Atotrūkis tarp vyrų ir moterų vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje jau keletą metų iš eilės mažėja. Tačiau tam, kad moterų metinės pajamos prilygtų vyrų uždarbiui per metus, joms tektų dirbti 35 dienomis daugiau, suskaičiavo „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas, atlikęs darbo užmokesčio skirtumų analizę.
2012 m. IV ketvirčio duomenimis, vidutinis moterų darbo užmokestis po mokesčių Lietuvoje siekė beveik 1620 Lt per mėn. ir buvo 12.3 proc. mažesnis nei vyrų.
„Nepaisant to, jog Lietuvoje moterų, įgijusių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, dalis yra beveik dešimtadaliu didesnė nei vyrų, moterys vis dar sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo. Tačiau toks atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio fiksuojamas ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje skirtumo vidurkis svyruoja apie 16 proc. Norint išlyginti atotrūkį tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčių šalyje pagal praėjusių metų atlyginimų kitimo tempus prireiktų maždaug keturiolikos metų“, – konstatavo „Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.
Ekspertės pastebėjimu, Lietuvoje iki 2007-ųjų metų vyrų ir moterų darbo užmokestis kito panašiais tempais, tačiau ekonominio pakilimo metais vyrų atlygis didėjo sparčiau ir atotrūkis išaugo.
„Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis tarp vyrų ir moterų vidutinio atlygio ėmė mažėti dėl didesnio vyrų atlyginimų susitraukimo bei nedarbo. Ir praėjusiais metais moterys vidutinio darbo užmokesčio augimu lenkė vyrus. Jei vyrų atlyginimai, lyginant 2011 ir 2012 m. keturių ketvirčių vidurkius augo vidutiniškai 2 proc., tai moterų – beveik vienu procentiniu punktu sparčiau“, – teigė O.Bložienė.
Be to, moterys vis sėkmingiau įsilieja į darbo rinką. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. moterų nedarbo lygis buvo mažesnis nei vyrų ir sudarė 11.5 proc. (vyrų – 15.1 proc.).
„Aktyvesnis moterų įsiliejimas į darbo rinką sietinas ne tik su ekonomine recesija, lėmusia vyrų pajamų sumažėjimą bei nedarbo augimą, bet ir ekonomine šalies politika, skatinančia moteris dirbti. Kaip tokios politikos pavyzdžius galima įvardinti motinystės/tėvystės išmokų įstatymo pakeitimus 2011-aisiais, kurie sudarė galimybę antrais vaiko priežiūros atostogų metais tėvams ir dirbti, ir gauti pašalpą“, – aiškino O.Bložienė.
2012 m. IV ketvirčio duomenimis, moterys daugiau nei vyrai uždirbo tik trijose iš 22 ekonominių veiklų – bendrojo ir vidurinio ugdymo, transporto ir saugojimo bei kasybos ir karjerų eksploatavimo srityse. Didžiausios atlyginimų žirklės fiksuojamos finansų ir draudimo, pašto ir pasiuntinių bei apdirbamosios gamybos srityse. Jose užmokesčio tarp lyčių skirtumas sudaro atitinkamai 38, 29 ir 26 proc.
„Tai, kad kas mėnesį vyrai ir moterys papildo savo pinigines skirtingomis sumomis, iš dalies lemia ir darbo specifika. Dėl interesų ar fizinių galimybių kai kurios veiklos yra labiau priimtinos vyrams nei moterims. Pavyzdžiui, statybų aikštelėse ar naftos perdirbimo gamykloje moterų sutiktumėme kur kas mažiau, tad natūralu, jog šioje ir panašiose srityse jaučiamas darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių. Kita vertus, žvelgiant į nedarbo ir darbo užmokesčio dydžių kitimo tendencijas, sunku paneigti didėjantį moterų vaidmenį darbo rinkoje ir finansinį indėlį namų ūkio biudžete. Moterų darbo užmokesčiui artėjant prie vyrų, dažnos šeimos pajamų santykis artėja prie pusiausvyros“, – teigė O.Bložienė.
