2025 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas žengė į technologinę ateitį, naudodamas Transkribus platformą rankraštiniams tekstams atpažinti ir naujiems kalbos modeliams kurti, o kartu ši pažanga atvėrė duris išskirtinėms istorijoms apie archyvų globėjus.
Catus Sapiens Vilnensis. Sapienti sat
Ši istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei naujosios technologijos, anksčiau nei Sprogis ar Gorbačevskis, galbūt net Gedimino laikais, o gal ir dar seniau. Tikslios datos nustatyti neįmanoma – tam reikėtų išsamių tyrimų.
Senaisiais laikais didžiausia archyvų rykštė buvo pelės. Jos negailestingai naikino pergamentus ir popierius, paženklintus laiko, riebaluotų rankų ir istorijos. Archyvarus nuo šios grėsmės saugojo katės – tylūs, budrūs ir kantrūs archyvų sargai.
Vienas Vilniaus archyvo katinas išsiskyrė iš visų kitų
Didelis, juodas, žaliaakis, jis domėjosi ne tik pelėmis, bet ir pačiais dokumentais. Ilgainiui nuolatinis buvimas tarp rankraščių ir tekstų išvystė jo protinius – o gal net ir maginius – gebėjimus.
Jo galva tapo didesnė, žvilgsnis – skvarbesnis. Ne visi archyvarai jį matė, tačiau daugelis pastebėjo keistą reiškinį: neįskaitomi, migloti tekstai staiga tapdavo suprantami, tarsi kažkas nematomas padėtų juos perskaityti.
Archyvui keičiant vietą, kartu su dokumentais keliaudavo ir katinas. Iki šiol jis, kaip manoma, padeda įveikti sudėtingas keverzones. Juk ne kartą esate pastebėję: žodis nepasiduoda, atitraukiate akis vos minutei – ir grįžę jį perskaitote be vargo. Sapienti sat.
Taip gimė Catus Sapiens Vilnensis – archyvų globėjas ir pagalbininkas, šiandien padedantis skaityti praeitį pasitelkiant dirbtinį protą.
Skaitmeninė katino forma puikiai susikalba su Transkribus platforma ir padeda transkribuoti rankraštinius dokumentus, sujungdama senąjį archyvinį paprotį su šiuolaikine dirbtinio proto galia.
