Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Sovietinės okupacijos metais daug mūsų tautiečių buvo ištremta į Sibirą. Svetimoje žemėje savo darbštumu ir sumanumu jie greitai sugebėdavo prasigyventi ir pranokdavo šimtmečius ten gyvenusius rusus. Daugelyje prisiminimų apie tremties metus lietuviai pasakoja, kad vietiniai gyventojai būdavo tingūs, girtaudavo, nesistengė gerinti savo gyvenimo. Trobos ten būdavo apšiurusios, kiemai purvini, apdergti. Lietuviai gyveno kitaip. Kad ir per vargą, bet jie dažniausiai sugebėdavo susiręsti namą, pasisodinti gėlių bent tiems trumpiems Sibiro vasaros mėnesiams, užsiauginti daržovių. Ne vienas Sibire buvo dar kartą išbuožintas.
Manau, kad iš dalies tokį lietuvių elgesį lėmė nuo mažens girdėtos pasakos apie tinginius. Tinginė pati liko visiškai nuoga ir patyrė gėdą, kitam tinginiui Laumės žarnas suverpusios, dar kitą kartą tinginį velnias nugalabijęs. Kažin, ar šios pasakos yra skirtos pagrasinti. Tai greičiau savotiška, metaforiška, kūrybinga tautos dorovės išraiška. Šiandien ją priminti yra mano užduotis.
V. Čerčilis, buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, yra ištaręs ypatingai reikšmingus ir pamokančius žodžius: „Veikla ne visada teikia laimę, bet be veiklos laimės nebūna.“ Kai žmogus apsiima ką nors veikti, jis visada susiduria su sunkumais. Kartais tai būna tiesiog alinantis darbas, beveik neduodantis rezultatų. Žmogus turi didingą idėją kažką sukurti, bet arba kitų abejingumas, arba jo paties daromos klaidos visas pastangas paverčia niekais. Šitokia sekinanti, daug nusivylimų nešanti veikla vargu ar teikia laimę. Dėl to daugelis mūsų tautiečių šiandien mieliau linkę nieko iš tiesų reikšmingo ir idėjinio neveikti, mat pernelyg sunku. Geriau, žinoma, skųstis. Vis dėlto čia reikėtų prisiminti antrą V.Čerčilio minties dalį – be veiklos laimės nebūna. Kitaip tariant, laimės reikia siekti, reikia dėl jos dirbti. Net jeigu sunku. Lietuvių liaudies pasakose be dalios, t. y. be Laimos jam skirtos laimės dalies gimęs žmogus galiausiai vis tiek išeina laimės arba dalios ieškoti. Ir, jei pamenate, visada ją suranda. Tik su viena sąlyga. Prieš tai jis turi devynerius metus tarnauti velniams. Štai jums ir laimės receptas — vargu ar visada devynerių metų tarnystė teiktų laimę, bet verta tarnauti, nes be šios veiklos laimės paprasčiausiai nebūna.
Kartais dalia yra atimama. Pavyzdžiui, pasakose pavydus brolis gali užmušti ėriuką, iš kurio dalies gyveno jaunėlis. Realybėje pavydus kaimynas gali įvažiuoti su tankais ir išbuožinti pusę tautiečių. Didelę dalį išvežti į Sibirą. Nemaža dalis tų dalią praradusių žmonių Sibire ėmėsi vergauti. Jie sunkiai dirbo. Dieną ir naktį. Ir dažnas, kaip jau minėjau, užsidirbo tiek, kad kaimynas antrą kartą galėjo jį išbuožinti. Kitaip tariant, mūsų tautiečiai devynerius metus tarnavo, kad gautų savo laimę.
Dalykai, kuriuos pasakoju, yra pritaikomi ir šiandien. Pagalvokite apie save kasdienybėje. Kaip dažnai jūs skundžiatės gyvenimu? Ir ar daug dažniau nei skundžiatės jūs imatės veiklos? Jei dažniau, aš jus sveikinu. Po devynerių metų tarnystės Perkūnas jums atiduos pusę savo karalystės. Jei rečiau, tuomet vertėtų susimąstyti, ar kartais ne metas imtis veiklos, kuri gal nebūtinai teiks laimę, bet galiausiai vis tiek jūs ją pasieksite. Kas vasarą dykauja, tas žiemą badauja. Senoliai sakydavo: daug rankų ir didžiausią naštą PAKELIA.
o ką tas Čerčylis pasakytų pamatęs virš šio straipsnio ružavą Vytį šuoliuojantį į priešingą pusę? ir iš Lietuvos vėliavos matosi, kad raudona spalva mieliausia čia.
Rankų Lietuvoje – pusė beliko. Tai puikus laikmetis importui pradėti ”veikti”.