Animistiniai kultai

Zurab Cereteli, Tamila Cagareišvili, www.satenai.lt  

Animistinės kilmės kultai ir su jais susiję tikėjimai buvo svarbūs kartvelų genčių, nuo neatmenamų laikų gyvenusių Gruzijos teritorijoje, mąstysenoje. Istorinė ir etnografinė literatūra patvirtina, kad egzistavo išplėtotas pagarbos medžiams kultas. Medžiams buvo priskiriamos įvairios galios: magija, gebėjimas gydyti, apsauga nuo vadinamosios negeros akies, gyvenimo ir vaisingumo funkcija ir kt. Tai sąlygojo tam tikrų simbolių ir magiškųjų apeigų liaudies tikėjimuose ir vaizdiniuose formavimąsi.          

Nustatyta, kad vėliavos, išlikusios Rytų Gruzijos kalnų rajonų maldyklose, yra susijusios su medžiais ir išreiškia simbolinį jų vaizdavimą. Nuogo naujagimio guldymo po vėliava apeiga pirminiu pavidalu buvo atliekama ne prie vėliavos, o prie medžio. Šis ritualas iš esmės reiškė, kad kūdikis buvo atiduodamas dievybės globai, nes egzistavo gajus įsitikinimas, esą vaikai gimsta iš medžių.          

Kita pagarbos medžiams stadija buvo kultinė – jie buvo suvokiami kaip dievybių buveinės. Apie šventyklas plytėjo šventais laikomi ir niekieno neliečiami miškai – bendruomenė juos tabuizavo: buvo uždrausta kirsti medžius, ganyti gyvulius ir kt. Tikėjimas žmones įpareigojo rodyti pagarbą šventiesiems miškams, išskirtiniams, retų galių turintiems medžiams ir bausti tuos, kurie juos naikindavo. Gruzijoje iki šių dienų išliko medžių, kurie laikomi šventais. Svanetijoje šventi, akmenų užtvaromis ir luitais aptverti medžiai augo kiekviename kaime. Žmonės buvo įsitikinę, kad jų nupjovimas gali sukelti baisų dievybės pyktį, todėl ant kaltininko galvos kris rūsti bausmė: jis susirgs arba taps luošiu, neteks gyvulių ir derliaus.          

Berikaoba  

Nustatyta, kad įvairiose Gruzijos vietovėse šventaisiais medžiais laikyti ąžuolas, liepa, gulsčiasis gluosnis, uosis, eglė, pušis, vynmedis, kukmedis ir kt. Pavyzdžiui, Kartlijoje buvo plačiai žinoma šventoji Rkono liepa, kurioje kabojo daugybė atnašų; ji buvo apjuosta baltomis gijomis. Samegrelos krašte išskirtinio medžių gerbimo pavyzdžiu laikytina visoje Gruzijoje žymi Čkondidžio vietovė (išvertus iš megrelų kalbos – „didelis ąžuolas“).          

Svarbus gruzinams buvo ir visžalis medis. Su simboliniu amžinai žaliuojančio medžio vaizdavimu susijęs ir vadinamasis eglių ornamentas, kuris randamas Gruzijos teritorijoje aptinkamoje neolito keramikoje, vėlesniais tūkstantmečiais jis buvo naudojamas dirbiniuose iš molio, bronzos, sidabro ir kitų metalų.          

Remiantis etnografiniais duomenimis, pušis ir eglė buvo laikomos šventomis Svanetijoje (Šv. Kvirikės vienuolyno pušynas, Mulachos eglė). Joms nešdavo aukas, prie jų melsdavosi. Pušies motyvas aptinkamas ir svanų apeiginėje grafikoje, susijusioje su mirusiųjų kultu.          

Paskutiniu metu tyrinėtojai, taikantys paralelinį lyginamąjį metodą, kelia klausimus apie hetitų šaltiniuose užfiksuoto visžalio medžio ir kukmedžio (Taxus) identiškumą. Kukmedis visoje Gruzijoje veša kaip vienetinis augalas ir dėl jo botaninių savybių bei kitų priežasčių – ilgaamžiškumo, tvirtos medienos, lėto vystymosi – laikomas vertu pagarbos. Liaudis kukmedžius vadina įvairiai – raudonasis, geležinis, nemirtingasis, rojaus medis, miško karalaitė. Anot pšavų etnografinės medžiagos, kukmedžio pavadinimas utchovari pagal prasmę reiškia, kad tai itin retas ir brangiai kainuojantis medis.          

Kukmedis ir jo šakos naudojama ir kai kuriose šventėse. Kalnuotame Samegrelos krašte su kukmedžiu susijusi pavasario šventė urtchaoba. Būdavo priimtinas toks ritualas. Šeimos nariai ratu apstodavo šventąjį kukmedį. Šeimos galva prieidavo prie medžio, padėdavo dovanas ir prašydavo šeimai duoti laimės ir sveikatos. Paskui nusilauždavo mažą šakelę ir laikydamas ją rankoje bei triskart melsdamasis apeidavo aplink. Ta pačia šakele jis triskart suduodavo kiekvienam šeimos nariui, melsdamas medį apsaugoti šeimą nuo pikta lemiančios akies. Paskui iš anksto anglimis paženklintą kukmedžio šakelę prisegdavo prie namų vartų. Atlikusi ritualą, šeima grįždavo namo ir sėsdavosi prie šventinio stalo. Pirmasis į namų kiemą būtinai turėdavo įeiti šeimos galva. Kitą rytmetį arba dieną iki pat saulės laidos jis vėl prieidavo prie kukmedžio ir nusilauždavo keletą mažų šakelių; paženklinęs anglimis darė iš jų mažus kryžiukus ir iškabinėdavo ant sodo suolelių, vynuogyne, ariamose dirvose, darže. Po metų kukmedžio kryžiukus buvo privalu pakeisti naujais, o senąją šakelę ir rūpestingai surinktus nuo jos nukritusius spyglius užkasdavo ten pat prie vartų. Tikėjo, kad kas beužeitų į tokius namus, nepadarys jokios žalos ir nenužiūrės bloga akimi.          

Kukmedžio šakelė buvo naudojama ir naujamečių švenčių cikle. Tikėta, kad per Naujuosius metus prie namų vartų arba durų prisegta kukmedžio šakelė suteiks šeimai gerovę ir laimę.          

Dažniausiai šakelę kabindavo šeimos galva. Vieni prie tos šakelės neprisiliesdavo iki kitų Naujųjų metų, kiti po mėnesio ją nukabindavo ir laikydavo tiesiai prieš vartus. Buvo draudžiama kukmedžio šakelę išmesti. Dar vienas įsidėmėtinas faktas – valstiečiai savo ponus su Naujaisiais metais sveikindavo prie jų namų vartų ar durų pritvirtindami kukmedžio šakelę.          

Su kukmedžiu kaip sakraliu medžiu buvo susiję ir kiti tikėjimai bei vaizdiniai. Pavyzdžiui, kalnuotame Samegrelos krašte prie kukmedžio prašydavo sėkmės ir vaikų gausos.          

Kukmedžio kulto pėdsakų aptinkama ir etnografinėje Rytų Gruzijos buityje. Pšavijoje prie šventyklų kukmedžius sodindavo pagal chevisberų vadovo nurodymą. Atneštą į šventyklą aukojamą gyvūną (ėriuką) paprastai įspręsdavo į skeltą lazdą (bruzgulį), specialiai tam tikslui padarytą iš kukmedžio.          

Pšavijoje jų garbinimas buvo susijęs ir su mirusiųjų kultu. Kukmedžius sodindavo kapuose. Tas pats medis buvo svarbiausias atliekant be žinios dingusiojo laidojimo ritualą. Pagal Pšavijoje paplitusį paprotį paprastai įrengiant kenotafą nupjaudavo tokio ilgumo kukmedžio šakelę, kokia atitikdavo apraudamo žmogaus ūgį. Paskui ją įkišdavo į tariamo numirėlio drabužius ir laidodavo laikydamiesi vietinio laidojimo ritualo taisyklių.          

Pagal Kartlijoje paplitusius įsivaizdavimus iš kukmedžio darydavo kryžiukus, kurie esą pasižymėdavo antgamtine jėga – saugodavo nuo visokių bėdų. Tokius kryžiukus paprastai pritvirtindavo prie naujagimio lopšio, jaučio ragų, aliejaus spaudyklos ir kt.          

Su medžių garbinimu susiję ir vaizdiniai apie gyvenimo medį. Gyvenimo medžio motyvai išliko gruzinų liaudies ornamente ir išreiškia patį seniausią siužetą. Gyvenimo medis aptinkamas ir vadinamojoje lipanali tapyboje, susijusioje su svanų mirusiųjų kultu; jis siejamas ir su visiems žinomu naujamečiu medeliu – vadinamuoju čičilakiu iš Vakarų Gruzijos.          

Senovės Gruzijoje drauge su medžių ir augalų kultu egzistavo ir gyvūnų gerbimo paprotys. Išliko tiek ankstyvųjų, tiek vėlyvesnių šio kulto formų. Gyvūnų kulto objektai buvo ne tik laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai, bet ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui, gyvatė, driežas, pelė, varlė; iš naminių gyvulių ypač gerbdavo veršius, iš paukščių – gaidžius. Svanetijoje rinkdavosi tokius gyvūnus, kurie iš kitų išsiskirdavo sidabriniu arba auksiniu blizgesiu. Tokį kultinį gyvūną turėjo kiekviena šeima, jį vadindavo meziru.          

Tikintieji vaizdavosi, kad meziro nužudymas lemdavo vyriausios namų šeimininkės mirtį. Pagal liaudies įsitikinimus meziro buveinė buvo namas arba kalvos. Pamažu iš šeimos namų saugotojo meziras tapdavo visos vietovės globėju, dėl to jo buveines imdavo rengti platesnėje apylinkėje – kalvose ir giraitėse, esančiose netoli nuo gyvenviečių.          

Dera skirti laukinių ir naminių gyvūnų kultus. Pirmieji iš jų atitinka laikotarpį, kai pagrindinė ūkininkavimo rūšis, išgyvenimo būdas buvo medžioklė, o antrieji – gyvulininkystės epochą ir vėlyvesnę žemdirbystę.          

Ankstyvuoju laukinių gyvūnų gerbimo laikotarpiu galima laikyti metą, kai kulto objektu buvo kone visi gyvūnai; tas žmonių sąmonės vystymosi laiptelis atitinka totemizmą. Iš toteminių gyvūnų Gruzijoje, ypač Svanetijoje, šaltinių paliudytas yra vilkas (mgeli). Pagal svanų įsivaizdavimus vilkas buvo labai stiprus žvėris, jam buvo priskiriamos antgamtinės fizinės ir magiškosios jėgos. Vilko medžioklė buvo tabuizuojama. Jei jį atsitiktinai nugalabydavo, tai pagal svanų papročius medžiotojas prašydavo atleidimo, aiškindavosi, kad tai buvęs atsitiktinumas, kad jis niekada šio nenorėjęs užmušti – taip pat kaip ir savo brolio.          

Pasaulio medis iš Uri  

Vilko totemas yra svanų vėliavos pagrindas – lem. Su vilko totemu yra susijusios nemaža švenčių: mgeltukme, mgelt-kveraoba, svanų litchri ir kt. Švenčių metu buvo atliekami magiški veiksmai ir vilkų maldymai, kepami ritualiniai duonos papločiai kveri ir kt. Visa tai buvo skirta pagrindiniam tikslui – prisigerinti, permaldyti šį žvėrį ir taip apsaugoti gyvulių bandą.          

Vaizdiniai apie vilką kaip vyriško tvirtumo ir pergalės lėmėjo simbolį, su kuriuo šiuo požiūriu galėjo konkuruoti tik liūtas, buvo paplitę ir tarp gruzinų valdančiojo elito. V amžiaus antrojoje pusėje vilko galvos atvaizdas puošė Kartlijos karaliaus Vachtango I šalmą; anot metraštininko, persai jį praminė Gorgasaliu (vilkagalviu).          

Kitame gyvūnų kulto vystymosi etape išsiskiria kokia nors viena jų rūšis su ypatingu požymiu; toks gyvūnas laikomas visų kitų piemeniu, šeimininku. Kultas įgijo zoomorfinį pobūdį; kaip pavyzdys šiuo atveju įsidėmėtinas chevsūrų nadirt mckemsi (žvėrių piemuo).          

Etnografiniais duomenimis, kalnų ožiai arba taurai turi savo didįjį globėją, kuris yra jų piemuo ir patronas. Medžiotojai vengia jį užmušti tikėdami, kad tai nepraeis be pėdsakų – grės nuolatinis pavojus, negalės medžioti arba nukris į bedugnę…          

Akademikas I. Džavachišvilis pirmąją žvėrių dievybės Očopintrės vardo dalį siejo su megrelų očo, čanų buč ir čečėnų boč arba buož, o tai reiškia patiną ožį arba aviną – vaci. Pasak jo tyrinėjimų, tuo pavadinimu suvoktinas vyras – važkaci, bet iš pradžių jis turėjo patino ožio arba avino reikšmę – tai yra vaci. Etnografinė medžiaga vėliau patvirtino šią tyrinėtojo įžvalgą; žvėrių piemenį kalniečiai įsivaizdavo esant patinu kalnų ožiu char-džichvi, tai yra vaci.          

Paskutiniame raidos etape zoomorfinės dievybės įgijo antropomorfinį pavidalą.          

Gruzijoje buvo žinomos šios medžioklės dievybės: svanų auksaplaukė deivė Dali, chevsūrų dievas Anatoras, megrelų – Džini Antari ir kiti. Pagal megrelų tikėjimus žvėrių ir paukščių saugotojai taip pat yra mesepebi, kurie išeidavo iš jūros ir galėdavo keisti orus, padėti arba trukdyti medžioklės metu ir kt. Šiam gyvūnų kulto laikotarpiui priklauso ir dievybė Larsa – žvejybos globėja, kuri etnografinį veiksmingumą geriausiai išlaikė Imeretijoje. Žuvies kultas Gruzijoje turėjo gilias šaknis – tai atsispindi materialinės kultūros paminkluose, taip pat ir tikėjimuose bei papročiuose. Buvo manoma, kad žuvis – vaisingumo simbolis; tas tikėjimas buvo atitinkamų būdingų kultūros elementų šaltinis.          

Kaip minėta, be laukinių gyvūnų kulto, egzistavo ir naminių gyvulių kultas; tai patvirtinta etnografine medžiaga.          

Seniausia naminių galvijų dievybe laikyta Bosla, jos kultas buvo atspindėtas religinėje šventėje bosloba (Lečchumyje), kuri būdavo rengiama siekiant išsaugoti ir padauginti jaučių bei šeimos narių jėgas ir sveikatą. Iš naminių stambiųjų galvijų buvo sudievinamas į jungą kinkomas jautis, kuris Svanetijoje buvo apibūdinamas epitetu bombga. Pasak gruzinų etnografų, dievybė Bosla yra susijusi su žemdirbiško ūkininkavimo įsigalėjimu.          

Žinoma, kad įsitvirtinus dangaus kūnų religiniams vaizdiniams žemdirbystės dievybės į bendrą ratą įtraukdavo ir gyvulininkystės dievybes; jos būdavo žmonių ir galvijų dauginimosi, derlingumo ir įvairiausios gausos saugotojos.          

Dangaus kūnų religiniai tikėjimai vystėsi žemdirbystės vystymosi laikotarpiu. Medžioklės ir gyvulininkystės laikais saulės ir mėnulio reikšmė nebuvo akcentuojama. Vis labiau vystantis žemdirbystei animistinių vaizdinių pagrindu tampa šių dangaus šviesulių antropomorfizavimas. Gruzinų folkloro ir liaudies tikėjimų duomenimis, saulė ir mėnulis yra brolis ir sesuo arba vyras ir žmona, taip pat manoma, kad jie turi motinas, daugeliu atvejų saulė suvokiama kaip moteriškosios, o mėnulis – kaip vyriškosios giminės dangaus šviesulys.          

Saulės dievybė Gruzijoje žinoma ir kitais vardais: Dgesinatlė (dienos šviesa), Mze-kala (saulė moteris), Barbalė, Kal-Barbalė. Ji buvo laikoma naminių gyvulių, pirmiausia karvių, ir moterų globėja, manyta, kad žmonėms ir gyvuliams ji duoda gyvenimą, šilumą, šviesą, vaisingumą. Chevsūrai tikėjo, kad ji valdo derliaus gausą, kaitra gali sudeginti arba lietumi sunaikinti visą derlių. Be kita ko, manyta, kad Mze-kala tarp savo valdinių skirsto ker-okro – grūdų derlių.          

Akivaizdu, kad saulė – seniausioji žemdirbystės dievybė – taip pat atlieka ir gyvulininkystės dievybių funkcijas.          

Su žemdirbyste glaudžiai susijęs dievybės Čani kultas – ji buvo laikoma seniausios grūdinių kultūrų rūšies sorų (petvi) globėja ir siejama su nakties šviesuliu mėnuliu. Toks sąlytis buvo nulemtas aplinkybės, kad kai kuriais religinių pažiūrų formavimosi etapais mėnulio ir sorų kultai vystėsi drauge, todėl dažnai įvykdavo jų susiliejimas, o dievybė Čani įgijo dominuojančio naktinio dangaus kūno pavidalą.          

Kaip jau sakyta, religinių kultų laikymasis gyvulininkystės ir žemdirbystės vyravimo laikais buvo sustiprinamas magiškais ritualais, kurių tikslas buvo užtikrinti derlingumą ir gausą. Pavyzdžiui, gruzinų berikaoba keenoba buvo gamtos atgimimo ir derlingumo užtikrinimo šventė.          

Berikaoba iš esmės buvo karnavalinė šventė, kurioje dalyvaudavo ne tik persirengėliai, bet ir žmonės be kaukių. Eitynių dalyvių būrys kaimą apeidavo vadovaujamas persirengėlių vedlio beriko. Šventė atsirado žemdirbių bendruomenėse, bet jos ryšys su gyvulių augintojų kosmogonija ir religija yra neginčytinas.