Šiandien vasario 2 d. Aplinkos ministerijoje bus pažymėta Pasaulinė pelkių diena. Jai skirto seminaro dalyviai – valstybės institucijų, akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų atstovai – aptars šlapžemių apsaugos mūsų šalyje aktualijas ir praktinius darbus, naujausius mokslinius tyrimus, paminės Ramsaro konvencijos keturiasdešimtmetį. Ši konvencija vienija šalis, siekiančias išsaugoti pelkes, kaip unikalias ekosistemas visame pasaulyje.
Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos šią dieną taip pat pasitiks įvairiais renginiais ir švietėjiškais projektais. Vasario 2 d. Varnių regioninio parko direkcija pakvies į renginį „Pamilkime pelkes”, Kamanų valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai – į slidžių žygį į Kamanų pelkę. Nemuno deltos regioninio parko direkcija Pasaulinei pelkių dienai skirtus renginius organizuoja vasario 2 d. Rusnės pagrindinėje mokykloje ir Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje, o vasario 3 d. – Kintų vidurinėje mokykloje.
Dabar Pasaulinę pelkių dieną pažymi 160 pasaulio valstybių – tarp jų ir Lietuva, prisijungusių prie Ramsaro konvencijos. Šis tarptautinis susitarimas buvo pasirašytas prieš 40 metų – 1971 m. vasario 2 d. Irano mieste Ramsare. Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu neviršija šešių metrų.
Šlapžemės vadinamos gyvybės lopšiu, nes teikia vandenį ir visas reikalingas medžiagas daugybės augalų pradžiai. Jose aptinkama didžiulė paukščių, žinduolių, roplių, varliagyvių, žuvų ir bestuburių įvairovė. Pasaulyje tarptautinės reikšmės šlapžemėmis jau paskelbta per 1900 vietovių. Jos užima daugiau kaip 186 mln. ha plotą.
Lietuvoje, kaip sakė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, šlapžemių liko visai mažai. Šiuo metu jos užima tik apie 7 proc. šalies teritorijos. Tai sausinimo darbų, melioracijos padariniai. Buvo sunaikinta daugybė šlapžemių, o pelkės pasausėjo. Jose susidarė palankesnės sąlygos medžiams augti, tad pelkių plynių plotai kasmet mažėja.
Kai kurios pelkių augalų ir gyvūnų rūšys – ypač retos. Jos įrašytos į Raudonąją knygą. Žmogaus veikla tapo pražūtinga retiems pelkių paukščiams: dirviniams sėjikams, tikučiams, tetervinams, kurtiniams, pievinėms lingėms. Pelkės slepia ir dar neatrastų rūšių. Pavyzdžiui, Čepkelių gamtiniame rezervate buvo aptiktos naujos vabzdžių rūšys: aukštapelkėse rastos reliktinių vabzdžių (pelkinio satyro, šiaurinio perlinuko) ir laukinių bičių (pelkinės bei hiperborėjinės ostijų) buveinės.
Siekiant išsaugoti išlikusias pelkes, nemažai jų įtraukta į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000″. Tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos penkios mūsų šalies vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės bei Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. Pagal Ramsaro konvenciją Lietuva siūlo saugoti dar 16 pelkių.
Atkuriant pažeistas mūsų šalies pelkes pastaruoju metu nemažai nuveikta. Apie tai bus kalbama ir diskutuojama Aplinkos ministerijoje vyksiančio seminaro metu. Gamtos paveldo fondo dešimties metų patirtimi tvarkant pelkes ir seklius vandenis pasidalys šio fondo direktorius Gediminas Raščius. Apie pelkių tvarkymą valstybiniuose parkuose papasakos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. Kaip sekasi saugoti biologinę įvairovę abipus Lietuvos-Baltarusijos ir Lietuvos-Rusijos sienų esančiose tarptautinės svarbos šlapžemėse, aptars Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Saulius Švažas, o su pelkių atkūrimo metodais Lietuvoje supažindins Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Kraštovaizdžio laboratorijos vedėjas Romas Pakalnis.
Pasaulinė pelkių diena kasmet minima Ramsaro konvencijos pasirašymo dieną – vasario antrąją – nuo 1997 metų. Ji pažymima organizuojant įvairius renginius, minėjimus, konferencijas, aplinkotvarkos talkas.
Aukštapelkės kaip kempinės sugeria lietaus vandenį ir apsaugo nuo netikėtų potvynių. Čekai, lenkai, vokiečiai labai kenčia nuo potvynių.
Šalia mano namų nuostabi aukštapelė su dviem užpelkijusiais ežeriukais Krakiniu ir Krakinuku. Beveik – Krokuva… Aš ją saugau.
Galėtu sagoti jas labiau,o dabar daug kur nusausina mažesnes pelkes ir iš ten kasą durpes,kurios yra dar eksportuojamos:( Be galo daug pas mus yra nusausintų pelkių ;( .Dar kitas dalykas,tai kad labai intensyviai atnaujinama Lietuvoje melioracija,tai ne kas kita,kaip žemės sausinimas.Čia tas pats kas žmogaus organizme išpjaustyti sausgysles,tai ir žemėje,jei motulės Gamtos yra taip suręsta,tai ir turi būti,o dabar išpjausto ją ir sausėja.
Viskas daroma iš ES fondų ir ES nurodymų, “neva” gerinkime Lietuvos ateity kartu-Europos Sąjunga…
Viena ranka duoda-sunkvežimiais išsiveža..
as irgi uz 60% Lietuvos ploto pavertima misku-pelkiu-vandenu dariniais, net ir uz tvenkima mazu upeliu pakeliant ju vandenu lygi max 3 metrais ir taip pagaminant daug elektros, o tuo paciu ir pagausinant gyvunijos ir augalijos…o durpiu kasimas yra nusikaltimas pries Lietuvos gamta ir zmones bei turi but nutrauktas nedelsiant…aplink Zuvinta turi but uzsodinta misku bent 3km apsaugine juosta neiskeliant gyventoju, bet ju zemes isperkant ar nukeliant uz tos juostos ribu
zinoma upelius tvenkti tik tuos kuriuose nevyksta retu rusiu zuvu migracija ir tvenkti ne vienoj o keliose vietose ta pati upeli…aplenkiant didesnes upes apsiribojant 5-30km ilgio upeliais
sukaupus daugiau vandens tvenkiniuose bus isvengta ir potvyniu ir sausru