Lapkričio 6–23 dienomis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Graikija visada turėjo kuo didžiuotis. Didinga istorija ir įtaka meno, sporto bei mokslo raidai – tai nuopelnai iš praeities. Graikų kino režisierius Teodoras Angelopulas (Theodoras Angelopoulas) – šių laikų herojus. Vienas įtakingiausių XX-ojo amžiaus Europos režisierių paliko neišdildomą pėdsaką kino istorijoje, todėl šiemet Europos šalių kino forumo „Scanorama“ žiūrovai išvys būtent jam skirtą retrospektyvos programą.
„Kiekvienas T. Angelopulo filmas yra meno kūrinys – įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos. Jis buvo kino poetas ir mitologas, sukūręs unikalią kino viziją, kuriai būdingi ilgi kadrai ir sudėtingos, bet itin kruopščiai apgalvotos scenos, žiūrovus nukeliančios į hipnotizuojantį ir jaudinantį pasaulį. Jei ne tragiška lemtis – prieš porą metų T. Angelopulas žuvo po automobilio ratais filmavimo aikštelėje – neabejoju, kad būtume sulaukę dar ne vieno jo filmo,“ – teigia „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Savo filmuose T. Angelopulas dažniausiai nagrinėjo Graikijos ir Balkanų istoriją bei dabartį, meistriškai supindamas šiuolaikinio žmogaus kasdienybę su istoriniais įvykiais bei graikų mitais.
„Scanoramos“ retrospektyvoje bus parodyti penki reikšmingiausi Angelopulo filmai: dvi pasaulinę šlovę jam pelniusios trilogijos dalys „Keliaujantys artistai“ (1975) ir „Medžiotojai“ (1977), jaudinanti drama „Peizažas rūke“ (1988), Kanų kino festivalyje Didžiuoju prizu apdovanotas filmas „Uliso žvilgsnis“ (1995) ir „Auksinės palmės šakelės“ laureatas „Amžinybė ir diena“ (1998).
Kino epas „Keliaujantys artistai“ pasakoja apie XX-ojo amžiaus Graikiją, kurios istorija atskleidžiama per filmo personažų – keliaujančių aktorių – patirtis, o jų istorijos sukurtos remiantis graikų mitologinio didvyrio Agamemnono mitu. Beveik keturių valandų trukmės filmą sudaro vos 131 kadras, todėl žiūrovams suteikiama galimybė pajusti kone realią pasakojamos istorijos laiko tėkmę.
„Medžiotojai“, pasak paties T. Angelopulo, yra filmas apie jo kartos žmones – tai, kaip jie mato Graikijos istoriją ir kiek daug apie ją nežino. „Šis filmas yra istorinės graikų buržuazijos sąžinės tyrimas. Valdantiesiems ši istorija nėra patogi, jos bijoma, todėl ji yra slepiama“ – pristatydamas filmą 1977 metais tikino T. Angelopulos.
„Scanoramos“ žiūrovai turės galimybę išvysti ir režisieriaus filmą „Peizažas rūke“ – kino parabolę apie bergždžias paieškas be atradimų. Juostoje pasakojama istorija apie du vaikus karštligiškai ieškančius savo tėvo, jų manymu, gyvenančio Vokietijoje. Paslapčia įšokę į traukinį jie leisis į kelionę, supažindinsiančią juos su sudėtingu suaugusiųjų pasauliu.
Paieškų bei atradimų bus ir filme „Uliso žvilgsnis“, kuriame pagrindinį vaidmenį T. Angelopulas patikėjo amerikiečių aktoriui Harviui Keiteliui (Harvey Keitel). Neatsitiktinai, nes pagrindinis filmo herojus yra graikų kilmės amerikietis režisierius, apsėstas minties rasti dingusias dokumentines juostas, sukurtas dviejų legendinių Graikijos autorių nebyliojo kino laikais.
Už šią juostą T. Angelopulas Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, tačiau šis įvertinimas jį nuvylė. Režisierius buvo įsitikinęs, kad filmas turėjo gauti „Auksinę palmės šakelę“. „Jei jūs man galite duoti tik tai, aš daugiau neturiu ką pasakyti,“ – užlipęs ant scenos nuščiuvusiai Kanų publikai tąkart pareiškė nusivylęs režisierius.
Savo klaidą Kanų kino festivalis ištaisė po trejų metų, kai nauja T. Angelopulo drama „Amžinybė ir diena“ pagaliau laimėjo pagrindinį festivalio prizą. Juostoje pasakojama istorija apie mirštantį rašytoją, kuris sutinka mažą berniuką, nelegalų imigrantą iš Albanijos, ir drauge su juo leidžiasi į paskutinę savo kelionę. Tikriausiai garsiausiame savo filme T. Angelopulas meistriškai išryškino trapią liniją tarp dabarties ir praeities, miglotos realybės ir nostalgijos, veriančio skausmo ir visa apimančios laimės.
