidrus dangus, gali pajusti amžinybės dvelksmą, kosmosą, susilieti į vienovę su visata“, – pasakoja alpinistas.
Tačiau kalnai ne tik gražūs, bet ir kupini pavojų. „Tada, 1993-iais, vienas nebūčiau kėlęs kojos į kalnus. Su manimi keliauti rengėsi bičiulis iš Latvijos Aivaras Boiras. Prieš išvykstant kopti į Everestą, mes kopėme į aukščiausią Kaukazo kalną Elbrusą ir mano bičiulis žuvo. Ir ryžausi keliauti vienas. Vėliau supratau, jeigu mes į Everestą būtume vykę dviese, aš, ko gero, nebūčiau patekęs prie kalno. Tai buvo tarsi auka. Nelinkėčiau niekam panašių dalykų, bet svarbu, kad jie neštų prasmę ir nebūtų tik skaudūs prisiminimai“, – sako alpinistas rekordininkas.
Dabar viskas ant lėkštutės
Praėjusiais metais Nepale V.Vitkauskas dalyvavo pirmojo įkopimo į Everestą deimantinio jubiliejaus iškilmėse, kur buvo pakviestas surengti ir jo darytų Everesto nuotraukų parodą. Iškilmėse alpinistas buvo sutikęs alpinizmo legendą Reinoldą Mesnerį (Reinhold Messner), kuris pirmasis įveikė Everesto kalną be deguonies aparato, o vėliau – pirmasis įkopė pats vienas. „Su Reinoldu Mesneriu kalbėjome apie tai, jog dabar viskas telpa viename žodyje – turizmas. Dabar viskas ant lėkštutės, tik pinigų atitinkamai turėk, mokėk ir tau nereikės niekuo rūpintis. Pasakoma, ką apsirengti, nešikai neša tavo daiktus, gidai tave veda“, – pasakoja V.Vitkauskas.
Paklaustas, ar žmonėms netrūksta informacijos apie gamtą ir geografiją, alpinistas sutinka, jog žinių niekada nebus per daug. „Yra daug laidų, kur įdomiai pasakojama, pradedant mūsų pievomis, baigiant kosmosu ir žvaigždėmis.
Iš jų galima pažinti mums artimą gamtą, miškus, pievas, gyvūniją, augaliją, vandenis, klimatą, taip pat gilintis į Žemės, žvaigždžių gimimą. Yra nuostabių, fantastiškų dalykų, apie kuriuos reikėtų žinoti. Žinoma, nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ką žiūrime, kas mūsų gyvenime svarbiausia.“
Parengta pagal priedą „TV publika“