Kodėl griebiamasi šiaudo: tautodailininkė M.Macijauskienė – apie lietuviškas mandalas

Klaipėdos etnokultūros centro tautodailininkė Margarita Macijauskienė nebe pirmuosius metus advento metu moko miestelėnus tradicinių lietuviškų rankdarbių – kurti iš šiaudelių. Šiaudas, senovėje vadintas nenutrūkstamos gyvybės simboliu, tautodailininkės rankose virsta ne tik sudėtingos konstrukcijos trimačiais meno objektais – sodais, bet ir žaisliukais Kalėdų eglutei.

Kuo anksčiau lietuviai puošdavo eglutę?

Šiaudais: pakabindavo šiaudų kūlius, apverstą eglutę kotu žemyn. Šis trikampio simbolis aptinkamas visuose soduose. Po jais padėdavo šiaudų. Pati eglutė mūsų pradėta puošti XIX amžiaus pradžioje. Žmonės puošdavo tuo, ką turėdavo po ranka, juk nebuvo pirkti žaisliukų – kokią turėdavo medžiagą, iš tos ir darydavo puošmenas. Manau, kad šiaudinukai kaip papuošalai yra vieni iš ankstyvesniųjų. Dar puošdavo karpinukais, gėlytėmis, rojaus obuoliukais – natūraliomis medžiagomis. Tik vėliau iš Vokietijos, kitų šalių pradėjo „atvažiuoti“ žaisliukai… Šiaudinukai, manau, buvo panašūs į tuos, kokius darau. Tik maniškiai gal labiau nuglostyti, nudailinti, o anksčiau jie būdavo grubesni, paprastesni. Kaip ir žmogus – jis anksčiau buvo paprastesnis, viską darydavo nedviprasmiškai, aiškiai.

Edukacinėse dirbtuvėse su klaipėdiečiais gaminate šiaudinukus. Ar sudėtingas šis procesas? Kaip susirinkusiems sekasi prisijaukinti šiaudą?

Dažnai įsivaizduojama, kad per valandos užsiėmimą sukursime daug žaisliukų, o iš tikrųjų šis procesas yra gana ilgas. Pradedame nuo pagrindų: išsivalome šiaudą, išmirkome, susikarpome – jau vien šitai prašosi daug laiko, bet tuo pat metu dalyviai perpranta, kaip ką reikia daryti. Jei aš paruošiu, išdėliosiu šiaudukus, o dalyviai juos tik suvers, tuomet, aišku, pasidarys daugiau, bet neįgis naujų žinių, o kūrybinis procesas niekuo nesiskirs nuo gamybos iš plastmasinių šiaudelių. Noriu žmones supažindinti su procesu: kada galima šiaudus rinkti, kaip juos paruošti ir pan., o jei užsikabins, galės savarankiškai kurti toliau, nes jau žinos, kaip ir ką su jais veikti. Dažniausiai pirmiausia duodu pinti reketuką iš 12 šiaudelių, tokią pradinę formą. Visi sodai irgi prasideda nuo to reketuko. Atrodo, paprasta, bet kai pradedi rišti, pamatai, jog gana sudėtinga. Atėjus adventui, kažkas mano širdyje suspurda – jau reikia daryti… Noriu pasidalyti su žmonėmis tuo, ką pati esu išmokusi – tai suteikia džiaugsmo. Advento metu, man atrodo, yra prasminga ir smagu sukurti ką nors savo. Ateina dalyviai su vaikučiais, ir šie prisigamina šiaudinukų, nesvarbu, kad kreivų šleivų – jiems tai būna pats gražiausias žaisliukas… Pasikabina, pavyzdžiui, lange, ant šakelės. Kai atėjęs į svečius pamatai šeimininkų pakabintą bent vieną šiaudinuką, žinai, kad tuose namuose gyvena kūrybingi ir darbštūs žmonės, puoselėjantys tradicijas.

O kaip pati puošiate Kalėdų eglutę?

Batsiuvys – be batų, – juokiasi. – Visada pasikabinu šiaudinę žvaigždę. Nežinau, ar šiemet puošiu eglutę, nes vaikai jau užaugo, anūkai iš Vilniaus irgi šiemet neatvažiuos. Turbūt puošiu šaką ir, aišku, pasikabinsiu savo gamintą žaisliuką.

Kur slypi tas kabliukas, skatinantis į rankas imti šiaudą?

Nežinau. Manau, žmogui svarbu save išreikšti, kiekvienas turime meninę gyslelę… Darbą su šiaudu galima laikyti ir pomėgiu, ir gyvenimo būdu. Ar Kalėdos, ar Velykos, vis rišu ką nors iš šiaudelių… Vasara irgi užimta, nes reikia juos rinkti, metų ratas apsisuka – vėl Kalėdos, vėl kuriame žaisliukus.

Rišate ir vadinamąsias lietuviškas mandalas – sodus.

Vienos iš seniausių meno šakų – sodų – simbolika labai turtinga: kiekvienas vis ką naujo juose įžvelgia pamato, naujai paaiškina… Sodai simbolizuoja rojaus sodą bei tobulai sutvarkytą, harmoningą pasaulį. Tradicinis lietuviškasis dažniausiai sudarytas iš dviejų trikampių: apatinis žiūri žemyn, viršutinis – aukštyn. Sodą kabindavo labai pagarbioje vietoje, virš stalo, aplink kurį susėsdavo visi namiškiai. Per tą apatinį trikampį sodas perduodavo kosminę energiją sėdintiesiems aplink stalą. Žinoma, tai dabar mes šitaip aiškiname, o kaimo žmogus gal taip negalvojo, tiesiog intuityviai darydavo ir jausdavo. Sodas skleidžia gerą energiją, ypač jei jis dar ir sukasi. Dabar ši etninio paveldo dalis – ant bangos. Sodus tyrinėja mokslininkai, jais domisi ir tie, kam etnokultūra šiaip jau neatrodo labai patraukli sritis. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai meninis simbolis yra sodas. Gruodžio 3 dieną Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atidaryta sodų paroda – net 50 dalyvių iš visos šalies atvežė savo darbus. Šioje parodoje yra ir du mano kūriniai. Labai įspūdingas renginys, bet iš Klaipėdos miesto buvau aš viena, net nežinau, kodėl… Gal „sodininkų“ Klaipėdoje yra ir daugiau, tik man kol kas neteko sutikti. O Vilniuje jų labai daug.

Sodo rišimas atrodo sudėtingas procesas. Kiek jame yra vietos technikai ir kiek – kūrybai?

Sodo vėrimas – daug kantrybės reikalaujantis darbas, o žmonės skuba, lekia… Sodus veriu apie 15 – 20 metų, išmokau šito pati, savarankiškai. Manau, kiekvienam, pasiryžusiam skirti šiam darbui laiko ir dėmesio, turėtų pavykti – čia gi liaudies menas, plėtotas tokių pat žmonių, kaip mes. Kiekvienas mano sodas – kūrybinis darbas. Nenusižiūriu nuo kitų. Kiekvienas – savitas, dviejų vienodų nėra.