
Patriotinių jėgų dalyvavimas Europos Parlamente turi dvi funkcijų grupes. Pirmoji – saugoti ir stiprinti nacionalinį valstybingumą, užkertant kelią Europos Sąjungos virsmui į valstybę. Antroji – drauge, bendromis jėgomis spręsti visai Europai ir kiekvienai jos šaliai atskirai svarbius klausimus, atstovaujant savoms, tautinėms ir bendražmogiškoms vertybėms. Dėl šių priežasčių dėsningas tautininkų jungimasis į šią supranacionalinę struktūrą nuo pat pirmųjų jos veiklos dešimtmečių.
1979 m. tautiniai radikalai su euroskeptiniais konservatoriais sudarė 20% Europos Parlamento, 1984 m. tautinių radikalų, tautinių konservatorių ir euroskeptinių konservatorių suma – 21%, 1989 m. – 13%. 1994 m. tautiniai radikalai, tautiniai konservatoriai, euroskeptikai drauge sudarė 12%, 1999 m. – 10%, 2004 m. – 10%, 2009 m. tautinių radikalų, euroskeptikų, euroskeptinių konservatorių suma – 13%.
Šie skaičiavimai – preliminarūs. Dalis tautiškų ir pro-tautiškų jėgų išsisklaido kitose politinėse srovėse. Daugelio suverenumo tebesiekiančių tautų patriotai, o taip pat – airių tautinė partija Sinn Féin renkasi kairįjį sparną, daugiausiai – žaliuosius arba radikaliąją kairę, o kai kurie dešinieji euroskeptikai ir netgi pro-tautininkai ilgą laiką priklausė sisteminių konservatorių ir krikščionių demokratų Liaudies partijos frakcijai.
Daugelis Europos tautininkų – griežtesni arba švelnesni euroskeptikai, bet anaiptol ne visi euroskeptikai yra tautininkai. Pavyzdžiui – Prancūzijoje ir Danijoje veikia stiprios kairiųjų euroskeptikų partijos, į kitus tautinius klausimus žiūrinčios daug atsainiau, o Danijos kairieji euroskeptikai net pasisako už imigraciją ir multikultūralizmą. Didžiosios Britanijos politikoje stiprus dešinysis euroskepticizmas, taip pat be ryškesnių tautinių aspiracijų.
Per visą Europos Parlamento istoriją didžiausią įtaką apylygėmis proporcijomis dalijasi du politiniai konglomeratai: dešinėje pusėje – konservatorių-krikščionių demokratų Liaudies partija ir liberalai, kairėje – socialistų internacionalas, radikalioji kairė, komunistai, žalieji. Šių dviejų blokų pozicijos daugiausiai skiriasi ekonominiais klausimais, moralinėje-kultūrinėje dimensijoje abu užima daugiau arba mažiau liberalias, kosmopolitines pozicijas, nors Liaudies partijoje to – kur kas mažiau, ypač – Vidurio-Rytų Europos šalių konservatorių politikoje.
Tautininkai ir euroskeptikai taip pat kuria savas frakcijas. Ideologiškai galima išskirti tris sroves: liberalus ir populistus (jie dažniausiai eina kartu), nuosaikius konservatorius, radikalus ir radikalius konservatorius. Vis gi formalizuojantis į frakcijas šios srovės dažnai susimaišo.
Pirmieji susitelkė radikalai. Jau 1984 m. kadencijoje įsikūrė Europos dešinės frakcija – čia susibūrė prancūzų Tautinis frontas (Front national), Italų socialinis sąjūdis (Movimento Sociale Italiano) ir graikų Tautinė politinė sąjunga (Ethniki Politiki Enosis). 1989 m. graikai savo pozicijas Europos Parlamente prarado, o italai susiginčijo su frakcijos naujokais – vokiečiais – ir pasitraukė. Naują frakcijos sudėtį sudarė prancūzų Tautinis frontas, vokiečių Respublikonų partija (Republikaner) ir Flamandų blokas (Vlaams Blok).
1994 m. įsikūrė antra frakcija – Tautų Europa. Ją sudarė Prancūzijos, Danijos ir Olandijos euroskeptikai, nuo konservatorių iki populistų. Šios frakcijos jungtimi tapo euroskepticizmas be ryškesnių ar bendresnių tautinių aspiracijų. Tuo tarpu Europos dešinės frakcija – žlugo, vokiečiams praradus pozicijas parlamente.
1996 m. Tautų Europos frakcija persivadino Nepriklausomaisiais už Tautų Europą, o 1999 m. – Demokratijų ir skirtybių Europa (Europe of Democracies and Diversities – EDD). Pirmuoju smuiku čia ėmė griežti Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (United Kingdom Independence Party – UKIP), faktiškai – vieno klausimo euroskeptinė partija be aiškesnių tautinių principų. Frakcija įgavo liberaliai populistinį veidą, kurį šiek tiek praskaidrino gal tik Lenkų šeimų lyga (Liga Polskich Rodzin) – aiškiai tautinė, konservatyvi partija.
1999 m. konservatyvieji tautininkai įkūrė savo frakciją – Sąjungą už Tautų Europą (Union for Europe of the Nations – UEN). Ryškiausi atstovai – Sąjunga už Prancūziją (Rassemblement pour la France), italų Tautinė sąjunga (Alleanza Nazionale) ir Danų tautos partija (Dansk Folkeparti). Vėliau prisijungė Lenkų šeimų lyga, lenkų „Savigyna“ („Samoobrona“), latvių „Tėvynei ir laisvei“ („Tēvzemei un Brīvībai“).
Sunkiausiai sekėsi radikalams. 1994 m. praradus frakciją, šiems ilgą laiką teko dirbti „Non-Inscrits“ grupėje, atitinkančioje Mišriąją grupę Lietuvos Seime. Tik po 13-os metų, 2007 m. sausį, Europos Sąjungai prasiplėtus į Rytus, iš jų atėjus stiprioms tautinėms partijoms, įkurta frakcija Tapatumas-Tradicija-Suverenumas (Identity, Tradition, Sovereignty – ITS). Ją sudarė prancūzų Tautinis frontas, italų „Trispalvė liepsna“ („Fiamma Tricolore“) ir Socialinė alternatyva (Alternativa Sociale), Flamandų reikalas (Vlaams Belang), bulgarų „Ataka“, Didžiosios Rumunijos partija (Partidul România Mare), Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei Österreichs).
Ši frakcija veikė vienuoliką mėnesių. Užteko italų atstovės Alesandros Musolini frazės apie „vagis ir elgetas rumunus“, jog Didžiosios Rumunijos partija pasitrauktų, o pritrūkus narių pagal statutą, frakcija panaikinta. Radikalieji tautininkai vėl pasitraukė į mišriąją grupę.
2009 m. kadencijoje darsyk persiformatuota. Nuosekliausi konservatoriai pasitraukė iš Liaudies partijos, įkurdami Konservatorių ir reformistų frakciją – čia pirmaisiais smuikais griežia britų, lenkų ir čekų konservatoriai. Demokratijų ir skirtybių Europos frakcija darsyk pakeitė pavadinimą, šįsyk – į Laisvės ir demokratijos Europą. Subyrėjo Sąjunga už Tautų Europą, dalis jos narių perėjo į Konservatorių ir reformistų frakciją, dalis – į Laisvės ir demokratijos Europą. Taip pirmoji tapo tautiškesnė, antroji – konservatyvesnė.
Šalia parlamentinių frakcijų kuriami platesnio formato internacionalai. Šiuo požiūriu sėkmingiausiai atrodo būtent radikalai. Jau 1997 m. prancūzų Tautinio fronto iniciatyva įkurtas EURONAT, o 2009 m. – Europos tautinių judėjimų sąjunga (Alliance of European National Movements – AENM). Šioje sąjungoje kiek griežtesnės sąlygos – partija-narė privalo turėti mandatų nacionaliniame parlamente, Europos Parlamente ar bent savivaldybėje. Čia rasime prancūzų Tautinį frontą, Flamandų reikalą, bulgarų „Ataką“, italų „Trispalvę liepsną“, ukrainiečių Laisvės partiją („Svoboda“).
Pagrindiniai tautininkų tikslai ir uždaviniai šiandieninėje Europoje:
- Tautinio valstybingumo gynyba ir stiprinimas, o taip pat – jo plėtra tose tautose, kurios ligšiol pavergtos.
- Doros ir šeimos gynyba ir stiprinimas, priešinantis vartotojiškumui ir ištvirkimui.
- Žmogaus teisės, atmetant libertarines spekuliacijas.
- Senbuvių tautų kultūrų apsauga ir plėtra.
- Masinės migracijos prevencija.
- Demokratijos stiprinimas ir nusikalstamumo prevencija.
- Autoritarizmo ir imperializmo prevencija.
- Gamtosauga ir gyvūnų teisės.
Šiais klausimais sutaria įvairių šalių, įvairių lygių ir įvairių krypčių tautininkai. Žinoma, kiekvienoje šalyje – savos aktualijos ir savos konjunktūros, dėl to galima išskirti bendras tendencijas, bet jos anaiptol nėra visuotinės.
Tautininkų rodiklius rinkimuose lemia įvairios priežastys – tiek išorinės, tiek vidinės. Išoriniams veiksniams galima priskirti objektyvius tautai arba tautinei valstybei kylančius iššūkius. Vakarų šalyse tai – imigracija, Rytų šalyse dažnu atveju – stojimas į Europos Sąjungą. Vidiniai veiksniai dažnai sutampa: tai – kultūrinis konservatorių ir ekonominis socialdemokratų liberalėjimas, o taip pat – pastarųjų persiorientavimas nuo vietinės darbo liaudies prie imigrantų ir „seksualinių mažumų“ gynybos. Tautininkai pirmiausiai perima konservatorių, o po to – socialdemokratų nišas.
Deja, istorijoje nėra nei amžinų pergalių, nei amžinų pralaimėjimų. Dalis tautininkų, perimančių konservatorių nišą, įkandin jų liberalėja. Prancūzų Tautinio fronto sąrašo lyderiu kažkurios savivaldybės rinkimuose jau tapo mauras, o Danų tautos partijos atstovas šiais metais užsipuolė visą Lietuvos valstybę ir ypač – lietuvių tautininkus dėl „homofobijos“. Žinoma, šių šalių problemas turės spręsti jų visuomenės. Jei dabartiniai tautininkai liberalės toliau, jų nišą perims kiti tautininkai, lygiai taip pat, kaip jie periminėja konservatorių nišą.
Nors ir kaip skaudu pripažinti, šiuolaikinė Europa vėl regionalizuojasi. Kai kurie Vidurio ir Rytų Europos konservatoriai (pavyzdžiui – vengrų Fidesz) konservatyvesni ir netgi tautiškesni už kai kuriuos Vakarų ir ypač – Šiaurės šalių tautininkus (pavyzdžiui – Danų tautos partiją). Lietuvių tautininkams artimiausiu metu sąjungininkų reiks ieškoti pirmiausiai savo regione.
Nors Europos Parlamente tautininkai visą laiką sudarė mažumą, atskirais klausimais lieka galimybės blokuotis su nuoseklesniais konservatoriais (dėl doros, šeimos, tapatybės politikos), atskirais – su kairiosiomis jėgomis (dėl socialinio teisingumo), atskirais – su žaliaisiais (dėl gamtosaugos). Europos Parlamento erdvė suteikia galimybes patiems įvairiausiems deriniams.
Pagaliau, rinkimų rodikliai rodo, jog nacionalinių parlamentų rinkimuose rinkėjai labiau išsiskaido nei Europos Parlamento rinkimuose, kalbant apie nacionalines pozicijas. Dėl to dažna tautinė ar bent euroskeptinė partija Europos Parlamento rinkimuose pasirodo kur kas sėkmingiau. Nepasinaudoti šiuo veiksniu būtų nuodėmė.
REGIONALIZUOJASI, FORMALIZUOJANTIS, SUPRANACIONALINĘ, MULTIKULTŪRALIZMĄ, EUROSKEPTICIZMAS – nesupratau, gal čia kokie ,,kundrotizmai”?
„Europos Parlamento sąraše“ – sulenda visi Nepriklausomos Lietuvos išdavikai – kolaborantai. Kaip atgausim Valstybę, tai iš karto bus pritaikytas : 118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką
Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
Su Lendsbergiu priešakyje.
Tačiau, kaip taisyklė, visi teisiamieji staiga tampa ligoniais.
CHA
Matai, tautininkas kalba tarptautininkiškai.
Ponas Kundrotai, kuriuos asmenis Tautininkų partija kels rinkimams į Eropos parlamentą? Jau laikas žinoti.
Ponas Kundrotai, kurį konkretų asmenį Tautininkų partija kels rinkimams į Lietuvos Prezidentus? Jau laikas žinoti.
Draugas Kundrotai ar tautininkai pritaria apklausai 100 tuks piliečių parašų, lyvis
Apie kokią apklausą klausiate? Jei apie referendumui reikalingą parašų skaičių – taip, tautininkai už didesnes galias Tautai. Europos Parlamento sąrašą reitinguosime jau šį šeštadienį, nors kai kurie kolegos siūlo kol kas jį laikyti viduje, aš siūlysiu, kad jis būtų kuo greičiau paskelbtas. Dėl prezidento – šiuo metu tariamės dėl galimo bendro stipraus kandidato.
Tautinininkas – pirmiausia turi būt tautinės religijos išpažinėjas, o ne koks provatikanistas žydteologistas.
Tautininkas – pirmiausia doras, tautos gerbuviu suinteresuotas asmuo. O jau po to… kaip pageidaujate
Bet kuriam Lietuvių tautininkui, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklauso, ar apskritai yra nepartinis, pagrindinėmis vertybėmis yra Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.
Tautininkas visada priims sprendimus, atsižvelgdamas į tai, ar priimamas sprendimas padės ar pakenks šių vertybių išsaugojimui bei puoselėjimui.
Tai ir yra pagrindinis skiriamasis kriterijus, kuris ir parodo, ar asmuo iš tikrųjų yra tautininkas, ar tik skelbiasi esąs toks. 🙂
Tačiau jei asmuo sutinka paaukoti šias vertybes kitų – svarbesnių jam ar jo partijai (jos “elitui”) – vertybių labui (pvz., ekonominės gerovės siekiui, kokių nors religinių, socialinių, politinių ar ekonominių dogmų įsigalėjimui, sakykime visų rūšių imperijų šalininkų labai mėgstamam laisvam darbo jėgos, prekių, kapitalo judėjimui ir pan.), nors ir pakenkdamas aukščiau išvardintoms tautinėms vertybėms, tai toks asmuo nėra joks tautininkas.
Jei lietuviai išdavė lietuviškus (tautinius) Dievus, tai Lietuvai prakeiktybė – tebetęsiasi.
Ir štai – šiandienybėje akivaizdi agonija prieš galą.
Nejau ir tu paklydęs davatka – prakeiktybės nešėjas tęsėjas ?
Vilmantas Rutkauskas kaip visada ištikimas sovietų politikos tęsėjas. Tuo pačiu pamiršta, kad tautininkai susikūrė ikikarinės nepriklausomos Lietuvos laikais, kuriuos įsipareigojimus šiuolaikiniai lietuviai įstatymiškai perėmė. Už Lietuvos nepriklausomybę kovoję, žuvę partizanai, politkaliniai, kiti patriotai pirmiausia buvo nuoširdžiai tikintys katalikai. Rutkausko tipo demagogai tūnojo KPSS irštvose ir jų tarnų čekistų landynėse. Viskas labai paprasta ir aišku…
kiekvienas turi savo dvasinę erdvę,kurioje jaučiasi gerai.Tiek Vilmanto tiek kitaip tikinčių ji turėtų būti gerbtina.
Mintie,
ar sutiktum su paprastu teiginiu, kad visi krikščionys – tai tiesiog TAUTINIAI nusikaltėliai ?
Bron’iuk,
pastebėk, tavo minimų partizanų kone visi slapti slapyvardžiai – ištisai grynai kone pagoniški. Būrių užvadinimai – kone taip pat.
Atspėk iš trijų kartų, kodėl ?
Vilmantuk,
pagonybė taip pat mūsų tautos tradicija. Gerbti savo tautą- tai gerbti atmintį apie visus jos gyvenimo tarpsnius, kurie mums yra žinomi. Alkas tinkama vieta to pobūdžio straipsniams. Piliečiams informacijos apie pozityvius tautos gyvenimo reiškinius oi kaip trūksta . Šių žinių skleidėjai savo retais straipsniais išsibarstę po visus mažus leidinius, kurie niekaip nesugeba apsijungti.
Paties klausimas yra per ne lyg paprastas iš pažiūros ir per ne lyg sudėtingas trumpam atsakymui.
-kodėl puokštė yra puokštė? Ir kodėl puoštė gėlių yra gražesnė vienos rūšies ?
-kodėl 1918 metais už Lietuvos nepriklausomybę atskiru kariniu junginiu drąsiai kovojo žydai ir žuvo (draugas.org), o nuo 1940 metų jie tik tarpe Lietuvos priešų dažniausia buvo ?
-kodėl partizanų rytai prasidėdavo, o vakarai ir gyvenimas pasibaigdavo malda Dievui ir Tautai?
-kodėl šiems vieninteliams Lietuvos patriotams, jų šeimų nariams bei jų idėjų tęsėjams LKP (vienintelė tarpe savo “kolegų” visoje TSRS) 1957 metais, po Stalino dvėsimo praėjus daugiau nei 3 metams, priėmė atskira slaptą nutarimą fiziniam/ ekonominiam/ moraliniam naikinimui?
-kodėl LKP CK pinigais, komunistine literatūra ir kitais metodais rėmė GULAGuose sėdėjusius tautos išgamas, kurie sutiko naikinti Lietuvos patriotus? Kodėl šios padugnės po grįžimo iš tremčių ir GULAGų tapo pilnateisiais LTSR piliečiais su galimybe siekti bet kokio išsilavinimo ir karjeros, kai lygiagrečiai ištikimi Lietuvai asmenys įvairiausiais būdais buvo naikinami? Kodėl tremtiniai ir parsidavę KPSS sistemai politkaliniai tapo netgi partsekretoriais/ šiandien garsiai pasisakantys LPKTS nariai ir lyderiai, neviešinantys KPSS/ LKP sistemos nusikaltimų Lietuvai bei slepiantys savo praeitį?
-Kodėl miškai ir laukai pilni įvairiausių augalų, bet ne vienos rūšies?Kodėl piktžoles reikia retinti, bet ne visiškai išnaikinti?
-Kodėl aukšto rango Lietuvos patriotų naikintojai ir sovietmečiu savo atributikoje (namai, sodo nameliai, butai) naudojo įvairiausią tautinę atributiką….?
– Kodėl ir šiandien visose partijose ir valdžių sistemose dominuoja homosovietikų aktyvystai? Kodėl iki šiol neatšauktas ir tebevykdomas slaptas 1957-01-16d. LKP CK nutarimas skirtas Lietuvos patriotams naikinti ?
-Kodėl…….
Visų šitų Tavo minėtų klausimukų priežastis ta, kad nusikrikščionėję lietuviai pagonys tiesiog psichologiškai ir susilaužė savo esminę dvasią – ir štai patapo neprognozuojamais apsiašarojusiais kažkokiais prakeiktai dvilypiais dvilypais – ir dar su apsimestinai suviduriavusio nelaimėlio rūpintojėlio feisais.
Suprask, krikščionis savo esmėje KAIP naikino Pagonybę, TAIP tebenaikina. Vadinasi, susikrikščionėję lietuviai tiesiog tapo neprognozuojamais savo esmės savinaikintojais, tiesiog savižudžiais (tiesiog kokiais vardais ar partijų pavadinimais besidangstytų).
Koks nusikrikščionėjusiam lietuviui po cepelinų mėgstamiausias patiekalas ? – Ogi kitas lietuvis.
Krikščionybė sunaikins Lietuvą.
Vilmantai,būk geras,pasakyk kaip sekas rinkti parašus?Ar pasiėmei lapus?
Vilmantai Rutkauskai steik verslo įmonę “stribas” ir su samane pažasty varyk į grūto pamiškę- samanei ir palapinei užteks…
Tai čia toks žydteologizuotas krikščioniškas pasiūlymas?
Taip.
Draugas Kundrotai ar galėtumėt pateikti visus referendumus kurie buvo teikiami piliečiams. Kiek prisimenu dauguma jų buvo antivalstybiniai. lyvis
Vienas klausimas – tai klausimas. Du klausimai – tai jau apklausa.
“Vienas klausimas – tai klausimas. Du klausimai – tai jau apklausa.” O tris klausimai tai jau tardymas ir paskui yra patuikiamas nuosprendis. Kodėl pas tave toks stribiškas žargonas. Ir dar norėjai paklausti kiek klausimų yra paklausime ir užklausime kaip tardymo žinovo. lyvis
Tik biblyjininis Aukščiausiasis pateikia aukščiausiąjį nuosprendį.
negalvojau, kad alko komentatoriai tokie nevispročiai.
Tai pavispročiauk.
Sąjūdžio įkūrimo 25 metines atsimenant
Vertinant Sąjūdį būtina suvokti esmę – Sąjūdžio pagrindinė paskirtis buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.
Ką Sąjūdis labai sėkmingai ir padarė.
O tai, kas vyko vėliau, tai jau buvo nebe Sąjūdžio, o naujų susikūrusių ar senų persivadinusių (LKP į LDDP, o dar vėliau į LSDP) partijų "naujojo" ir "senojo" "elito" veiklos padarinys.
Absoliuti dauguma nuoširdžių ir padorių sąjūdiečių į šiuos "elito ratus" niekada taip ir nepateko, o tie keli, kurie ten laikinai buvo pakenčiami, labai greitai buvo pašalinti ir išstumti.
Realią valdžią Lietuvoje labai greitai į savo rankas perėmė naujieji oligarchai, o jų finansuojami "politikai" tapo tik "samdomais šuniukais".
Norint šią klaikią padėtį pakeisti būtina ir vėl kurti jau naują Sąjūdį, kurio pagrindiniu tikslu turėtų būti būtent šios "oligarchinės pinigų valdžios" panaikinimas – ir tik pakankamai platus, masinis bei aktyvus visuomeninis-politinis darinys yra pajėgus įveikti naujosios "oligarchinės" nomenklatūros valdžią.
Dabartinė padėtis ir Lietuvoje, ir kitose europinėse posovietinėse valstybėse labai primena padėtį buvusią SSSR europinėje dalyje ir "Varšuvos bloko" šalyse.
Žmonių nepasitenkinimas auga kiekvieną dieną – juos klaikiai nervina ir ekonominiai sunkumai, ir beatodairiškas valdžios supuvimas bei korupcija, ir tautinių vertybių niekinimas, ir pederastinės propagandos atviras kišimas, ir akivaizdi vis auganti politinė priespauda – visų "jievrofilinei" valdžiai nepritariančiųjų "prokuratūrinis" bei "policinis" persekiojimas.
O svarbiausia, jog jau užaugo nauja drąsaus ir ryžtingo jaunimo karta, kuri gali imtis iniciatyvos – pažvelkite kaip kūrėsi Sąjūdis ir kas buvo jo iniciatoriai: 1988 m. Sąjūdžio fotografijose puikiai matosi, jog tai buvo to meto jaunimas. O "senukus" iškėlė dėl "reprezentatyvumo". 🙂
Pastarieji įvykiai Vengrijoje labai gerai pademonstravo, jog tauta gali "susiimti" ir "perlaužti" jievrofilams stuburą.
Kaip tik todėl taip aršiai visokie kosmopolitai puola būtent Vengriją.
Akivaizdu, kad visa posovietinė Europa artėja į tokią ekonominę, finansinę ir moralinę situaciją, kurioje ir "menka kibirkštis gali įžiebti didelę ugnį"…
Bet "ugnis" greitai užgęsta, jei nesusikuria rimta masinė organizacija, kuri tvirtai paima "vadžias į savo rankas".
Štai tokios organizacijos "pamatus" ir "griaučius" mes turime sukurti jau dabar – kitaip nauja revoliucija užklups mus nepasiruošusius, ir "vadžias į rankas" perims kitos jėgos – o tada vienus kosmopolitus pakeis kiti kosmopolitai (kaip ir buvo Sąjūdžio metais – vienus komunistus ("sojuzinius") pakeitė kiti komunistai ("jievrofiliniai")).
Šį kartą mes negalime leisti, kad tokia tragiška klaida ir vėl pasikartotų – mums reikalinga Tautų Europa, o ne dar vienas "perdažytas" antitautinis Jievrosojuzas.
Sąjūdžio įkūrimo 25 metines atsimenant
Vertinant Sąjūdį būtina suvokti esmę – Sąjūdžio pagrindinė paskirtis buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.
Ką Sąjūdis labai sėkmingai ir padarė.
O tai, kas vyko vėliau, tai jau buvo nebe Sąjūdžio, o naujų susikūrusių ar senų persivadinusių (LKP į LDDP, o dar vėliau į LSDP) partijų “naujojo” ir “senojo” “elito” veiklos padarinys.
Absoliuti dauguma nuoširdžių ir padorių sąjūdiečių į šiuos “elito ratus” niekada taip ir nepateko, o tie keli, kurie ten laikinai buvo pakenčiami, labai greitai buvo pašalinti ir išstumti.
Realią valdžią Lietuvoje labai greitai į savo rankas perėmė naujieji oligarchai, o jų finansuojami “politikai” tapo tik “samdomais šuniukais”.
Norint šią klaikią padėtį pakeisti būtina ir vėl kurti jau naują Sąjūdį, kurio pagrindiniu tikslu turėtų būti būtent šios “oligarchinės pinigų valdžios” panaikinimas – ir tik pakankamai platus, masinis bei aktyvus visuomeninis-politinis darinys yra pajėgus įveikti naujosios “oligarchinės” nomenklatūros valdžią.
Dabartinė padėtis ir Lietuvoje, ir kitose europinėse posovietinėse valstybėse labai primena padėtį buvusią SSSR europinėje dalyje ir “Varšuvos bloko” šalyse.
Žmonių nepasitenkinimas auga kiekvieną dieną – juos klaikiai nervina ir ekonominiai sunkumai, ir beatodairiškas valdžios supuvimas bei korupcija, ir tautinių vertybių niekinimas, ir pederastinės propagandos atviras kišimas, ir akivaizdi vis auganti politinė priespauda – visų “jievrofilinei” valdžiai nepritariančiųjų “prokuratūrinis” bei “policinis” persekiojimas.
O svarbiausia, jog jau užaugo nauja drąsaus ir ryžtingo jaunimo karta, kuri gali imtis iniciatyvos – pažvelkite kaip kūrėsi Sąjūdis ir kas buvo jo iniciatoriai: 1988 m. Sąjūdžio fotografijose puikiai matosi, jog tai buvo to meto jaunimas. O “senukus” iškėlė dėl “reprezentatyvumo”. 🙂
Pastarieji įvykiai Vengrijoje labai gerai pademonstravo, jog tauta gali “susiimti” ir “perlaužti” jievrofilams stuburą.
Kaip tik todėl taip aršiai visokie kosmopolitai puola būtent Vengriją.
Akivaizdu, kad visa posovietinė Europa artėja į tokią ekonominę, finansinę ir moralinę situaciją, kurioje ir “menka kibirkštis gali įžiebti didelę ugnį”…
Bet “ugnis” greitai užgęsta, jei nesusikuria rimta masinė organizacija, kuri tvirtai paima “vadžias į savo rankas”.
Štai tokios organizacijos “pamatus” ir “griaučius” mes turime sukurti jau dabar – kitaip nauja revoliucija užklups mus nepasiruošusius, ir “vadžias į rankas” perims kitos jėgos – o tada vienus kosmopolitus pakeis kiti kosmopolitai (kaip ir buvo Sąjūdžio metais – vienus komunistus (“sojuzinius”) pakeitė kiti komunistai (“jievrofiliniai”)).
Šį kartą mes negalime leisti, kad tokia tragiška klaida ir vėl pasikartotų – mums reikalinga Tautų Europa, o ne dar vienas “perdažytas” antitautinis Jievrosojuzas.
Prasti Kundroro ‘popieriai’, jei Žygeivis savimi purvina atsiliepimus – užlies paklodėmis.
Beje, Kundrotui vertėtų paskaityti ką Žygeivis rašo:
,,Bet kuriam Lietuvių tautininkui, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklauso, ar apskritai yra nepartinis, pagrindinėmis vertybėmis yra Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.”
Kalba nei Žygeiviui, nei Kundrotui nerūpi. Vyriukai nepraleis progos įspjauti svetimžodį.
Kundrotas kaifuoja akivaizdžiai būdamas ne tautininku, o taptautininku. O apie čia minėtąją Žygeivio išeiviją išvis nėra ką bekalbabėti, nes ji jau beveik palaidota.
matai Kembly, šių “šaikų ” veikėjai , kaip tikri pogrindininkai ,ar vagių gaujos pasivadina visokiais ne lietuviškai pavadinimais. Kad , aš, kaimietis nesuprasčiau kodėl jie turtėja, o aš ubagėju.
Gerai insipaskaityk Mariaus Kundroto tarpartizuotus straipsnius, ir Tau u-Bogo gyvenimas pagerės.
CHA
Mums, gerb. Mariau, svarbiau ne tautininkai. Mums svarbiau liberalai Europos parlamente.
O ir siekiamybe mūsų turi būti liberaliosios demokratijos pagrindu suformuota federacinė valstybė – Jungtinės Europos Valstijos.
Neabejojiu, kad tai – mūsų ateitis ir jos turime siekti.
Priešingu atveju (jei mas, vakariečiai būsime susiskaldę) tapsime lengvu grobiu kitų, šiuo metu gerokai veržlesnių civilizacijų (pvz. Islamo, Kinijos) atstovams
Taip kad, gerb. mariau, Jūsų lengvabūdiškumas bei mąstymo paviršutiniškumas mane stebina…
Mažai kas nori išlaikyti savo tautiškumą su gautomis iš ainių vertybėmis, nes 50- metų sovietinės nutautinimo politikos padarė savo- išretino tautininkų gretas. Gardesnio ir sotesnio kąsnio vaikymasis nustumia tautiškumo paieškas į antraeilį, o gal ir nebereikalingą planą.
Liberalai stovi po turto ir šeimos žlugdymo vėliava- argi galima pasitikėti, gerb, Romuvi?
Varlės ant medžių nestebina?Man tai gražu.
“gerb.mariau”
rašo “gerbiamas” ir po to “mariaiu” iš mažosios raidės.Ar sulaukęs?Gal pradėt nuo pradžiamokslio?
patikslinimas:
Ar sulaukus tokio amžiaus nežinoma kas yra pagarba ir nemokama jos išreikšti?
Na, liberalai yra bent jau Lietuvos prakeiksmas; ir tai mažų mažiausia- užsienio spaudoje jau senai argumentuojama, kad SSSR sukūrimą finansavo būtent liberalai; Lietuvoje užtenka liberalų skurdinamųjų veiksmų…
Nuo pat Nepriklausomybes atgavimo pradzios valdziagyviai vairavo “liberaliuoju keliu”. Ir ka mes matome? Lietuva nuskurdinta, prasiskolinusi, algos bei pensijos kone maziausios is visos ES, lietuviai isvaromi uzsienin ir t.t. ir t.t. O dar debilai toliau rypauja apie “liberalumo geri”, nei juoktis nei verkti. Tuos visus liberastus mezti i ismatu duobe, nes is ju nieko gero, vien tik destrukcija.
mano svajonė yra tokia. Pradedam nuo tuščio popieriaus lapo. Iš naujo kuriam Lietuvą pačiu taikiausiu keliu. Pasinaudojant rinkimo teise .
Ateina į rinkimus , na, pvz. 80 nuošimčių lietuvių ir visi draugiškai balsuoja prieš VISUS. ” Kubiliukus, butkevičiukus” ir t.t. Nes atsiranda “šaikų” vadai ir naudodamiesi Tautos vardu sako: tokia Tautos valia.
Va ir būtų jiems – Tauta pasakė. Gražiai atrodytų balsadėžės , su tokiu turiniu.
Seime lieka tik “kancleris” iki kitų rinkimų. Labai gražus “lietuviškas žodis “. Kaimynas turi tokią pavardę. Vaje.
Gal man senatvė į smegenis įsimetė.
Žygiuokite tautininkai iki pergalės