Tęsinys, pirma dalis ČIA.
Jei valstybės pradžios neįmanoma iki galo paaiškinti vien rašytiniais liudijimais, tenka ieškoti gilesnių ženklų – tokių, kuriuos patikimai išsaugojo kalba.
Kaip jau minėjau, vienintelis mokslas, galintis padėti nustatyti seniausių amžių archeologijos radinių ar antropologijos duomenų etninę priklausomybę, yra kalbotyra.
Paprastai gidu po etninį Europos žemėlapį tampa vandenvardžiai (hidronimai). Jie jau yra pakankamai nuodugniai tyrinėti, bet šiais laikais susiklostė paradoksas. Nors būtent rytų slavų tautų mokslininkai (Vladimiras Toporovas, Valentinas Sedovas, Anatolijus Nepokupnas, Olegas Trubačiovas, Jurijus Otkupščikovas, Rut Agejeva ir kt.), praslinkus ne vienam dešimtmečiui nuo Kazimiero Būgos tyrinėjimų, vėl atkreipė dėmesį į didžiulius slavų šiandien gyvenamus plotus ir į dienos šviesą iškėlė daugybę baltiškų vandenvardžių (arba hidronimų), šiandien nauja karta kalbininkų-slavistų gaivina seną politizuotą žvilgsnį į istorijos ir net kalbos faktus, ginčydami kai kurių genčių ar vandenvardžių baltišką kilmę.
Mūsų kalbininkų, onomastų, atrodo, laukia nemaža atkaklumo ir tikslumo reikalaujantis darbas – diskusija su tendencingomis slavų mokslininkių hipotezėmis, ir norisi tikėti, kad jie to darbo imsis energingiau, nei istorikai, girdintys, skaitantys „licvinistų“ insinuacijas ar profesoriaus A. Bumblausko reklamuojamą Lietuvos istorijos „polonizaciją“.
Tačiau lietuvių kalboje, be onomastikos faktų, slypi ir daugiau gilią praeitį liudijančių faktų, kurie dar tebelaukia mokslininkų dėmesio.
Man, pavyzdžiui, jau senokai neduoda ramybės keista semantinė-etimologinės paralelė tarp lietuvių ir hebrajų kalbų (!!!) toje žodžių „šeimoje“, kuri užfiksavo, kaip senieji lietuvių ir hebrajų protėviai įsivaizdavo ir įkūnijo savo kalbose Žmogaus atsiradimą Žemėje.
Prisiminkime, ką pasakoja Biblija: iš žemės dulkių buvo sutverta vyriškos lyties būtybė, o iš jo šonkaulio – antroji, moteriškoji puselė, moteris. Ir jokiu trisdešimties ar septyniasdešimties lyčių!
Ką turime hebrajų kalboje? Ten yra žodis אָדָם (Adama), reiškiantis „raudona žemė; žmogus“. Iš čia – ir pirmojo žmogaus, vyro vardas ADAM. Ar buvo hebrajų kalboje iš Adomo sukurtos jo moteriškosios puselės bendrašaknis pavadinimas – neaišku.
Užtat lietuvių kalba pateikia pilną triadą:
ŽEMĖ – ŽMOGUS (sen. liet. ŽMUO, dgsk. ŽMONĖS) – ŽMONA .
Triada labai nuosekliai – ir semantiškai, ir etimologiškai – ne tik pratęsia hebrajiškąją, dieviškąją ŽMOGAUS sutvėrimo versiją, bet ir dovanoja krikščionybės tyrėjams užuominą, kad Žmogų kūręs Dievas jau tomis įtempto darbo dienomis ypatingą prasmę teikė triadai.
Argi neįdomu būtų išsiaiškinus, kodėl prieš keletą tūkstantmečių gyvenusių, tokių, atrodo, nepanašių, priklausančių skirtingiems etnosams (kai kas patikslintų – skirtingoms rasėms…), kalbančių skirtingomis kalbomis žmonių mąstyme ima ir atsikartoja tie patys pasaulio suvokimo modeliai?
Kodėl tiek vadinamoji Dievo išrinktoji tauta/etnosas, tiek ir „neišrinktoji“ (???) pra-indoeuropiečių gentis ar bent kai kurios jau atskiros jos grupės vienodai suvokė ŽMOGŲ kaip kūrinį iš ŽEMĖS, žemės dulkių?
Be aisčių (lietuvių), panašiai žmogaus pradžią bus suvokusi kitos indoeuropiečių genties, italikų palikuonys, kalbėję lotynų kalba. Ten, kaip ir hebrajų kalboje, išliko prasminis-semantinis „duetas“:
HUMUS „dirvožemis; žemės paviršius“ – HOMO „žmogus‘.
Tai tos pačios šaknies žodžiai, kaip ir lietuvių ŽEMĖ ar ŽMOGUS. O tai liudija protu sunkiai suvokiamas tų kalbų ir jomis kalbėjusių žmonių gilias bendras genetines ir kultūrines šaknis.
Tik ir lotynų kalboje, kaip ir hebrajų, žmogus atrodo lyg ir belytis, nes nėra iš homo (Adam‘o, Žmogaus) šonkaulio ar kitos jo kūno dalies padarytos moters bendrašaknio pavadinimo. Moteriai pavadinti, kaip ir daugumoje kitų kalbų, buvo sukurtas kitos šaknies žodis. Tad lietuvių kalba tuo atžvilgiu yra unikali.
Lietuvių kalba, iš dalies ir lotynų kalba, galima sakyti, savotiškai paliudija, jog Dievas neturėjo VIENOS „išrinktosios tautos“. Jų buvo ne viena. Tačiau tik viena jų, hebrajų kalba kalbančioji, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, sugebėjo Žmogaus sukūrimo iš Žemės idėją užrašyti, nurodžius dar ir TĄ, kuris kūrimo procesą galėjęs atlikti: DIEVAS KŪRĖJAS.
Beje, lotynų kalboje yra ir kitas žemės pavadinimas: TERRA. Jis reiškia žemę kaip stichiją, sausumą arba planetą (plg. Terra incognita „nežinoma žemė“). Bet Dievui Kūrėjui juk reikėjo konkrečios žemės saujos – medžiagos žmogui lipdyti.
Tai – tik viena iš pasaulio ir žmogaus ankstyvosios raidos paslapčių, kurios glūdi lietuvių kalboje. Tik reikia noro ir valios jas surasti ir atskleisti.
Panašias mintis prieš dešimtį metų išsakė aisčių istoriją daug metų tiriantis akademikas Eugenijus Jovaiša [Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius. 2016, psl. 14]:
Tad kokia gi ta pagrindinė mintis turėtų skambėti knygoje, kurios pavadinimas „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“?. Tiesą sakant, man ir pačiam nelauktas šitoks sugretinimas, bet jis, regis, galėtų nuosekliau susieti aisčius su lietuviais ir atsakyti į klausimus, kas yra aisčiai, kada jie atsirado, kur jie gyveno, kaip ir kada plito jų gyvenama geografija, kas glūdi lietuvių kultūros ištakose, kaip ir kada lietuviai tapo tais, kurie davė vardą Lietuvos valstybei. Vadinasi, nuolat reikės gvildenti aisčių, lietuvių ir Lietuvos etninės istorijos klausimus. Tai yra tuos, kurie bent jau nuo XV a. kirba ir neduoda ramybės – iš kur mes esame ir kas mes esame.
Jau vien dėl to mes, lietuviai, privalome ypatingai branginti ir puoselėti savąją kalbą ir dėkoti protėviams, kad jie neišmėtė iš jos baltiškoje (lietuviškoje) aplinkoje gimusių tikrųjų lietuviškų žodžių, atsilaikė prieš ano meto paauglių ar „pasaulio mačiusių“ ypatų įgeidžius prisigraibyti žodžių iš aplinkinių genčių/tautų, ir tokiu būdu išsaugojo mums, įamžinę kalboje, protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėjautą.
Ne taip svarbu, kokiais garsais, garsų junginiais buvo įamžinti kalboje tie įsivaizduojami pasaulio, žmonijos pradžios procesai. Svarbu, kad buvo išsaugotas vidinis, prasminis ryšys, santykis tarp žodžių ir jais reiškiamos HOMO ERECTUS, tampančiu HOMO SAPIENS, pasaulėjautos.
Pabaiga
Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė
Man dar labai įdomus dviejų vardų – lietuviško ir hebrajiško – Rasa ir Sara atvirkštinis atspindys.
Mano supratimu, Rasa – tai Ra-su(tavimi), o Sara – tai (tu)su-Ra. “Su” seniau tartas “sa” (taip dar kai kur tarmėse išlikę)
Vėlgi, lieuviškoje mitologijoje sakoma, kad žmonės yra Dievo ašaros, o rasa irgi yra Dievo ašaros. Taigi, mes, lietuviai, esame Dievo ašaros – žmonės rasa. T.y. tie, su kuriais Dievas Ra. Tai mes esame išrinktoji tauta – rasa.
O hebrajai yra tie, kurie su Dievu Ra – Sara. Tai aatvirkštinis santykis, nei lietuvių, su kuriais yra Dievas.
Lietuviai iš dangaus, hebrajai iš žemės. Dangiškumas yra tyrumas, dora, darna. Žemiškumas yra aistros, ydos, godumas.
Kas dabar mūsų žemelėje viešpatauja – dangiškosios ar žemiškosios savybės – ir kokia tauta viso to priešakyje stovi?..
Gal čia ir atsakymas, kodėl lietuviškumas taip naikinamas ir klastojamas.
lietuviškumą naikina ne hebrajai, o labiausiai V ir VI kremliaus kolonos, kurių “zadanijas” savais kliedesiais ir demagogija vykdai
Man regis, kad daug iškalbingiau apie hebrajus kalba Biblija kitoje vietoje, kur užrašytas istorinis faktas, kad Mozė 40 metų vedžiojo hebrajų tautą po dykumą ieškant išrinktosios žemės. Žemė tai kalbos, vedžiojimas – mokymo, dykuma – prastos kalbos įvaizdis. Vadinasi, Mozė hebrajus mokė kalbos, taigi vardas Mozė turėtų reikšti mokytojas, magas, žmogus (čia ‘ž’ laikytinas priešdėliu). Tas teikia pagrindo manyti Mozės vardą esant lietuvių kalbos žodžiu, o jį patį buvus lietuviu, tuo patvirtinant ir jos kaip senesnės už kitas kalbas faktą bei kalbos kaip dalyko senovėje mokymąsi iš lietuvių.
Ka nomėrsem ė papolsem i naujės erdvės, daugiau sožėnuosem… Ciekauniausē tas, ka sapnie nomėrusiūju dūšelės so monėm rokoujės žemaitėškā, nuors anuos patės būn ne tik baltuosės rasės, bet ė kėtū rasiu žmuoniū dūšelės. Tėn mes sosėtėkė esam gerė prietelē, vėns kėta neskriaudam, poikē sotaram… Kou tas gal reikštė?
Valig mani, tujei tik bovijies, moki riktigai šniakėt, ošenai viškum tavi supruntu.
HUMUS – HOMO….ŽEMĖ – ŽMOGUS… Kas gi juos sieja? Ogi, gimdytoja, nes žodžio karkasas priebalsės ‘ŽM’ rekonstruotinos į archajiškesnį ‘GM’. Kad žemė yra gimdytoja, rodo ir garsusis sakralus ‘from dust to dust’ – dulke buvai, dulke pavirsi…Prozaiškesnis aiškinimas yra toks – žmogų galima rasti ten, kur yra dirvožemis HUMUS, o ne akmenys, tačiau tai jau žemdirbystės, beje, atrastos Levante, pradžios vedinys. Lotynų TERRA yra ten, kur reikia DARYTI – iriguoti, purenti….ADAM verčia galvoti apie paralelę DOM (namas) – DŪMAS …mūsų NAMAS, matyt, ten, kur …MAMA. Žodžių lizdai su jų semantikos virsmais yra itin svarbios, psichologizmais grindžiamos, kalbodaros rekonstrukcijos
Tikrai įdomios sąsajos…
Bet vis tik. Čia, kas aptarta, tai gimimas iš žemelės (gemalės). Bet štai slavų “raždat” yra iš “Ra živost dat” – “Ra gyvastį duoti” (juk, pvz., žodis “kažkas” yra iš “kas žino kas”). Tai yra veiksmas iš dangaus, o ne iš žemės. Gyvastį žemiškajam pradui suteikia dangiškasis / dvasinis pradas. O ne atvirkščiai.
Taigi, turint omeny, ką jau sakiau, kad lietuviai tai Rasa, manau, kad mūsų protėviai būtent taip suvokė ir sakė “Ra gyvastį duoda”, o jiems slavėjant, tas išliko kaip “raždat”.
Klausimas, kodėl ir kada mes, palikuonys, “įsižeminome” ir praradome Rasą ir tai, kad Ra gyvastį duoda?.. Kada buvo nuvainikuota saulė? Ir tada, matyt, prarasta nekatroji giminė?
Normoje yra dvi giminės. Bet kai kam reikia ir nekatrosios…
Lytiškumo prasme dvi giminės, pasaulio sandaroje – yra ir nekatroji.
Egipto mitologijoje kalbama, kad pradžioje buvo visuma, tada atsirado dangiškasis ir žemiškasis pradai, o tik tada lytiškumas. Saulė yra nekatroji giminė.
Lietuviai, pvz., išsaugojo teisingas žemiškosios poros – žemės ir vandens, bei dangiškosios poros – ugnies ir oro lytis. Kaip ir paros – diena naktis, rytas vakaras.
Bet prarastas šių junginių nekatrosios giminės pavadinimas.
NAIVIAM MAKSVOS RADIJUI… gali nefantazuot, kad Rossija yra nuo Egipto Dievo RA, ir todėl baltai ir slavai surišti per “roždatj”… nori supriešint baltus ir hebrajus? išgama – vykdai maskolių zadaniją net klastodamas ir falsifikuodamas istoriją… kodėl niekas neduoda jam atkirčio?
Manau, viskas Alko redaktoriaus valioje.
Kaip sakoma “gimęs šliaužioti, skraidyti negali”. Jei nesuvoki gilesnių dalykų, tai bent patylėtum. Bet ne, būtinai reikia teršti savo kgb’istinėm pamazgom.
tavo gilesni yra kiniečių hieroglifų abisinui lygio
Manau, neverta gaišti laiko ginčams su pro.ru troliu, matyt, toks jo darbas.
kliedalui NAIVIAM MAKSVOS RADIJUI… MOKSLAS nurodo, kad The Russian word род is directly descended from the Indo‑European root \wréh₂ds*. Tai reiškia, kad Rasija yra kilusi ne nuo Ra, o nuo ‘vriednas’ – kenksmingas. Ar patinka tokia logika?