Egipte ir Afrikoje yra vietovardžių, kuriuos skaitant vien tik lietuviškai arba vien slaviškai kartais suprasti negalime, bet lietuviškai-slaviškai jie kuo lengviausiai suprantami. Pavyzdžiui Negados kapinynas, kuriame rasta daugybė archeologinių radinių, priskiriamų 5000–15000 m. pr. m. erą. Negada – Ne+Gadynė, pagada – geras oras, nepagada – blogas oras. Sacharos dykuma – Sa (čia) kara (bausmė – slav.), Šivos oazė – šyva spalva lietuviškai, kai kalbame apie arklius. Nilas – N+ill (ne+ill – dumblas slav., t. y. upė – nedumblas). Žodį Nilas perskaičius atbulai, gausime Čia Linas. Administraciniame Egipto valstybės suskirstyme į Nomus yra sąsajos su Namų reikšme lietuviams. Prancūzas Champoljonas iššifravo Egipto hieroglifus, šiam darbui išmokęs koptų kalbą. Bandyti skaityti egiptietiškus tekstus, nemokant lietuvių kalbos – tas pats, kas tyrinėti lietuvių kalbą, mokant vien bendrus baltų-slavų žodžius ir kalbant rusiškai. Pavyzdžiui, Vilnių slavai vadina Vilno ir nesupranta, ką šis žodis reiškia. Lietuviams Vilniaus vardas asocijuojasi su vilnimi. Slavams Kovno – Kauno pavadinimas nesuprantamas, o mums kelia sąsajas su kautynėmis ir pan.. Šiuolaikiniai koptai kildinami iš semitų. Skaitant šį žodį lietuviškai, gauname semitai – se mitai, čia mitai, t. y. tauta, kurianti mitus. Ieškome semitų, iš kurių radosi koptai, šaknų. Visuomeninėje enciklopedijoje randame, kad kadaise (apie 2000 metų iki Egipto valstybės atsiradimo, t. y. apie 4000-5000 m. pr. m. e.) jie turėję sostinę, kurią galbūt lankęs pats Abraomas. O sostinės pavadinimas, koptams nieko tiesiogiai nereiškiantis, buvęs Marė – lietuviams lengvai suprantamas pavadinimas, turintis sąsajų su mariomis ar vandenimis.
Labai plačiai Egipto raštuose vartojamas anties atvaizdas, nemokantiems lietuvių kalbos reiškia paukštį, arba sūnų, arba dukrą, arba dievą Geb (atvirkščiai perskaičius – Beg, t. y. judėjimą reiškianti sąvoka) Lietuviškai kalbantiems gali reikšti ir vietą ties širdimi (užantyje akmens laikymą arba gyvatės šildymą, t. y. klastą arba paslaptį). Beje, kada Šampoljonas iššifravo garsųjį Rozetės akmenį, viena iš dviejų kalbų, kuriomis buvo parašytas Kleopatros vardas, buvo graikų. Antikinė Graikija pradėjo formuotis apie 800 m. pr. m. e. Graikams žodis Antika reiškia kažką, kas iš anksčiau kilęs. Lietuviai taip pat išmokyti manyti, kad antika – tai senus laikus reiškiantis žodis. Tačiau jei kalbama apie senienas apskritai, o ne apie konkrečią šalį, visomis Europos kalbomis sakoma antiquaritet. Perskaitykime šį žodį lietuviškai-valstietiškai, gausime anti+kva+ri+tat, t. y. kvaksinti antis ritasi link tėtės, o jei atbulai perskaitytume žodį Antika, gausime ak itna, t. y. ach atėna, arba aik atėnai, arba ak ateina. Bet kuriuo atveju išeina graikijos sostinės Atėnų vardas. O žodį antis išvertus į graikų kalbą, bus papia. Taigi jei patys graikai nežino, ką tiesiogiai šis žodis reiškia, o lietuviškai skaitant, randame tą prasmę, kurią patys graikai įvardina jau kitais žodžiais, tai man peršasi prielaida: lietuvių kalba senesnė už graikų mažiausiai 2000 metų. O kadangi graikai save kildina iš Egipto ir mes randame vienodų žodžių (ne panašių, vienodų!) su senovės egiptiečių, tai savaime peršasi išvada, kad mes kalbame ta pačia ar labai panašia kalba į senovės egiptiečių. Ir kad sužinotume, ar lietuviai Egiptą apgyvendino, ar egiptiečiai Lietuvą, mes turime skaityti Egipto metraščius. Bet ne taip ir ne ta kalba, kaip mus kiti to moko.
Rudzinskaitė-Arcimavičienė rašo, kad bitę vaizduojantis hieroglifas buvo ištariamas „biti“ ir reiškia svarbiausiąjį Egipto asmenį – patį faraoną. Tačiau bičių šeimose vyriškos giminės pavadinimą turi tik tranai – patinėliai. Tron slaviškai reiškia sostą. Bet soste galėtų sėdėti ne tranas, o tik bitė-motinėlė (kartais vadinama karaliene), ir ji bičių šeimose visad būna viena. Bičių motinėlė tranai ir bitės darbininkės, kurios skaičiumi viršija tranus šimteriopai, sudaro spiečių – vyriškos giminės visuomenę, jeigu dauginasi. Tačiau jeigu gyvena kaip lietuviai – sėsliai, tada jų visuomenė vadinama moteriškos giminės vardu – šeima. Perskaičius žodį „bitė“ atvirkščiai, gausime ė tib, t. y. į Tėbus (Tėbai – senovės Egipto sostinė. Manoma, kad šis miestas 700-2000m. pr. m. e. buvo didžiausias pasaulio miestas). Taigi kai sėslios, bitėse dominuoja moteriška giminė, kada klajoja – vyriška (nors skaičiumi tranai sudaro labai nežymią spiečiaus dalį).
Šis rebusas labai primena į Tėvynės sąvoką lietuvių kalboje. Žodžio „tėvynė“ giminė yra moteriška, jo šaknis reiškia tėvo dalyvavimą ir yra vyriškos giminės. Taigi vyriška giminė skiemenyje vyn persikeičia vietomis su moteriška ir dominante tampa motertiška giminė. Tas labai akivaizdžiai matosi, perskaičius šį žodį atvirkščiai: tėvynė – ėn yvė t, t. y. eina įvijos vėl į tėvą.
Jei bitės atvaizdas pagal svarbą buvo bene reikšmingiausias, o žodžio tarimas tiksliai atitinka lietuvišką, logiška būtų manyti, kad ir kitur rastume labai reikšmingų bendrų sąsajų. Pavyzdžiui, Egipto pavadinimas galėtų būti moteriškos giminės. Dabartinis Egipto pavadinimas kilęs iš graikų kalbos. Kadangi graikų kalba formavosi daug vėliau, negu laikotarpis, apie kurį kalbame (4000–6000 m. pr. m. e.), reikia rasti senesnį šaltinį Egipto pavadinimui nustatyti. Dabartiniai Egipto šeimininkai arabai vadina Egiptą Misr arba Kemet. Kemet arabiškai reiškia juodą spalvą. Šis pavadinimas kilęs nuo juodo dumblo , kurią patvinęs Nilas paskleidžia Egipto žemėje. Ties šiuo pavadinimu plačiau neapsistosime, nes jis vien arabiškos kilmės. O Misr pavadinimas siejamas su senovės Egipto piešiniu, kurį arabai vėliau stilizavo ir iki šiolei naudoja savo rašyboje. Misr žodis, rašomas arabiškai:
مصر
Pirminis piešinėlis, kurį arabai perėmė ir naudoja savo rašyboje:
Misr arabams reiškia miestą ir valstybę kartu. Senovėje balsių nerašydavo, tardavo pagal poreikį tarp priebalsių. Hebrajai ir šiandien taip daro. Ms lietuviškai galima tarti Misa, daug vėliau atsiradusia lotynų („latėnų“, nes būdavo visad latuoti, šarvuoti) kalba reiškia maišalynę, o lietuviškai – alaus gamybos rūgimo procese atsirandantį produktą. Virš horizontalaus brūkšnio per vidurį guli raidė S, bet aiškus ir stilizuotas gulintis žmogaus kūnas. Kairėje piešinėlio pusėje – aiški raidė M, dešinėje – taisyklingas ratukas, kuris stilizuotai vaizduoja žmogaus galvą. Ratas – aisčių-lietuvių – senovės egiptiečių tikėjime užima pagrindinį vaidmenį: Dievas Ra (saulė), taip pat virsmas, neturintis pradžios nei pabaigos, ir galbūt raidė O. Labiausiai tikėtina versija būtų Misarė arba Misorė. Ką reiškia Orė – žino kiekvienas lietuvis, mokantis savąją kalbą – tai šventė, kurios metu ariama. Pagrindinis šventės dalyvis – artojas, arėjas, arijas. Daugelio lietuviškų žodžių galūnės – -as.
Visuomeninėje enciklopedijoje rusų kalba apie sanskritą rašoma, kad kartu su arijų tikėjimu į Indiją sanskritą atnešė arijų ir asų tautos. Jei ši Egipto pavadinimo versija arti tiesos, paaiškėtų ir arijų bei asų (t. y. lietuvių – aut.) atsiradimo istorija. Mokslininkai sutaria, kad arijai į Indiją atsikraustė apie 1300–2000 m. pr. m. e.
Apie 1300–1500 m. pr. m. e. Egipte vyko stambios tikėjimo ir politinės reformos. Jų esmė – perėjimas nuo politeistinės religijos su daug Dievų, į monoteistinę. Tas galėjo paskatinti dalį Egipto tautos išsikraustyti, tai yra „išspiesti“. Jeigu Egipto visuomeninė santvarka buvo sudaryta pagal bičių šeimos modelį, aišku ir kastų kilmė Indijoje. Nes bičių šeimose labai aiškus ir griežtas darbo pasidalinimas. Beje, pirminis kastų sistemos Indijoje pavadinimas buvo „varnos“ – lengvai suprantamas lietuviškas žodis.
Baigiant temą apie senovės Egipte vartotas kalbas, negaliu dar kartą nepacituoti Rudzinskaitės Arcimavičienės: Gali būti, jog kai kurie tų vardų yra tyčia taip sudaryti, kad klausytojas tarp jų negalėtų rasti tikrojo vardo. Iš tikrųjų, egiptiečių žyniai, tikėdami tokia didele paslaptingojo vardo galia, jau vien dėl to stengėsi jį paslėpti, kad juo nebūtų naudojamasi žalingiems tikslams. Kitas egiptologas, anglas (?) Lexa mini, kad Ra, tardamas Izi savo vardą, drauge ištaria visą eilę vardų:
„Matey, Matey, Moten, Moten, A A A
Moutef, Moutef, Mitey, Mitey“
Nežinau, kaip skamba jums, bet man atrodo, kad kreipiamasi į motiną. Ir kaip taip lengvai galima buvo iššifruoti vardus, kuriuos patys egiptiečiai rūpestingai slėpė, nežinant lietuvių kalbos? Pasaulyje yra apie 5000 egiptologų. Iš jų tik Rudzinskaitė-Arcimavičienė – lietuvė (labai atsiprašau, jeigu nepaminėjau kitų lietuvių egiptologų, nes publikuota radau tik minimos autorės knygų). O ir ši mokslininkė savo darbus išleido, siautėjant tarybiniams saugumo organams ir atidžiai prižiūrint, kad tik neišaiškėtų, jog mažieji lietuviai gali būti didesni už rusus.
