Mokytojų trūkumo problema Lietuvos mokyklose aštrėja. Per penkerius metus šalyje gali trūkti daugiau nei 4000 mokytojų, rodo naujausi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) skaičiavimai. Vien pritraukti specialistų nepakanka – dalis išbandę šį kelią nusprendžia pasukti į kitas profesijas. Vis tik esami mokytojai sako, kad tai normalu, nes dirbti mokykloje nėra tik profesinis pasirinkimas – tai ir pašaukimas, reikalaujantis daugiau nei dalyko išmanymo. Ilgus metus dirbantys pedagogai pabrėžia – svarbiausia, kad kuo daugiau jaunų žmonių išbandytų šį kelią, nes tik taip galima žinoti, ar tai tavo profesija.
Penkerius metus su vaikais dirbanti ispanų kalbos mokytoja Rebeka Eskriče Palares (Rebeca Escriche Pallares) Vilniaus humanistinėje mokykloje (VHM) skaičiuoja jau antrus metus. Į mokyklą dirbti mokytoja ji grįžo po dešimtmečio darbo mokant suaugusiuosius. R. E. Palares sako, kad mokytoja svajojo būti nuo mažens ir tikslingai siekė šios profesijos, vedama vaikystės svajonės. Be to, Ispanijoje, kur Rebeka gimė ir augo, tai nuo seno yra prestižinė profesija.
„Manau, kad pagrindinė priežastis buvo pašaukimas. Mokytojos profesija buvo mano vaikystės svajonė, kiek save pamenu visada norėjau būti mokytoja. Ispanijoje tai visada buvo ir gerai apmokama profesija, turinti stiprias profsąjungas ir tradicijas. Gavęs tokį darbą, bet kuris jaunuolis supranta, kad turės patogų ir saugų gyvenimą. Tai buvo mano vertybinį pasirinkimą sustiprinęs veiksnys“, – sako R. E. Palares.
Pasak mokytojos, konkurencingas atlyginimas turėtų būti minimali mokytojo darbo sąlyga, nes tai pirmas iš kriterijų, kuriuos rinkdamiesi profesiją įsivertina jauni žmonės, siekdami užsitikrinti stabilią ir finansiškai saugią ateitį.
„Studijų rinkoje konkurencija arši, abiturientai kasmet vis atidžiau renkasi studijas ir nesirenka studijuoti bet ko – visi nori žinoti, kas laukia ateityje. Mokytojo atlyginimas turi būti konkurencingas ir tai svarbi, nors ir ne esminė, sąlyga“, – sako R. E. Palares.
Vienas svarbiausių veiksnių – požiūris į mokytoją
Beveik tris dešimtmečius anglų kalbos mokytoja VHM dirbanti Julija Ritčik taip pat sako, kad tapti mokytoju yra lengviau nei juo būti, todėl ne visiems pasirinkusiems šį kelią pavyksta sėkmingai juo eiti. Vis tik tai sužinoti įmanoma tik bandymo būdu.
„Ši profesija Lietuvoje niekada neturėjo aukšto prestižo. Kai pati baigiau mokyklą, dažnai pedagoginį kelią rinkosi tie, kam nepasisekė įstoti į universitetą. Kiti ėjo dirbti specialistais, nes verslas visada mokėjo daugiau. Bet mokytojo profesija ir nėra apie pinigus. Tai labiau apie pašaukimą ir norą dalintis. Manau, kad dabartinės pastangos skirti stipendijas, kelti atlyginimus tikrai turėtų motyvuoti jaunus žmones bent pagalvoti apie tokį pasirinkimą. Tik pirma turi pabandyti, kad sužinotum“, – sako J. Ritčik.
Pati J. Ritčik sako mokytojos darbe atsidūrusi atsitiktinai: baigusią taikomąją matematiką ir muzikuojančią grupėje dirbti anglų kalbos mokytoja į mokyklą ją pakvietė tuometinis grupės kolega.
„Sukūriau šeimą ir tuo metu reikėjo darbo. Dabar suprantu, kad mokėjau anglų kalbą vidutiniškai gerai kaip tiems laikams – tai buvo 1996-ieji. Bet mokėjau ir to užteko. Nuėjau į mokyklą galvodama, kad gerai, metus padirbėsiu ir tada sugalvosiu, ką veikti toliau. Po metų supratau, kad man visai patinka šis darbas. Tuomet įstojau mokytis anglų kalbos universitete ir baigiau perkvalifikavimo programą“, – sako J. Ritčik.
Mokytoja sako, kad edukologinis išsilavinimas duoda tam tikrą profesinį pagrindą, bet ar tau pavyks būti mokytoju, priklauso visai ne nuo to. Pasak jos, šioje profesijoje labai svarbu ne tik išmanyti savo dalyką, bet ir turėti tam tikras žmogiškas savybes.
„Turi mylėti žmones, vaikus ir suprasti, kad jie yra asmenybės jau pirmoje klasėje, nesvarbu, kad patys dar to nežino. Pedagoginis išsilavinimas šiuo atveju yra tik instrumentas, kuris vėliau tik padeda tapti geresniu mokytoju“, – teigia J. Ritčik.
Vis dėlto jaunus žmones Lietuvoje nuo mokytojo kelio vis dar atgraso ne tik praktiniai, bet ir socialiniai veiksniai – visuomenėje vis dar gajus menkesnis šios profesijos vertinimas bei požiūris į mokytoją.
„Požiūris į mokytoją kaip į aptarnaujantį personalą, tėvų lūkestis, kad mokytojas turi tik duoti vaikui išties demotyvuoja. To vis dar yra nemažai ir tai irgi atgraso jauną žmogų. Būtų kur kas sveikiau, jei tėvai pasitikėtų mokykla, mokytojais, bet tam reikia ir sistemos pokyčių, kad mokytojais kuo dažniau taptų savo srities specialistai.
Žinoma, jei jaunas žmogus mato, kad atlyginimas žemas, problemų daugiau nei bonusų, aišku, kad jis rinksis kitas profesijas. Todėl manau, kad didesni paskatinimai vienareikšmiškai yra reikalingi – gal tuomet daugiau kas išdrįs išmėginti pedagogines programas ir atras šį kelią“, – sako J. Ritčik.
