2007 m. Šiaulių savivaldybės salėje teko organizuoti permainų konferenciją „Sveikata – dvasinė, psichininė, fizinė ir socialinė darna“, kurią rėmė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Jau prieš pat renginį sulaukiau skambučio iš SAM, kad atšaukia savo rėmimą, nes sužinojo, kad vienas iš pranešimų yra pavadintas „Kodėl Lietuvoje nėra sveikatos sistemos?!“
Praėjo penkmetis – prieš tapdamas SAM ministru Vytenis Povilas Andriukaitis viešai pareiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistemos nėra, ją reikia sukurti. „Reikia labai aiškiai suprasti, kad visuomenės sveikatos politiką įgyvendinančio sektoriaus nesukūrėme“, – dar tik būdamas kandidatu į ministrus sakė V. P. Andriukaitis.
Pirmiausia dirstelėkime kaip žodį sistemà [gr. systēma – sandara; junginys] apibrėžia tarptautinių žodžių žodynas: „Planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija, susieta, vientisa visuma“.
Gydymo sistema (vadinama sveikatos priežiūros) – korumpuota, neefektyvi, su baisiomis eilėmis, labai brangi – taip, ji tikrai yra, bet sveikatos sistemos – nėra.
Sveikatos puoselėjime ir išsaugojime dalyvauja daug veiksnių. Kokia ta sveikatos sistema galėtų būti, apie kokią kalba daugybė mokslininkų ir praktikų?
Pirmiausia sveikatos sistemos modelis turėtų prasidėti nuo realaus asmens sveikatos įvertinimo. Patikrinamas kraujo spaudimas, kraujo sudėtis, širdies, raumenų tonusas ir kiti elementarūs rodikliai, tada truputis teorinių įkvepiančių žinių ir svarbiausia praktiniai sveikatingumo užsiėmimai: dvasinės darnos kūrimas, streso valdymas, fiziniai pratimai, mitybos keitimas ir kiti sveikatingumo įgūdžiai. Po jų jau naujas patikrinimas: kaip tie rodikliai (kraujo spaudimas, jo sudėtis ir pan.) pasikeitė? Kur tokia sistema egzistuoja šiandien nuėjus į vadinamuosius „sveikatos centrus“ poliklinikas? Ar tai ne priklausomybės nuo vaistų skatinimo ir receptų išrašinėjimo įstaigos?
Beje, tokios vienkartinės „prevencinės“ akcijos kaip širdies dienos proga, kai palapinėse matuojamas kraujo spaudimas, pasakomi rizikos veiksniai (kuriuos ir taip visi žino), ir čia pat kartais dalijamos reklaminės vaistų reklamos skrajutės – nevertos jokio dėmesio.
2013 metais SAM parengtoje „Sveikatos sistemos apžvalgoje“ pateikiamas suskirstymas, kam yra skiriami (2011 m.) vadinamieji sveikatos priežiūros pinigai: tik vienas proc. skiriamas prevencijai, visuomenės sveikatai! Visa kita gydymui, paslaugų administravimui, ilgalaikės slaugos ir reabilitacijos finansavimui. Tikriausiai reikia dar tikslinti: iki vieno proc. skiriama prevencijai, į kurį įeina įvairios sveikatos stebėsenos, studijos, analizės, konferencijos, plakatėliai, kad skiepykitės nuo gripo ir pan., tad praktinei sveikatingumo veiklai, vyraujančių ligų rezultatyviai prevencijai, konkretiems sėkmingiems projektams tenka visai gėdingo pasityčiojimo trupiniai.
Kaip kad tyčiodamasi iš nevyriausybinių organizacijų SAM skelbia konkursą skirtą NVO išdalinti 200 tūkstančių litų sveikatinimo veikloms visiems metams. Į šią sveikatinimo veiklą įtraukiami ir donorystės propagavimo, pacientų organizacijų integracijos, seksualinio švietimo projektai, savižudybių prevencija, neįgaliųjų integracija, traumų, smurto prevencija, AIDS. Trupiniai pabarstomi labai plačiam spektrui organizacijų, ir jei kas gauna kelis tūkstančius litų, tai jie ir susinaudoja to projekto parengimo išlaidoms padengti, o ne rezultatyviai veiklai.
Lietuvoje Šiaurės ministrų tarybos biuras 2011 m. rengė pilotinį projektą „Sveikesnio pasirinkimo link“ vienose mokyklose įtraukiant visą bendruomenę – moksleivius, mokytojus, tėvus. Jame kartu su skandinavų atstovais dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos sveikuolių sąjunga. Paradoksalu, jis kaip ir nebūtų tęsiamas (2012 m. nevyko) jei ne šie metai, Seimo paskelbti Sveikatingumo metais, kai pasisekė šį projektą įrašyti į Vyriausybės patvirtintą Sveikatingumo metų programą. Kam mums skandinavų patirtis, kuri sveikatos ugdymo kultūros pavyzdžių turi nemažai ir tikriausiai iš neturėjimo kur dėti pinigų Lietuvoje suorganizavo pilotinį projektą? Tik sau? Pas mus sveikatos ugdymo kultūra tokia aukšta ir svarbiausia sėkminga, kad neverta iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos, Danijos mokintis? Sveikatingumo metais šis projektas bendradarbiaujant Sveikatos apsaugos ministerijai ir Savivaldybių sveikatos biurams bei NVO vykdytas 8 savivaldybėse. Ar kitais metais jis bus tęsiamas? Ar jau pasibaigus Sveikatingumo metams pasibaigs ir šiaip minimalios, bet rezultatyvios sveikatingumo programos? Ar tai ir nėra sveikatos sistemos esmė: žmones įkvėpti sveikai gyventi ir savo kasdienybėje padėti jiems tai praktikuoti?
Skandinavijos šalių patirtis – sprendžiant, pavyzdžiui, kraujagyslių susirgimų problemą, tuo pat metu vykdoma ir kitų ligų prevencija (diabeto, skeleto, sąnarių, virškinimo, onkologinių ligų ir pan.). Rezultatas: sutaupytos milžiniškos lėšos, kurių nebereikia skirti gydymui; sveiki žmonės, kurie gali kurti konkurencingą ekonomiką. Beje, visuminį sveikatos ugdymo modelį mūsų šalyje jau daugiau nei 20 m. praktiškai puoselėja Lietuvos sveikuolių sąjunga. Deja, valstybė nesiėmė jo taikyti platesniu mastu, o visiškai pasidavė farmacijos ir gydymo verslų kontrolei, beje, pačios „gydymo sistemos“ pavadinimą pakeitusi į „sveikatos priežiūros sistemą“. Aš tai vertinu kaip kriminalinį veiksmą: keičiant sąvokas nepakeisti turinio.
Ministras V. P. Andriukaitis inicijuoja Nacionalinės sveikatos tarybos (NST) pertvarką, kad ji taptų koordinuojanti sveikatingumo veiklas institucija. Tik kada matysis konkretūs žingsniai, o tuo labiau – rezultatai? Dabar, kaip ir daugybę metų, NST egzistavimas yra beprasmis. Akivaizdu, labai susireikšminęs NST pirmininkas Juozas Pundzius, kad gali Seimo Konstitucijos salėje rinktis ir pasvarstyti apie seniai žinomas, augančias, bet nesprendžiamas problemas, padaryti metinį pranešimą Seimo plenarinių posėdžių pustuštėje salėje. O kokia reali nauda iš tų posėdėlių ir konferencijėlių, kuriose net normalios, prie esminių sprendimų vedančios diskusijos nėra?
Sveikatingumo metais prasidėjo permainos, pradėta kurti sveikatos sistema? Toliau pasenusią, korumpuotą ir neefektyvią sistemą „šokdina“ Inovatyvios farmacijos pramonės asociacija rengdama tarptautinius „Sveikatos forumus“ (paskutinis vyko vos prieš savaitę) esmėje siekdami toliau užsitikrinti augantį finansavimą farmacijai.
Tikriausiai kiekvienas turi turėti savo sveikatos sistemėlę. Vadovaudamasis bendromis rekomendacijomis susikurti sau tinkamiausią sveikatos tausojimo ir puoselėjimo sistemą. Apie tai jau kituose straipsniuose. Juk pirmiausia turime pradėti nuo savęs. O valstybė privalo teigiamas iniciatyvas palaikyti, skatinti, atstovauti viešąjį interesą, kitaip valstybės egzistavimas, mokesčių surinkimas yra beprasmis ar net panašus į mafijinių struktūrų veiklą.
