Nerimsta diskusija pribrendo ar nepribrendo Lietuva pensijų kaupimui . Antros pakopos pensijų dalyviams pasirinkti, kaip toliau kaupti pensiją, liko nedaug laiko. Todėl įvairios nuomonės dėl pensijų ateities kursto aistras ir toliau. Skirtingos pozicijos yra gerai – jos sukuria erdvę diskusijai, kas yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės požymių.
Vienas iš būdų pagrįsti savo nuomonės tvirtumą – apeliuoti į tarptautinio garso ekonomistus. Visai neseniai diskusijos dalyvis rėmėsi garsiu ekonomistu Džozefu Stiglicu (Joseph Stiglitz), kuris dar 1999 m. savo straipsnyje apie 10 socialinės apsaugos sistemos reformos mitų gana skeptiškai vertino kaupimu pagrįstą socialinės apsaugos sistemą (Rethinking Pension Reform: Ten Myths About Social Security Systems, 1999). Lietuvoje pareikšta – jei politikai būtų skaitę pastarąjį straipsnį, kaupiamosios sistemos įvedimo Lietuvoje nebūtų. Tačiau ar tikrai taip? Remtis tik vienu ekonomistu yra mažiausiai nesąžininga. Prieštaraujant šiai nuomonei galima pateikti visą eilę kitų ekonomikos korifėjų.
Kažkada detaliau domėjausi demografijos ir senatvės pensijų iššūkiais, ir man labai patiko kito ne mažiau garsaus ekonomisto Roberto J.Šilerio (Robert J.Shiller) 2003 m. veikale The New Financial Risk in the 21st Century Order išsakyta mintis, kad nors „finansų rinkos nepajėgios sustabdyti demografinių pokyčių, jos gali užtikrinti, kad netikėtų demografinių pokyčių keliama rizika (…) būtų paskirstyta įvairioms kartoms“. O nuo savęs pridėčiau – ir įvairioms rinkoms, susidursiančioms su skirtingo masto demografiniais iššūkiais. Taigi, net ir tai pačiai ekonomikos teorijos krypčiai (naujiesiems keinsistams) save priskiriantys ekonomistai gali turėti konceptualiai skirtingą nuomonę apie vieną ir tą patį ekonomikos objektą.
Jau nekalbant apie klasikinės krypties ekonomistų požiūrį. Lourensas Kotlikofas (Laurenc J. Kotlikoff) kartu su Alanu J.Auerbachu (Alan J.Auerbach) sukūrė daugelio tarpusavyje susijusių kartų apskaitos modelį (sistemą) ir matematiškai įrodė teigiamą visuminį efektą ekonomikoms, perėjusioms prie kaupiamosios pensijų sistemos. Todėl vargu ar pateikiant argumentus prieš kaupiamąją pensijų sistemą užtenka pasitelkti vieną, nors ir labai garsią, pavardę. Labai gerai, aišku, mano subjektyvia nuomone, tas diskusijas apibendrino Hansas-Verneris Sinas (Hans-Werner Sinn) taip pat dar 2000 m. padaręs išvadą, kad, nors jis ir nemato didelės naudos pereiti prie kaupiamosios pensijų sistemos, tačiau sutinka, kad „dalinis perėjimas prie kaupimo yra būdas, kaip būtų galima įveikti demografinę krizę, nes kaupiamoji sistema pakeičia trūkstamą žmogiškąjį kapitalą realiu kapitalu ir taip padeda išlyginti mokesčių bei išlaidų pasiskirstymą tarp įvairių kartų“ (Why a Funded Pension System is Useful and Why is not Usefull, 2000).
Argumentų diskusijai, pribrendome mes tam kaupimui ar ne, galima atrasti ir daugiau. Manau, tam būtina surengti „apskritą stalą“ ir dar kartą padiskutuoti, kas ir kur yra blogai, o kas yra gerai. Pateikiant įvairias nuomones, tame tarpe ir garsiausių pasaulio šios srities teoretikų bei praktikų.
Pabaigai norėčiau pridurti kelis žodžius apie mano mėgstamiausią oponentų argumentą – „reforma finansuojama valstybės pinigais, ji didina finansinę ir mokestinę naštą visiems“. Teiginys nėra klaidingas, bet ir nėra teisingas – tai tokia pusiau tiesa (manau gana pavojingas dalykas). Tiesiog pamirštama pasakyti, kad reforma finansuojama šios kartos mokesčių mokėtojų pinigais, bet ji mažina ateities mokesčių mokėtojų įsipareigojimus savo pensininkams. Tų ateities kartų, kurios jau pajus nepalankių demografinių pokyčių naštą. Taip privatizuodama dalį socialinio draudimo įmokų (tas būtent ir įvyko 2004 m.) valstybė siekė padidinti savo ilgalaikį finansų tvarumą. Ar tai būtina daryti – manau, kad taip, jei, aišku, mūsų gyvenimo principas nėra „po mūsų – nors ir tvanas“.
Autorė yra „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims
Eilinis melas, kuris naudingas tiesiogiai bankams. Net sugalvoti ką nors naujo negali. Vėl tas pats „lochotrono“ šūkis – „Nerimsta diskusija PRIBRENDO ar NEPRIBRENDO Lietuva pensijų kaupimui .“, kaip ir su įstojimu į ES- ar Lietuva pasiruošė, ar bus priimta ir t.t. Lyg tai rojus žemėje. Visa kapitalistinės sistemos ekonomika yra finansinė piramidė. Kuri laikosi principu „paskutinis moka“ – apgaulė ir nieko bendro su ekonomika neturi. „kaupiamosios sistemos“, kaip ir „indelių sistema“ – nieko gero klientui nežada, dar daugiau administravimo išlaidos, bei nevaldomos krizės, infliacija ir t.t. tiesiog suvalgo indėlius, bet neša dideli momentinį pelną bankams. O riziką bei nuostoliai paliekami mokėtojams(ir valstybei – visiems). Banko Indėlį, nors ir sunkiai gali atsiimti ir pats investuoti, arba paversti aukso. O čia turi mokėti ir laukti „pabaigos“. Tarp kitko ir „pabaiga“ neaiški, jog kad išvengti , šių fondų griūties, valdžia pastoviai didina pensininko amžių. Taip greit ir iki 100 m. „priėsim“. O tada nebent palikuoniai gaus „apkarpytą“ laidojimo „pašalpą“. „Taip privatizuodama dalį socialinio draudimo įmokų (tas būtent ir įvyko 2004 m.) valstybė siekė padidinti savo ilgalaikį finansų tvarumą.“ Ar tik tiek? Jog pensija yra nuosavybė, tai kaip nuosavybę galima „privatizuoti“? Jog konstitucinis principas – „dirbi – moki, investuoji į valstybę, tam kad vėliau savo gi ir atgauti“, o dabar „dirbi – moki, investuoji į valstybę, kuri tavo „nuosavybę“, paskirsto dabartiniams pensininkas“, tai kur dingo tų pensininkų nuosavybę? Na, klausimas yra retorinis – valstybės pravalgoma, infliacija(pinigų devalvacija), rentos ne tik iki „gyvos galvos“, bet ir palikuoniams, pensijos kunigams ir t.t. Bet Konstitucijoje toks dalykas nenumatytas. Sodra tai turi būti „sodra“, o ne išvaistymo fondas.
Siūlau visiems nešti kuo greičiau kudašių iš tų vadinamų privačių pensijų fondų. Neseniai vieno garsaus fondo vadovė gėrė vyną ir juokėsi, kaip jie gerai iš pensininkų gyvena. Ir vaipydamasi sakė, kad gal dar kažkiek ir pensininkams iš to liks.