Nacionalinė kultūros ir meno premija kasmet skiriama tik šešiems kūrėjams, todėl kiekvienas apdovanojimas tampa reikšmingu įvertinimu. 2025 m. viena iš laimėtojų tapo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė.
Už architektūros horizontų atvėrimą ir sumanymų sklaidą įvertinta mokslininkė kalba apie savo darbą tarp mokslo ir meno bei apie tai, kodėl architektūrą svarbu ne tik tyrinėti, bet ir mokėti perskaityti.
Premija už architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros sumanymų sklaidą
Pasak prof. M. Drėmaitės, faktas, kad laimėtojų skaičius, nėra didinamas, padeda išlaikyti premijos garbę: „Vis dėlto tradiciškai taip susiklosto, kad premijos dažniausiai skiriamos vadinamųjų grynųjų menų atstovams – rašytojams, aktoriams, dailininkams, kompozitoriams ar atlikėjams. Juos dažniausiai nominuoja kūrybinės sąjungos, tačiau teikėjų įvairovė ir skaičius nuolat didėja.“
Žinant, kad prof. M. Drėmaitė dirba architektūros istorijos ir paveldo tyrimų srityje, kyla klausimas, už ką istorikė buvo įvertinta būtent kultūros ir meno premija.
Kaip pati svarsto, jos veikla apima ne tik architektūros ir kultūros paveldo tyrimus, bet ir parodų kuravimą bei Lietuvos architektūros sklaidą tarptautiniame kontekste, pavyzdžiui, Kauno modernizmo įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Ji nekuria architektūros kaip savarankiško meno dalyko, bet kuria pasakojimus apie ją – per sumanymus, naratyvus, koncepcijas, parodų ir knygų dizainą, viešas paskaitas, parodas, keliaujančias po Lietuvos regionus, taip skleisdama architektūros istoriją visuomenei.
Architektūros istorikė, kurios kandidatūrą iškėlė leidykla „Lapas“, o VU ir Nacionalinis architektūros institutas palaikė, teigia, kad Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija labai tiksliai suformulavo jos nuopelnus, už kuriuos buvo skirta premija: „Už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros sumanymų sklaidą“.
Būtent taip ir ji pati supranta savo veiklą – kaip architektūros ir kultūros puoselėjimą įvairiomis formomis.
Menas moksle
Paklausta, kodėl nebuvo pasirinkta mokslo premijai, prof. M. Drėmaitė svarsto: „Mokslas man padeda formuluoti sumanymus, o menas padeda skleisti mokslo sumanymus. Aš negaliu pasakyti, ar tai grynai mokslo, ar meno premija. Aš dirbu abiejuose laukuose ir man jie vienas kitą papildo.“
Mokslinį savo veiklos pagrindą profesorė apibrėžia labai aiškiai. Ji dirba kvalifikuotame mokslo lauke, yra apsigynusi disertaciją, vykdo mokslo projektus, rašo straipsnius ir aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime.
Nors kai kurie sumanymai pristatomi meniškai, vis dėlto visi faktai yra tikrinami ir verifikuojami moksliniu pagrindu. Jos tyrimai nėra meniniai – visa veikla grindžiama pačios atliekamais moksliniais tyrimais, o ne kitų autorių interpretacijomis.
Vis dėlto veikla meniniame lauke leidžia prof. M. Drėmaitei pažvelgti į archyvinius duomenis kitu kampu: „Archyvinės bylos nėra tik faktų rinkiniai ar šaltiniai – jos gali būti matomos ir estetiniu požiūriu.
Aš galvoju, kaip turimą medžiagą būtų galima išeksponuoti, kaip per ją galima perskaityti to laikotarpio estetines kategorijas. Viena iš mano paskaitų VU taip ir vadinosi – „Kaip skaitome miestus ir architektūrą“. Aš keliu klausimą, ar visuomenė nėra praradusi gebėjimo skaityti architektūros siunčiamų žinučių.“
Tyrimų temos tapimas viešuoju diskursu – geriausias įvertinimas
Teikiant paraišką Nacionalinei kultūros ir meno premijai, privaloma įvardyti reikšmingiausius darbus per pastaruosius septynerius metus. Prof. M. Drėmaitės atveju vienas iš svarbiausių darbų buvo Kauno modernizmo tyrimai, jų viešinimas ir pripažinimas.
„Optimizmo architektūros“ naratyvas, sukurtas kartu su komanda, tapo savotišku kultūros paveldo ženklu ir sulaukė didelio visuomenės atgarsio. Šį procesą lydėjo knyga, keliaujanti tarptautinė paroda, o galiausiai – Kauno modernizmo įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Kiti reikšmingi darbai, prisidėję prie premijos skyrimo, buvo architekto Arno Funko kūrybai skirta paroda ir knyga, sovietmečio architektūros tyrimai bei leidinys „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“.
Taip pat knyga „Baltic Modernism: Architecture and Housing in Soviet Lithuania“, kurioje bandyta suprasti sovietinio laikotarpio architektūros prieštaringą kilmę ir vertę.
Prie premijos prisidėjo ir projektas „Neįgyvendintas Vilnius“, gimęs iš ilgamečio darbo archyvuose ir noro parodyti visuomenei, kokios XX a. pirmoje pusėje rengtos miesto vizijos taip ir neišvydo dienos šviesos, – dalijasi architektūros istorikė.
Galiausiai tikruoju savo darbų rezultatu profesorė laiko „savarankišką“ tyrimų gyvenimą, kai juos toliau plėtoja bendruomenės: „Atsiranda ekskursijos ir maršrutai, žmonės pradeda domėtis, tvarkyti ir rūpintis paveldu.
Kai tema tampa įtvirtinta kultūros lauke, tyrėjas gali judėti toliau. „Optimizmo architektūra“ šiandien jau priklauso viešajam diskursui, ir tai man yra geriausias įvertinimas.“
Žvelgdama į ateitį, profesorė mini ir naujus projektus. Vienas jų bus apie migruojančius XX a. Lietuvos architektus – nacionalinės mokyklos susiformavimą tarpukariu ir jos išsisklaidymą geopolitinių krizių laikotarpiu bei atskirą studiją apie architektą Vladą Švipą – Bauhauzo absolventą, kurio veikla aprėpė Lietuvą, Vokietiją ir JAV.
