Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Valdovų rūmuose vyksiančiose iškilmėse, bus paskelbti „Metų knygos rinkimų 2025“ nugalėtojai.
Skaitytojai iki balandžio 23 d. internetu kviečiami balsuoti už labiausiai sužavėjusias, sukrėtusias ar įkvėpusias knygas.
Ar šiandien, kai visą dėmesį užgrobia ekranai ir greitas turinys, literatūra vis dar pajėgi sustabdyti savo skaitytoją? Nors knygų leidžiama kaip niekada daug, vis dažniau kyla klausimas – ar jos iš tiesų skaitomos ir kam jos reikalingos?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma kalbinant „Metų knygos rinkimų 2025“ prozos ir poezijos komisijos narius, kurie ne tik vertina kūrinius, bet ir stebi besikeičiančius skaitytojų įpročius. Jų įžvalgos atskleidžia spalvotą šiuolaikinės lietuviškos literatūros paveikslą, kasdien balansuojantį tarp žinomumo ir paraščių, tarp masiškumo ir tikrosios vertės paieškų.
Proza: ilga, dinamiška ir vis labiau primenanti serialą
Šiandienėje literatūroje vyrauja romano žanras. Pasak literatūrologo, komisijos pirmininko Manto Tamošaičio, kartais leidėjai netgi spaudžia autorius rinktis būtent šį žanrą: „Parašyk romaną, nes tik jis tave išves į platesnę auditoriją.“
Tačiau keičiasi ne tik žanro žinomumas, bet ir jo forma. Romanai ilgėja, tampa dinamiškesni, kupini veiksmo. Literatūrologė dr. Rita Tūtlytė pastebi, kad šiuolaikiniai kūriniai vis labiau primena nuotykių pasakojimus ar detektyvus: „Dabar gerai valdomas siužetas, atsirado daug veiksmo, nuotykių, įvykių, kuriuos reikia aprašyti. Kartu ir smagu, ir juokas ima. Bet taip yra. Visi dabar raštingi.“
Šią tendenciją galima sieti su kitomis medijomis. M. Tamošaitis teigia, kad ilgi romanai varžosi su serialais: jie leidžia „pabėgti į paralelinę tikrovę ilgam laikui“.
Literatūrologas pastebi, kad dėl to nepelnytai pamirštamas trumpas smūginis novelės žanras – jo gali neužtekti pabėgimui nuo kasdienių žmogiškųjų rūpesčių. Komisijos nariai teigia, kad proza tampa ne tik literatūra, bet ir vaizdinės kultūros alternatyva – savotišku „skaitymo serialu“.
Trumpesni žanrai – pralaimėtojai?
Vis dėlto toks prozos vyravimas turi savo kainą. Trumpesni žanrai – novelės, apsakymai – lieka nuošalyje. Literatūros žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus pastebi, kad „nesutankintas, netirštas tekstas“ mažiau patrauklus šiuolaikiniams skaitytojams.
Žmonėms pripratus prie ilgų, lengvai vartojamų istorijų atsiranda problema – literatūrinės įvairovės praradimas. Šiandien svarbu ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kiek ilgai sugebama išlaikyti dėmesį.
Poezija: tarp intymumo ir nematomumo
Kol proza šiandien klesti, poezija dažnai lieka paraštėse. „Poezija niekada nebuvo ir turbūt nebus tas žinomas žanras. Poezija yra tiems, kurie vertina žodį ir literatūrą“, – teigia rašytoja Akvilina Cicėnaitė.
Viena iš mažesnio poezijos žinomumo priežasčių – pats žanras. Dr. R. Tūtlytė pažymi, kad poezija neturi siužeto, o skaitytojui „reikia veiksmo“.
Tačiau problema – ne tik skaitytojų pasirinkimai. Nors šiandien poezijos rašoma daug, jos kokybė nevienoda. Tai sukuria atotrūkį tarp profesionalios ir mėgėjiškos kūrybos, dėl kurio skaitytojui tampa sunkiau atsirinkti vertingą poeziją.
„Kiekvienas tarsi bando rašyti poeziją, bet, nemeluokime, yra labai daug prastos poezijos, kuri parašyta asmeniniam poreikiui“, – teigia M. Tamošaitis.
Dar viena šiuolaikinės poezijos problema – forma. Pastebima, kad autoriai vis dažniau renkasi spontanišką, nešlifuotą tekstą. M. Tamošaitis įspėja, kad vien asmeninė patirtis dar nereiškia kokybiškos poezijos. „Nesutvarkyta, nesustyguota patirtis dar nėra savaime įdomi. Ne tas amžius, kad mus dar stebintų kažkoks atvirumo laipsnis, ypač kai internete visko pilna.“
Įdomu tai, kad nors poezijos skaitoma mažiau, ji rašoma dažnai. M. Tamošaitis pastebi, kad rašymas šiandien tapo lengvesniu procesu: „Atsisėdi prie klaviatūros ir gali maigyti bet ką.“
Tai demokratizuoja kūrybą, tačiau kartu mažina ir literatūros kokybės kartelę. Poezija neretai tampa saviraiškos forma, skirta artimam ratui ar socialiniams tinklams, o ne platesnei auditorijai. Antanas Šimkus tai apibūdina su ironija – tokie tekstai kartais tinka tik „giminės susitikime paskaityti“.
Ar dar įmanoma rasti pusiausvyrą?
Šiandienė literatūra balansuoja tarp dviejų polių: žinomos, dinamiškos prozos ir nišinės, dažnai nesuprastos poezijos. Vis dėlto abi jos turi savo vertę. Proza leidžia pabėgti, įsitraukti, gyvenant kitų gyvenimą. Poezija – sustoti, susitelkti į žodį ir jo prasmę.
Prozos ir poezijos komisija ragina pasvarstyti, galbūt problema – ne pats žanras, o žmonių lūkesčiai. Dažnai skaitytojai nori, kad kūrinys būtų ir lengvas, ir gilus vienu metu. Tačiau literatūra, kaip ir gyvenimas, retai kada telpa į vieną formą. Tad svarbiausia – neskubėti rinktis pusių, o išmokti knygas skaityti skirtingai.
Kodėl visuomenei svarbu balsuoti už Metų knygas? Literatūros žinovai pusiau juokais atsako, kad tai – demokratijos išraiška. „Normalu manyti, kad mūsų nuomonė bus svarbi. Tai galioja viskam – ir demokratijai, ir Metų knygos rinkimams“, – įsitikinęs M. Tamošaitis.
„Balsavimas – svarbus ir reikalingas dėmesys knygai, autoriui ir visai lietuvių literatūrai“ – pasakoja A. Cicėnaitė.
Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Žinių partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija.
