„Ne kiekvienas „kultūringai geriantis“ tapo alkoholiku, bet kiekvienas alkoholikas praėjo „kultūringo gėrimo“ stadiją.“
Viktoras Krivonogovas
„Kol nevyksta Seimo sesija, alkoholio gamintojai nesėdi sudėję rankų ir rengiasi tam, kad anksčiau ar vėliau galėtų ir vėl siūlyti mažinti akcizus alkoholiniams gėrimams, viską motyvuojant tuo, kad Lietuvoje klesti prekyba nelegaliai pagamintais ar įvežtais alkoholiniais gėrimais, o Lietuvoje gaminami ir parduodami alkoholiniai gėrimai parduodami per brangiai.“
Aurelijus Veryga
Visai neseniai viename populiariausių naujienų portalų pamačiau gana įdomią situaciją (ir nebe pirmąsyk), veik tinkančią nonsenso literatūros stiliui iliustruoti – straipsnyje su didžiuliu susirūpinimu kalbama apie girtuoklystės problemą mūsuose, alkoholinių gėralų žalą, o lygiagrečiai su skaitomomis paminėtojo straipsnio eilutėmis stūkso brendžio reklama. Šiojo ir kitų tos pat rūšies narkotikų (Pasaulinė sveikatos organizacija alkoholį tokiu pavadino jau seniai, beveik prieš keturiasdešimt metų, bet niekam neįdomu. Tiksliau, ne niekam – tik gamintojams irgi vartotojams) reklamos puikiai dera ir prie žinučių apie per perėją pėdinusį pėsčiąjį, užmuštą girto vairuotojo ar apie tokios pat būklės vyro užkapotą sugyventinę. Bet čia, kaip tūlam aišku, juda nemenki pinigai, o kur pastarieji – neretai dingsta moralė ar kažkas panašaus, kai žmogui rūpi ne tik jo ir kaimyno daržas, bet visas kaimas ir net šimtai kilometrų už jo.
Miestuose įprasta manyti, kad daugiausia geriama kaimuose, bet vargu bau – kai miestelis mažas, ten į šonus svirduliuojantį pastebėti lengviau negu kokioje laikinojoje arba nuolatinėje sostinėje, kur vos ant kojų pastovintis kokios girdyklos lankytojas nepastebėtas išeina pro pastarosios duris, įsėda į taksi ir išlipa šalia savo namų durų, o kur dar niekam nematomi įvairių datų aplaistymai namuose (beje, progų išgerti mūsuose esti apie 40 per metus).
II.
Šiandien, kai nieko nestebina viešose vietose besišlaistantys girti seimūnai, kitą dieną sėkmingai tęsiantys karjerą Valstybės valdyme, kai reklama už mane jaunesnius vaizduoja su indų ploviklio spalvos skysčio buteliukais rankose, o stilingus verslininkus – su „stilingo“ brendžio taure (o galėtų reklamas rodyti ilgesnes, gal atsirastų vietos ir vaizdui, kaip tas pats verslininkas kitą rytą šlapinasi savo smegenų ląstelėmis) žodis „blaivybė“ ar „blaivus“ gali skambėti mažų mažiausiai keistai, kaip koks „hamiltonianas“ humanitarui. Na, arba senamadiškai. Ir nieko keisto, nes šiojo narkotiko vartojimas atrodo toks įprastas ir priimtinas, kad norint pakeisti visuomenės požiūrį į jįjį reikėtų pradėti nuo pamatų – jaunimo.
Gal kažkam pasirodys, kad kalbu kaip koks irzlus seniokas, norintis kažką pamokyti, lai taip ir būna – pats anksčiau į jau, atrodytų, banalius pasakymus apie alkoholio daromą žalą žiūrėdavau taip pat rimtai, kaip ir į per televiziją rodomas laidas (už kurių akys užkliūva užsukus pas uošvius ar aplankius močiutę). Bet sykį vieno režisieriaus, vaikų rašytojo bei dainų atlikėjo dėka (jam to nežinant) mečiau visus reikalus su gėralais ir rūkalais, pradėjau rašyti ne į stalčių, o skaitytojams; ne tik į kultūrinę spaudą, bet ir į jau išleistą knygą. Ir viskas dėl blaivios galvos. Žinoma, yra begalė tokių, kuriems tiek bei dar dešimtsyk daugiau pavyko pasiekti ir su buteliu rankoje. Bet tuomet kokius didelius kalnus jie būtų nuvertę be jo!
III.
„Nulis laipsnių“ – tai greitu metu „Alko“ portale pasirodysiantis pokalbių su daug pasiekusiais bei pripažintais žinomais kultūros pasaulio žmonėmis ciklas. Su tais, kurie gyvena ir kuria blaiviai, kurie esti gyvi pavyzdžiai jaunam žmogui.
Bus įdomu paskaityt
Tapkite NULIO LAIPSNIŲ gerbėju Facebook’e: https://www.facebook.com/pages/Nulis-laipsni%C5%B3/423182574477998?fref=ts