Gruodžio 16 d. Kultūros ministerijoje įvyko Nacionalinės kultūros darbotvarkės 2026–2040 (NKD) darbo grupės susitikimas, kuriame dalyvavo skirtingų ministerijų, aukštojo mokslo institucijų, kultūros lauko atstovai.
Susitikimo metu aptartas NKD rengimo ir konsultavimosi su visuomene procesas, pristatyta aplinkos analizė, aptarta dokumento struktūra ir išsamiai diskutuota dėl kultūros politikos krypčių ir uždavinių iki 2040 m.
„Nacionalinė kultūros darbotvarkė yra svarbus strateginis dokumentas siekiant ilgalaikio ir nuoseklaus požiūrio į kultūros politiką.
Pradėdami šį procesą, telkiame kultūros lauko bendruomenę aktyviam dialogui, nes tik įtraukus įvairias patirtis ir žinovines įžvalgas galime identifikuoti esminius iššūkius ir suformuoti sprendimus, kurie užtikrintų kultūros sektoriaus tvarumą bei įtvirtintų kūrybinio sektoriaus vaidmenį kitose srityse“, – sakė kultūros viceministras Matas Drukteinis.
Kultūros ministerija rengia Nacionalinę kultūros darbotvarkę 2026–2040 siekdama įtvirtinti kultūros politikos pirmenybes, apibrėžti kultūros vaidmenį esminiuose valstybės raidos procesuose, veiksmingai reaguoti į kylančius iššūkius, pasiūlyti savalaikius jų sprendimus ir užtikrinti kūrybinio sektoriaus tvarumą.
NKD rengimo procese vadovaujamasi nuostata, kad kultūra daro tiesioginį poveikį visuomenės atsparumui ir kritiniam mąstymui, stiprina demokratinius procesus, prisideda prie šalies konkurencingumo ir įvaizdžio formavimo bei kuria sinergijas su kitomis viešosios politikos sritimis – švietimo, socialine, sveikatos, aplinkos apsaugos ir kitomis.
Šiuo metu įgyvendinamas pirmasis NKD rengimo laikas, kurio tikslas – identifikuoti svarbiausias kultūros politikos problemas, jų priežastis ir sąsajas su ateities iššūkiais.
Tarp išryškėjusių temų – visuomenės atsparumo ir kritinio mąstymo stiprinimas, technologinės transformacijos įtaka kultūros turinio kūrimui bei sklaidai, kultūros paslaugų prieinamumo skirtumai, kultūros paveldo valdysenos klausimai, kintanti tapatybė bei kūrėjų statusas.
Kultūros ministerija pabrėžia, kad NKD sėkmė priklausys nuo aktyvaus kultūros bendruomenės įsitraukimo, todėl šis procesas suvokiamas kaip bendrakūrybos forumas.
Kultūros lauko atstovai, kūrėjai, žinovai, institucijų ir nevyriausybinių organizacijų nariai kviečiami tapti aktyvia šio proceso dalimi, formuojančia Lietuvos kultūros ateities viziją ir kryptis.
Kultūros viceministras Matas Drukteinis: “telkiame kultūros bendruomenę…aktyviam dialogui suformuoti sprendimus, kurie užtikrintų kultūros sektoriaus tvarumą”. Užmojis čia tai tikrai rimtas, gerb. Matai. Pasirašau: kultūros istorikas Silvestras Sinkus.
Pirmiausia, reikia pataisyti tikslą – užtikrinti ne ,,kultūros sektoriaus tvarumą”, o Lietuvių kultūros klestėjimą.
Na, lietuvių kultūra – vis tik vienas gal iš tikslų. Bėda, kad apie lietuvių kultūrą dabartinėje kultūros politikoje išvis nekalbama.
O kokius dar tikslus turėtų turėti Lietuvos kultūros ministerija ?
Na, kultūra yra plačiau, nei tik nacionalinė kurios tautos kultūra. Viena, be lietuvių, yra ir kitų tautų Lietuvoje, tad jų kultūrai irgi reikia dėmesio. Antra, dalis kultūros yra “nepririšta”, jei taip galima pasakyti, prie konkrečios nacionalinės kultūros, tai pasaulinė kultūra. Galima aišku sakyti, kad visa tai turi prisidėti prie lietuvių kultūros puoselėjimo. Bet, man regis, tai susiaurina reikalą.
Į Lietuvių kultūros sąvoką, mano nuomone, įeina ir tautinių mažumų kultūra.
Kitų tautų kultūros nėra Lietuvos valstybės teritorijos (žemės) tautų kultūros. Jų kultūriniai tautiškumai valstybės nacionalumo statuso pagal Konstituciją neturi, todėl jų kultūrinis klausimas į nacionalinės kultūros darbotvarkę netrauktinas. Tai atskiras ne valstybinio lygio klausimas. Kitatautės kultūros yra pačių kitataučių reikalas, valstybė jiems gali tk suteikti paramą arba nesuteikti. Pagal Konstituciją kitataučių viešas gyvenimas privalo vykti Lietuvos valstybės nacionalumo (lietuvybės) kultūroje. Atsikratykime sovietinės savimonės tuo klausimu – pagaliau.
Visiškai pritariu P.Skutui. Lietuvos valstybė privalo rūpintis lietuvių kultūra. Skaičiau, kad Lietuvos lenkų tautinę bendriją remia Lenkijos valstybė. Berods vienas istorikas teigė, kad ir kai kurie Lietuvos gudai tapo “lenkais”, kad gautų “lenko kortą”,o su ja ir Lenkijos valstybės paramą. Dar skaičiau,kad 1920 m. Lenkijai okupavus rytines ir pietines Lietuvos žemes su Vilniumi, okupacinė Lenkijos valdžia grasino atimti žemę iš tų lietuvių, kurie per gyventojų surašymus pareikš esą lietuviai. Ne visi lietuviai atispyrė tokiam Lenkijos valdžios šantažui ir galimai užsirašė “lenkais”.