Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekos erdvėse rodoma autorinių Dalios Kundavičienės darbų paroda „Gamtos apkabinimas“ ryškiomis spalvomis ir giliomis tekstūromis traukia kiekvieną užsukusį.
Tai jau antroji kūrėjos paroda, tačiau jos santykis su menu skaičiuojamas ne parodomis, o vidiniais lūžiais. „Aš jaučiuosi menininke. Turiu tą gyslelę“, – sako autorė. Intuityvus spalvų pajautimas kartais veržiasi ryškiai, net drąsiai, o kartais ant drobės gula pasteliniais tonais. „Kartais taip norisi piešti ryškiai. Gal tą akimirką trūksta dėmesio“, – šypsosi ji.
Dalia vadovaujasi savo vidiniais pojūčiais, augina save. Įtampa – didžiausias kūrybos priešas. Jei viduje neramu, rankos nekyla. Prie darbo negalima prieiti bet kada.
„Piešinys pats pasišaukia“, – sako ji. Tik atsiradus vidiniam aiškumui tampa aišku ką taisyti, ką pridėti, o ko atsisakyti. Pirmiausia reikia susitelkti į save, nurimti ir tik tada drobė atsiveria.
„Man piešimas – kaip terapija, išsilaisvinimas“, – atvirai kalba autorė. Tačiau tai nėra lengvas procesas – kūryba atima daug jėgų.
Nuo tapetų iki didelio formato drobių
Pirmieji susitikimai su dažais prasidėjo dar mokykloje. Dalia mokėsi Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje (dabar – Zarasų r. Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija), kur tuo metu buvo dėstomi sustiprinti menai.
Vienuolika metų – po kelias dailės pamokas kasdien palieka pėdsakų ir dažnai teptukai pasišaukia vėl, net to nerengiant. Po mokyklos baigimo – ilga pauzė. Šeima, vaikų auginimas užpildė laiką taip, kad kūrybai nebeliko vietos. Gyvenimui pasisukus kita kryptimi (po skyrybų) prasidėjo naujas laikas.
Pirmiausia – pynimas iš popierinių vytelių. Vėliau – bandymai su derva, vėlimu. „Išbandžiau daug technikų, tačiau niekas netiko.“ Kai niekas „neprilipo“ Dalia grįžo prie piešimo.
Pirmasis darbas gimė ant paprasto tapeto – nutapytas gamtovaizdis. Greitai Dalia panoro pajausti tapymo ant drobės džiaugsmą. Tiesa, pradžioje spalvas liejo mažo formato drobėse.
O kai rėmai tapo per ankšti, atsirado poreikis didesniam formatui. Kaip sako pati Dalia: „Kai nėra rėmo, norisi plėstis daugiau.“ Taip gimė didelio formato darbai ir prasidėjo tekstūrų paieškos.
Netikėtu atradimu tapo statybinis glaistas. Žento palikta medžiaga padėjo kūrėjai atrasti naują kūrybinę priemonę. Dirbdama su glaistu ji galėjo išgauti medžio kamieno faktūrą, kurios nepavyko pasiekti kitomis priemonėmis.
Ši technika prigijo ir tapo savita menininkės braižo dalimi. Dalios darbuose svarbus iškilumas, 3D efektas, paviršius, kurį norisi liesti akimis. Namuose sukaupti veidrodėliai, akmenukai ir įvairios detalės kantriai laukia savo akimirkos. Kai ateina laikas, jos įsilieja į kūrinį tarsi mažos istorijos skeveldros. Dauguma parodos darbų sukurti koliažo principu.
Medis kaip savasties simbolis
„Save įsivaizduoju kaip medį: plačios šaknys aplink, tvirtas kamienas, plati laja virš galvos. Jei šis vaizdinys dingsta, vadinasi, kažkas negerai – reikia sustoti ir įsiklausyti į save“, – dalijasi D. Kundavičienė.
Gamta – pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis: medžiai, augalai, vanduo, dangus. „Žmogus susijęs su medžiu. Mūsų oda – kaip lapas, visa struktūra, visi vingiai. Reikia tik įsižiūrėti“, – svarsto Dalia. Medžio motyvas yra kiekviename darbe, viena ar kita forma, tekstūriniu motyvu ar bruožu.
Vandens motyvas taip pat dažnas jos darbuose. Menininkė pripažįsta, kad labai trokšta išmokti tapyti tekantį vandenį – gyvą, judantį, pulsuojantį. Šiuo metu būtent tai tampa nauju kūrybiniu iššūkiu.
Kūryba – nesibaigiantis kelias
Dalia žada grįžti prie darbo su derva, brandina naujus sumanymus. Tačiau ji pripažįsta: būna ir tuščių laikotarpių, kai nenori ir negali tapyti. Kūryba – tarsi upė: ji kartais išsenka, kad vėliau sugrįžtų stipresnė. O žmogų brandina patiriami sunkumai – jis auga viduje ir skleidžiasi kūryboje.
„Kūryba yra kūryba“, – sako D. Kundavičienė. Tai kelias, kuriuo ji eina savo tempu – laiptelis po laiptelio. Su šaknimis, kurios laiko, ir laja, kuri vis dar auga ir skleidžiasi, leisdama savo prieglobsčiu mėgautis aplinkiniams.
Parodą Dusetų K. Būgos bibliotekoje galite apžiūrėti iki vasario 27 dienos.
