Velykos Lietuvoje: nuo senųjų papročių iki šventinio stalo papročių

Velykos – viena svarbiausių pavasario švenčių. Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu ši šventė buvo siejama su gamtos atbudimu, nauja gyvybe ir derlingumo pradžia.

Vėliau ji sutapatinta su Kristaus prisikėlimo istorija, įgydama naują religinę prasmę, tačiau išlaikydama ir senųjų papročių pėdsakus. Kaip atrodė Velykos anksčiau, galima pamatyti ir istoriniuose archyvuose bei skaitmeninio kultūros paveldo kloduose.

„Velykos Lietuvoje yra išskirtinė šventė tuo, kad joje susipina labai skirtingi kultūriniai sluoksniai – nuo archajiškų pavasario atbudimo apeigų iki krikščioniškos prisikėlimo simbolikos.

Ši dermė ypač gerai atsiskleidžia gilinantis į senuosius rašytinius šaltinius, žvelgiant į vaizdinio meno pavyzdžius, skaitant spaudos skelbimus. Visa tai leidžia pamatyti, kaip žmonės šventę suvokė ir minėdavo skirtingais laikotarpiais“, – pasakoja nacionalinės platformos „ekultūra“ turinio žinovė dr. Jolanta Budriūnienė.

Šventė prasideda nuo verbų

Velykų šventės pradžią nuo seno žymėdavo verbų rišimas ir jų šventinimas bažnyčioje. Iš augalų šakelių, džiovintų gėlių ir žolynų surištos verbos laikomos ne tik religiniu, bet ir simboliniu apsaugos ženklu.

Buvo tikima, kad pašventinta verba turi ypatingų galių. Ja plakdavo šeimos narius linkėdami sveikatos ir stiprybės, o namuose laikoma verba turėdavo apsaugoti namus nuo nelaimių, griaustinio ar gaisro.

„Dokumentiniuose archyvuose galima pamatyti ne tik pačias verbas, bet ir jų rišimo, pardavimo, šventinimo akimirkas. Net ir nespalvotos fotografijos, muziejuje saugomi nuotraukų negatyvai atskleidžia, kokią svarbią vietą šis paprotys užėmė žmonių gyvenime.

Išlikusios, pavyzdžiui, XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilniaus krašto meistrų surištos verbos leidžia įvertinti jų estetiką ir meistrystę“, – pasakoja dr. J. Budriūnienė.

Velykų išvakarėse žmonės rinkdavosi į bažnyčias laukti prisikėlimo. Tačiau ši naktis ne visada buvo tik rimties ir susikaupimo metas – ją lydėjo ir gyvas šurmulys.

1940 metais užrašytuose liudijimuose iš Padubysio valsčiaus pasakojama; „…susiburdavo smarkesnių bei šumnesnių vyrukų gauja ir kartais padarydavo tokį „ermydelį“, kad bematant ištuštėdavo vinkelės.

Tokie vyrukai, iš anksto apsirūpinę „jaučių mižekliais“, kartais taip imdavo patamsy švaistytis, kad nei vienas nelikdavo užtikrintas negausias per galvą ar per veidą „randą kaip kilbasą“.

Nors visi tokius mušeikas ir smerkdavo, tačiau triukšmingąją Velykų naktį dalinai lyg ir pateisindavo nors ir skaudžius „šposus“. <…> Moterų vinkely mažiau tesisukdavo, jos sulįsdavo bažnyčion. Gi vyrai pypkiuodavo, šiaip šnekučiuodavo ir laukdavo prisikėlimo“ (kalba netaisyta – aut. past.).

„Tokie tekstai leidžia pažvelgti į Velykas ne tik kaip į religinę šventę, bet ir kaip į gyvą socialinį reiškinį. Archyviniai pasakojimai atskleidžia kasdienybės mikroistorijas, kurios dažnai neišliktų oficialiuose dokumentuose“, – sako dr. J. Budriūnienė.

Laikytasi simbolinių papročių

Vienas svarbiausių Velykų simbolių – margučiai. Jie buvo marginami įvairiais būdais: vašku, skutinėjami, puošiami simboliniais ornamentais. Margutis reiškė gyvybę, atsinaujinimą ir sėkmę.

„Senosiose nuotraukose ir muziejų rinkiniuose galima rasti gausybę margučių pavyzdžių – nuo paprastų iki itin sudėtingai ornamentuotų, net su tautine simbolika. Tai ne tik estetiniai ženklai, bet ir svarbūs kultūriniai ženklai, atspindintys regioninius papročius“, – teigia dr. J. Budriūnienė.

Dažnuose namuose būdavo puošiama ir Velykų eglutė. Padarytą šakų ar vielų karkasą puošdavo žalumynais ir žiedais, į specialius lizdelius padedant margučius. Tikėta, kad tokia eglutė neša namams laimę.

Velykos neapsieidavo be žaidimų ir bendrystės. Vienas svarbiausių papročių – supimasis sūpuoklėse. Buvo tikima, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo geresnis bus derlius, o merginoms tai žadėjo ir greitesnes vestuves. Ne mažiau žinomas buvo ir margučių ridenimas.

Vaikai eidavo „kiaušiniauti“, lankydavo kaimynus, sakydavo specialias kalbas ir prašydavo margučių. Surinkti kiaušiniai vėliau būdavo naudojami žaidimams.

Velykos švęstos ir tremtyje

Tarpukario spauda rodo vieną ryškiausių Velykų šventės bruožų – gausų ir puošnų šventinį stalą. 1928 metų leidinyje „Moteris“ išvardinta, kokie patiekalai gali būti ruošiami: virta „šinka“ (kiaulės kumpis), keptas kalakutas, kiaulės galva, veršienos kepsnys, įvairūs kepiniai – „bankuchenas“ (šakotis), boba, tortai, „mozūrai“ (pyragai), taip pat margučiai, velykinis sūris, sviestas, duona, druska ir kiti patiekalai. Stalas būdavo puošiamas žalumynais.

Vis dėlto jau 1938 metais spaudoje pradėta svarstyti, ar verta laikytis tokios gausos tradicijos. Buvo siūloma ieškoti balanso – išlaikyti šventiškumą, bet vengti pertekliaus.

„Spaudos šaltiniai leidžia pamatyti, kaip Velykų šventės papročiai kito – nuo gausių vaišių rodymo iki sąmoningesnio, santūresnio jos šventimo. Tai rodo papročių dinamiškumą, jų kitimą atliepiant pokyčius visuomenėje“, – pažymi dr. J. Budriūnienė.

Net ir sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis Velykų papročiai nebuvo pamiršti. Sibiro lietuvių tremties nuotraukos liudija, kad ir ypatingai sudėtingomis sąlygomis Velykų šventė buvo minima – kukliai, bet išlaikant svarbiausius papročius, tikėjimą ir bendrystės jausmą.

Jau netrukus visus šiuos istorinius liudijimus – nuo senųjų verbų ir margučių iki spaudos tekstų ir fotografijų – bus dar paprasčiau atrasti vienoje vietoje. Gegužę pradės veikti didžiausia Lietuvos skaitmeninio kultūros turinio platforma „ekultūra“, sujungianti archyvus, spaudą, fotografijas ir kitus kultūros paveldo šaltinius.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.