J. S. Laučiūtė. Ar gilios lietuvių ir Lietuvos šaknys? (II)

Tęsinys, pirma dalis ČIA.

Jei valstybės pradžios neįmanoma iki galo paaiškinti vien rašytiniais liudijimais, tenka ieškoti gilesnių ženklų – tokių, kuriuos patikimai išsaugojo kalba.

Kaip jau minėjau, vienintelis mokslas, galintis padėti nustatyti seniausių amžių archeologijos radinių ar antropologijos duomenų etninę priklausomybę, yra kalbotyra.

Paprastai gidu po etninį Europos žemėlapį tampa vandenvardžiai (hidronimai). Jie jau yra pakankamai nuodugniai tyrinėti, bet  šiais laikais susiklostė paradoksas. Nors būtent rytų slavų tautų mokslininkai (Vladimiras  Toporovas, Valentinas Sedovas, Anatolijus Nepokupnas, Olegas Trubačiovas, Jurijus Otkupščikovas, Rut Agejeva ir kt.), praslinkus ne vienam dešimtmečiui nuo Kazimiero Būgos tyrinėjimų, vėl atkreipė dėmesį į didžiulius slavų šiandien gyvenamus plotus ir į dienos šviesą iškėlė daugybę baltiškų vandenvardžių (arba hidronimų), šiandien nauja karta kalbininkų-slavistų gaivina seną politizuotą žvilgsnį į istorijos ir net kalbos  faktus, ginčydami kai kurių genčių ar vandenvardžių baltišką kilmę.

Mūsų kalbininkų, onomastų, atrodo, laukia nemaža atkaklumo ir tikslumo reikalaujantis darbas – diskusija su tendencingomis slavų mokslininkių hipotezėmis, ir norisi tikėti, kad jie to darbo imsis energingiau, nei istorikai, girdintys, skaitantys „licvinistų“ insinuacijas ar profesoriaus A. Bumblausko reklamuojamą Lietuvos istorijos „polonizaciją“.

Tačiau lietuvių kalboje, be  onomastikos faktų, slypi ir daugiau gilią praeitį liudijančių faktų, kurie dar  tebelaukia mokslininkų dėmesio.

Man, pavyzdžiui, jau senokai neduoda ramybės keista semantinė-etimologinės  paralelė tarp lietuvių ir hebrajų kalbų (!!!) toje žodžių „šeimoje“, kuri užfiksavo, kaip senieji lietuvių ir hebrajų protėviai įsivaizdavo ir įkūnijo savo kalbose Žmogaus atsiradimą Žemėje.

Prisiminkime, ką pasakoja Biblija: iš žemės dulkių buvo sutverta vyriškos lyties būtybė, o iš jo šonkaulio – antroji, moteriškoji puselė, moteris. Ir jokiu trisdešimties ar septyniasdešimties lyčių!

Ką turime hebrajų kalboje? Ten yra žodis אָדָם (Adama), reiškiantis „raudona žemė;  žmogus“. Iš čia – ir pirmojo žmogaus, vyro vardas ADAM. Ar buvo hebrajų kalboje iš Adomo sukurtos jo moteriškosios puselės bendrašaknis pavadinimas – neaišku.

Užtat lietuvių kalba pateikia pilną  triadą:

 ŽEMĖ – ŽMOGUS (sen. liet. ŽMUO, dgsk. ŽMONĖS) – ŽMONA .

Triada labai nuosekliai – ir semantiškai, ir etimologiškai  – ne tik pratęsia hebrajiškąją, dieviškąją ŽMOGAUS sutvėrimo versiją, bet ir dovanoja krikščionybės tyrėjams užuominą, kad Žmogų kūręs Dievas jau tomis įtempto darbo dienomis ypatingą prasmę teikė triadai.

Argi neįdomu būtų išsiaiškinus, kodėl prieš keletą tūkstantmečių gyvenusių, tokių, atrodo, nepanašių, priklausančių skirtingiems etnosams (kai kas patikslintų – skirtingoms rasėms…), kalbančių skirtingomis kalbomis  žmonių mąstyme ima ir atsikartoja tie patys pasaulio suvokimo modeliai?

Kodėl tiek vadinamoji Dievo išrinktoji tauta/etnosas, tiek ir „neišrinktoji“ (???)  pra-indoeuropiečių gentis ar bent kai kurios jau atskiros  jos grupės vienodai suvokė ŽMOGŲ kaip kūrinį iš ŽEMĖS, žemės dulkių?

Be aisčių (lietuvių), panašiai žmogaus pradžią bus suvokusi kitos indoeuropiečių genties, italikų palikuonys, kalbėję lotynų kalba. Ten, kaip ir hebrajų kalboje, išliko prasminis-semantinis „duetas“:

HUMUS „dirvožemis; žemės paviršius“ – HOMO „žmogus‘.

Tai tos pačios šaknies žodžiai, kaip ir lietuvių ŽEMĖ ar ŽMOGUS. O tai liudija protu sunkiai suvokiamas tų kalbų ir jomis kalbėjusių žmonių gilias bendras genetines ir kultūrines šaknis.

Tik ir lotynų kalboje, kaip ir hebrajų,  žmogus atrodo lyg ir belytis, nes nėra iš homo (Adam‘o, Žmogaus) šonkaulio ar kitos jo kūno dalies  padarytos moters bendrašaknio pavadinimo. Moteriai pavadinti, kaip ir daugumoje kitų kalbų, buvo sukurtas kitos šaknies žodis. Tad lietuvių kalba tuo atžvilgiu yra unikali.

Lietuvių kalba, iš dalies ir lotynų kalba, galima sakyti, savotiškai paliudija, jog Dievas neturėjo VIENOS „išrinktosios tautos“. Jų buvo ne viena. Tačiau tik viena jų, hebrajų kalba kalbančioji, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, sugebėjo Žmogaus sukūrimo iš Žemės idėją užrašyti, nurodžius dar ir TĄ, kuris kūrimo procesą galėjęs atlikti: DIEVAS KŪRĖJAS.

Beje, lotynų kalboje yra ir kitas žemės pavadinimas: TERRA. Jis reiškia žemę kaip stichiją, sausumą arba planetą (plg. Terra incognita „nežinoma žemė“). Bet Dievui Kūrėjui juk reikėjo konkrečios žemės saujos – medžiagos žmogui lipdyti.

Tai – tik viena iš pasaulio ir žmogaus ankstyvosios  raidos paslapčių, kurios glūdi lietuvių kalboje. Tik reikia noro ir valios jas surasti ir atskleisti.

Panašias mintis prieš dešimtį metų išsakė aisčių istoriją daug metų tiriantis akademikas Eugenijus Jovaiša [Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius. 2016, psl. 14]:

Tad kokia gi ta pagrindinė mintis turėtų skambėti knygoje, kurios pavadinimas „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“?.

Tiesą sakant, man ir pačiam nelauktas šitoks sugretinimas, bet jis, regis, galėtų nuosekliau susieti aisčius su lietuviais ir atsakyti į klausimus, kas yra aisčiai, kada jie atsirado, kur jie gyveno, kaip ir kada plito jų gyvenama geografija, kas glūdi lietuvių kultūros ištakose, kaip ir kada lietuviai tapo tais, kurie davė vardą Lietuvos valstybei.

Vadinasi, nuolat reikės gvildenti aisčių, lietuvių ir Lietuvos etninės istorijos klausimus. Tai yra tuos, kurie bent jau nuo XV a. kirba ir neduoda ramybės – iš kur mes esame ir kas mes esame.

Jau vien dėl to mes, lietuviai, privalome ypatingai  branginti ir puoselėti savąją kalbą ir dėkoti protėviams, kad jie neišmėtė iš jos baltiškoje (lietuviškoje) aplinkoje gimusių tikrųjų lietuviškų žodžių, atsilaikė prieš ano meto paauglių ar „pasaulio mačiusių“ ypatų įgeidžius prisigraibyti žodžių iš aplinkinių genčių/tautų, ir tokiu būdu išsaugojo mums, įamžinę kalboje, protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėjautą.

Ne taip svarbu, kokiais garsais, garsų junginiais buvo įamžinti kalboje tie įsivaizduojami pasaulio, žmonijos pradžios procesai. Svarbu, kad buvo išsaugotas vidinis, prasminis ryšys, santykis tarp žodžių ir jais reiškiamos HOMO ERECTUS, tampančiu HOMO SAPIENS, pasaulėjautos.

Pabaiga

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė