Alkas.lt redakcija gavo Gintauto Šapokos atvirą laišką, adresuotą Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchams, kuriame keliamas senas, tačiau iki šiol neišspręstas klausimas – lietuviškų pamaldų trūkumas Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.
Laiške teigiama, kad šis klausimas, nepaisant valstybės nepriklausomybės dešimtmečių, vis dar primena tarpukario laikų įtampas.
Autorius pažymi, kad lietuviškai kalbančių tikinčiųjų dalis Vilniaus krašte per 30 metų žymiai padidėjo, tačiau pamaldų kalbos proporcijos bažnyčiose neatspindi realios demografinės padėties.
Gintautas Šapoka yra istorijos tyrinėtojas mėgėjas, aktyvus Vilniaus krašto ir tautinio paveldo gynėjas, leidinių apie tautinės atminties, kalbos ir istorijos klausimus Lietuvoje sudarytojas ir leidėjas, garsiojo istoriko Adolfo Šapokos sūnėnas.
Konkrečios parapijos – be lietuviškų pamaldų
G. Šapokos atvirame laiške pateikiami pavyzdžiai, rodantys, kad net ir ten, kur lietuviai sudaro gyventojų daugumą, pamaldos lietuvių kalba nėra laikomos.
Autorius nurodo, kad:
- Eitminiškėse lietuviškoje gimnazijoje mokosi 269 mokiniai, lenkiškoje – 56, tačiau lietuviškų pamaldų nėra;
- Lavoriškėse gimnazijoje – 289 lietuviai mokiniai, bet parapijoje lietuviškų pamaldų taip pat nėra;
- Zujūnų seniūnijoje, kur gyvena 59% lietuvių ir tik 29,2% lenkų, lietuviškos pamaldos atsirado tik neseniai, nors seniūnijoje veikia didžiausios lietuviškos mokyklos;
- Dūkštų seniūnijoje, kur lietuviai sudaro 42,8% gyventojų, lietuviškų pamaldų apskritai nėra;
- Turgeliuose – lietuviškoje ir lenkiškoje gimnazijose mokosi iki 200 mokinių, tačiau pamaldos lietuviškai nevyksta.
Ši padėtis, pasak laiško autoriaus, kelia natūralių klausimų: kodėl lietuviškai kalbantys tikintieji savo valstybėje negali melstis gimtąja kalba?
Primena istorinius precedentus ir Bažnyčios kanonus
Gintautas Šapoka primena, kad nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių Bažnyčia leido pamaldas aukoti vietos gyventojų kalbomis.
Jis cituoja:
- 1215 m. popiežiaus Inocento III įsakymą aukoti pamaldas vietos kalbomis;
- Tridento susirinkimo nutarimus (1545–1563), jog katechizacija ir pamaldos turi vykti tikinčiųjų gimtąja kalba;
- Vilniaus arkivyskupo Eduardo fon Roppo 1905 m. poziciją, kurioje šis ragino užtikrinti lietuviškų pamaldų teises ir nepalikti nuošalyje nė vienos „avelės“.
Autorius pažymi, kad Vilniaus vyskupijoje XX a. pradžioje lietuvių kalba buvo kryptingai slopinama: draustos lietuviškos maldaknygės, naikintos lietuviškos pamaldos.
Kritika istorinei bažnytinei politikai ir raginimas atsiprašyti
Laiške primenama, kad Lietuvos mokslų akademijos akademikas prof. Antanas Tyla dar 2016 m. ragino Lietuvos vyskupų konferenciją įvertinti ir įvardyti istorinę Bažnyčios kaltę dėl lietuvių kalbos diskriminavimo.
Prof. Antanas Tyla siūlė hierarchams:
- pripažinti ilgus šimtmečius trukusį lietuvių kalbos naikinimą,
- viešai atsiprašyti tautos,
- pašalinti „sąmonėje išlikusias nuoskaudas“.
Autorius apgailestauja, kad iki šiol tokio žingsnio nebuvo imtasi.
Laiške taip pat primenami tarpukario ir pokario įvykiai, kai dalis lenkų kunigų Vilniaus krašte aktyviai priešinosi Lietuvos valstybingumui ir lietuviškoms pamaldoms. Primenama, kad Antrojo pasaulinio karo metu buvo dvasininkų, kurie laimindavo Armijos Krajovos kovotojus, o už nužudytus lietuvius jiems suteikdavo atlaidus.
Lietuviškų pamaldų klausimą prašoma spręsti dabar, nelaukiant naujų konfliktų
Gintautas Šapoka rašo, kad lietuviškų pamaldų trūkumas šiandien kai kuriose parapijose primena istorinius nesutarimus. Autorius perspėja, jog nenorėtų, kad XXI a. lietuviai turėtų kovoti dėl savo kalbos teisių taip, kaip tai darė XIX–XX a. tikintieji.
Jis taip pat kelia klausimą, ar Vilniaus arkivyskupija ketina minėti 2026 m. sukaktį – šimtmetį, kai R. Jalbžykovskis, žinomas dėl polonizacijos politikos, tapo Vilniaus arkivyskupu.
Galiausiai laiško autorius ragina: „Prašome pagaliau spręsti ir kalbos problemas, sudarykite lietuviams sąlygas atlikti religines apeigas lietuvių kalba.“
Visas G. Šapokos atviro laiško tekstas
ATVIRAS LAIŠKAS JŪSŲ EMINENCIJOMS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS HIERARCHAMS
DĖL LIETUVIŠKŲ PAMALDŲ TRŪKUMO VILNIAUS VYSKUPIJOS BAŽNYČIOSE
Vilniaus vyskupijos bažnyčiose vis dar trūksta lietuviškų pamaldų. Praėjo jau daugiau kaip 500 metų nuo tada, kai lietuviškos pamaldos buvo gujamos iš Vilniaus krašto bažnyčių. Jau 35 metus Lietuva nepriklausoma valstybė, o Vilniaus vyskupijos bažnyčiose vis dar išlikusios tarpukario problemos.
Susidaro keista situacija. Keičiasi gyventojų tautinė sudėtis, visuomenė lietuvėja, bet lietuviškų pamaldų Vilniaus vyskupijos bažnyčiose trūksta, kai kur lietuviškos pamaldos tiesiog neįvedamos, nors šiame krašte steigiamos lietuviškos gimnazijos, bet mokiniai savo parapijose negali išklausyti lietuviškų pamaldų.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Vilniaus rajone, Eitminiškėse, yra bažnyčia. Eitminiškėse lietuviškoje gimnazijoje mokosi 269 mokiniai, o lenkiškoje pagrindinėje mokykloje yra 56 mokiniai. Bet Eitminiškių bažnyčioje nėra lietuviškų pamaldų!
Vilniaus rajone Lavoriškėse yra bažnyčia. Lietuviškoje gimnazijoje yra 289 mokiniai, o seniūnijoje dviejose lenkiškose mokyklose (Lavoriškėse ir Mostiškėse) mokosi 206 mokiniai – lietuviškų pamaldų nėra.
Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijoje keliose lenkiškose mokyklose mokosi 199 mokiniai, o lietuviškose mokyklose mokosi 519 mokinių. Zujūnų seniūnijoje yra Šilėnų bažnyčia, bet lietuviškų pamaldų iki praėjusiųjų metų nebuvo. Be to, Zujūnų seniūnijoje pagal 2021 metų gyventojų surašymo duomenis gyvena 59% lietuvių ir 29,2% lenkų.
Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijoje gyvena 774 lietuviai (42,8%) ir 764 lenkai (42,3%),o lietuviškų pamaldų nėra.
Šalčininkų rajone, Turgeliuose, lietuviškoje ir lenkiškoje gimnazijoje mokosi maždaug iki 200 moksleivių - lietuviškų pamaldų nėra.
2016 m. lapkričio 22 d. profesorius, habil. dr., LKMA akademikas nuo 1991 metų, buvęs ilgametis LKMA Centro valdybos narys Antanas Tyla, kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką, Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą dėl į Lietuvą nuo krikščionybės įvedimo atvykstančių lenkų kunigų, kurie bažnytinėje raštvedyboje niekino ir žemino lietuvių kalbą, viską slavino, iškraipydami krikštijamų naujagimių pavardes, vardus, gimimo vietovardžius.
Lietuvoje nuo krikščionybės įvedimo katalikų Bažnyčia buvo Lenkijos įtakoje, ir tapo lietuvių tautos naikintoja. Profesorius A.Tyla siūlė Lietuvos vyskupų konferencijai įvertinti praeityje susiformavusią antilietuvišką tradiciją, panaikinti šiandieninei katalikybei trukdančias dėmes vardan vertybinės pilnatvės.
Priimtiniausias kelias tai dėmei panaikinti būtų viešas Lietuvos vyskupų konferencijos pareiškimas, apgailestaujant dėl buvusio lietuvių tautos diskriminavimo, dėl jos patirto lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio persekiojimo.
Lietuvių tauta iškentėjo, bet kilniai ir didvyriškai apgynė ir išsaugojo savo kalbą, kaip Aukščiausiojo sukurtą žmogiškąjį turtą“. „Popiežius atsiprašė Vakarų Europos tautų už prieš šimtmečius vykdytą inkviziciją. Tad Lietuvos vyskupų konferencijos žingsnis būtų suprantamas, kaip ėjimas į sąžiningą ir sąmoningą darnumą, pašalinant sąmonėje išlikusias nuoskaudas“.
Tai iki šiol nepadaryta.
Be to, XX amžiaus pradžioje ir tarpukariu Vilniaus vyskupijoje ypač aktyviai buvo naikinama lietuvių kalba, kai lietuviškos pamaldos buvo gujamos iš bažnyčios, iš tikinčiųjų atimamos ir deginamos lietuviškos maldaknygės.
Yra žinoma, kad dar prieš įvedant mūsų krašte krikščionybę, 1215 m. popiežius Inocentas III buvo įsakęs aukoti pamaldas ir suteikti Bažnyčios Šv. sakramentus vietos gyventojų kalbomis („De officio judicis“, cap. 9.2 codem tit. in 4; plg. ir „Corpus juris Canonici“, cap. 14).
Vėliau, kai jau katalikybė buvo mūsų krašte įvesta, vyskupų susirinkimas Tridente (1545–1563 m.) buvo taip pat nutaręs, kad tiek pamaldos, tiek gyventojų katechizacija vyktų vietos kalbomis („Canones et Decreta sacrosancti oecomenici Concilii Tridentini“, Sessio XXIV, cap. 7).
Kai 1905 metais Žaslių parapijos klebonas skundėsi Vilniaus arkivyskupui Eduardui fon Roppui, kad toje parapijoje per mažai lietuviškų pamaldų, tai arkivyskupas Roppas atsakė Kristaus žodžiais: „Patsai Kristus kalba apie tai, kad „palikęs 99 avis ramioje vietoje, nuėjo ieškoti šimtosios, pavojuje esančios.“ (1905 m. rugpjūčio 18 d. J. E. vyskupo Roppo laiškas nr. 4294).
Jau prieš 120 metų Vilniaus arkivyskupas Roppas suprato, kad negalima palikti net ir vienos tikinčios avelės (tegu ir lenkiškai kalbančios) nuošalyje, nežiūrint kokios tautybės ji būtų. Kodėl lietuviškai kalbantys tikintieji paliekami be lietuviškų pamaldų?
J. Em. Lietuvos Bažnyčios hierarchai, juk keistai atrodo, kai likimo valiai palikti, negalintys melstis savo parapijoje, 774 Dūkštų parapijiečiai, 269 Eitminiškių gimnazijos, 289 Lavoriškių gimnazijos bei kiti lietuviškų mokyklų mokiniai ir jų šeimos. Šį sąrašą galima tęsti ir toliau.
Dar XIX amžiuje, o Seinų krašte ir XX amžiaus antroje pusėje lietuviai lietuviškas pamaldas išsikovodavo giesmėmis, kai kada trukdydami kita kalba atliekamas pamaldas ir tai privertė lenkomanus kunigus keisti pamaldų tvarką. Negi ir dabar dėl šių teisių lietuviams savo valstybėje reiks kovoti tokiomis priemonėmis?
2006 metais kai kurie Vilniaus arkivyskupijos kunigai „lenkomanai“ Eišiškėse minėjo ir šventė 80-ąsias Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio įžengimą į Vilniaus vyskupo sostą metines. Tai sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą, bet iš Vilniaus arkivyskupijos į tai nebuvo jokios reakcijos. 2026 m. sukaks šimtmetis, kai R. Jalbžykovskis tapo Vilniaus arkivyskupu. Ką apie tai galvoja Vilniaus arkivyskupija, ar ši data arkivyskupijoje bus minima?
Norėčiau priminti Jums, kad Lietuvos valdžia nuo pirmųjų dienų, kai Vilnius sugrįžo Lietuvai susidūrė su Vilniaus arkivyskupijos lenkų kunigų su arkivyskupu R. Jalbžykovskiu priešakyje, antivalstybine veikla Lietuvoje. Istorikas A. Bubnys savo knygoje „Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais“ (V., 2015, p. 82) rašo:
„Iš pat pradžių Lietuvos valdžia susidūrė su Vilniaus lenkų kunigų priešiškumu Lietuvos valstybei. Iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos lenkų dvasininkai įvairiais būdais kurstė savo tautiečius prieš Lietuvos valdžią: pamokslų metu skatino melstis už Lenkijos atgimimą, tikėti prieškarinės Lenkijos prisikėlimu, neparsiduoti lietuviams už „dvėselienos gabalus“, inspiravo Lenkijos valstybės himno ir bažnytinio himno „Bože, cos Polskę“ („Dieve, saugok Lenkiją“) giedojimą pamaldose... Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis, tęsdamas polonizatorišką prieškario laikų politiką, atkakliai priešinosi lietuviškų pamaldų įvedimui Vilniaus bažnyčiose ir lietuvių kunigų skyrimui į parapijas.“
Jums, tikriausiai, žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metu, kai siautėjo Armija Krajova, lenkų kunigai laimindavo jos kovotojus, už kiekvieną nužudytą lietuvį jiems skirdavo 40 dienų atlaidų. Apie tai rašoma akademiko Z. Zinkevičiaus knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (V., 1993, p. 211).
Kodėl nutylite šiuos faktus ir neatsiprašote Lietuvos žmonių? Galėtumėte paskatinti ir Lenkijos Bažnyčios hierarchus atsiprašyti už Vilniaus vyskupijos lenkinimą.
Kartu reikia peržiūrėti ir lietuviškų pamaldų skaičių mišriose parapijose, kur lietuviškų pamaldų yra nepaprastai mažai lyginant su lenkiškomis. Pavyzdžiui, Sudervės parapijose lietuvių yra 50,2% gyventojų, o lenkų – 38,8%, lenkiškos pamaldos vyksta šešias dienas per savaitę, o lietuviškos - vieną kartą!!!; Maišiogalos parapijoje lietuvių gyvena 38,8%, lenkų 45,9%, lenkiškos pamaldos vyksta septynis kartus per savaitę, o lietuviškos - vieną kartą!!!; jau mano minėtoje Dūkštų parapijoje, kur lietuvių gyvena daugiau nei lenkų, lenkiškos pamaldos vyksta penkis kartus per savaitę, o lietuviškų - visiškai nėra (sic!). Juk galite pasinaudoti arkivyskupo E. fon Roppo patirtimi ir sudaryti lietuviams parapijiečiams jaustis saugiau.
J. Em. Lietuvos Bažnyčios hierarchai, ar neužtenka tų problemų, kurios vyksta katalikų Bažnyčiose Lietuvoje?
Prašome pagaliau spręsti ir kalbos problemas, sudarykite lietuviams sąlygas atlikti religines apeigas lietuvių kalba.
Linkiu Jums su Dievo pagalba greičiau spręsti šias problemas, juk Bažnyčios kanonai tai leidžia daryti jau beveik 1000 metų.
Gintautas Šapoka
Šaunuolis Gintautas Šapoka, bet per “laisvojo žodžio” LRT – jo žodžio nesigirdi. Bažnyčios hierachai pamaldų kalbos klausimu per LRT irgi nekomunikuoja, jų viešo atgarsio dėl prof. A. Tylos siūlymo pripažinti ilgus šimtmečius bažnyčios vykdytą lietuvių kalbos naikinimą, tikintiesiems per LRT, regis, taip pat nėra kalbėta. Pagaliau, ar dabar Lietuvos žemėje meldžiantis lenkiškai yra meldžiamasi už Lietuvą, nes, tikėtina, kad lietuvių Dievas lenkiškai nesupranta, kaip kad šimtmečiais vykdant lenkinimą Bažnyčios buvo teigiama, kad lietuviams bajorams reikia mestis ir namuose kalbėti lenkiškai, nes lietuviškai Dievas nesupranta, todėl negali – “viską matyti ir girdėti”… Tai gal maldomis iš Lietuvos, neklaidinus toliau Dievo, pereitume jos bažnyčiose tik prie pamaldų valstybine lietuvių kalba.
Nekomentuoja, nes nori Žečpospoliton.
Skaičiau,kad Šalčininkų rajone lietuvių ir lenkų kalbomis pamaldos laikomos Šalčininkų, Dieveniškių, Eišiškių, Jašiūnų,Rūdninkų, Kalesninkų bažnyčiose, o Norviliškių, Akmenynės, Butrimonių, Pabarės, Šalčininkėlių, Tabariškių, Turgelių bažnyčiose pamaldos laikomos tik lenkų kalba.
Labai blogai. Mišios turi vykti valstybime lietuvių kalba.
Taip pat skaičiau, kad tik lenkų kalba pamaldos laikomos Švenčionių rajono Pavoverės, Balingrado ( buv. Bageliškių), Karkažiškės bažnyčiose. ,
Po okupacijos praėjus 35 metams lietuvių kalbai trukdymai ir diskriminacija nei kiek nesumažėjo. Net sunku tai įsivaizduoti, kaip valstybės valdžia lengvabūdiškai , aplaidžiai žiūri į lietuvių kalbos diskriminavimą Lietuvoje, o Lietuvos bažnytinė valdžia dar abejingiau žiūri į lietuvių kalbos vartojimą valstybės bažnyčiose. Visa tai atitinka tradicinius valstybės griovimo požymius Bet griovėjai ramūs, jiems darbuotis niekas netrukdo. Tokiems griovėjams tikrai būtina suorganizuoti dar vieną prieš juos nukreiptą visuomeninį judėjimą “Stop valstybės lenkinimui. Nediskriminuoti Lietuvių kalbos Lietuvos bažnyčiose.”
Lietuvių kalbos diskriminacija nė kuek nesumažėjo!
,,Bet griovėjai ramūs, jiems darbuotis niekas netrukdo.”
Jie supranta, kad jei nuolat rėksi Slava Ukraini, tai Lietuvą gali griauti nebaudžiamas.
Ar jums nekyla klausimas , kodėl patys tų kraštų lietuviai katalikai nesikreipia , gal ten gyvenantys lietuviai ne katalikai arba ne tiek jų daug. Žinat jog visoje Lietuvoje mokyklos sekuliarizuojamos arba brukamos ,,alternatyvios ,, religijos tai nenuostabu jog čia mokinių lietuvių skaičius gali nesutapti su lietuvių katalikų procentu. Manau jog tose mokyklose ir tikyba dėstoma ir jai jos lietuviškos tai dėstoma lietuvių kalba . Pats straipsnio autorius galėtų nuvažiuoti į tas parapijas pasikalbėti su kunigais , žmonėmis . Juk niekur neradau net šiame straipsnyje jog valdžia ar vyskupija draustų lietuviškas šv Mišias. Jeigu pats Šapoka labai pergyvena dėl evengelijos skleidimo lietuvių kalba ,visada ras kunigų ,vienuolių , pasauliečių kurie atvažiuos ir padės tai daryti. Atsispirti nutautėjimui to krašto lietuviai katalikai turi didelę patirtį , turi ir savo divyrių , tik jų nemini .
Įdomu, ar jau Punske lietuvių bažnyčioje susitvarkė kalbos mišių metu klausimas?
Tai va, – “turi ir savo didvyrių, bet jų nemini”. Ar tai ne istorinio lietuvybės užguitumo Banyčioje palikimas. Matyt, kad kunigai tose parapijose gali būti netinkami paskirti. Nėra deramo vyskupų dėmesio šiuo atžvilgiu. Beje, neseniai viešą tikinčiųjų pasipiktinimą kėlė tai, kad N. Vilnios bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas paminklas Lenkijos kariuomenei 1920 metais okupavusiai Vilnių su kita dalimi Lietuvos. Kaip Bažnyčia išsprendė jo pašalinimo klausimą viešų žinių nėra. Veikiausiai tas paminklas ir stovi šventoriuje. Tai ar ne Bažnyčios hierarchų aplaidumą lietuvybei bylojantys faktai.
Pal akv. Jurgis Matullaitis , akv Mečislovas Reinys ,vysk.Julijonas Steponavičius ,kun A Keina , kun . Bronius Laurinavičius Karolis Garuckas,iš senesnių laikų Ambraziejus Jakavonis … dar minėt. Vilniaus vyskupijoje aplaidumo ne tik lietuvybei , bet ir katalikybei marios . Pastarajai net daugiau , bet ne čia apie tai diskutuokim.Lietuvos bažnyčiose daugiau negu ,net valstybės erdvėse yra pasipriešinimo priešams ,pavergėjams ženklų , geriau jie prižiūrimi ir nesvarbu koks tos vyskupjos vyskupas.
Žodžiu “nemini” norėjau pasakyti, kad Bažnyčia neorganizuoja viešų su “savais didvyriais” susijusių sukakčių paminėjimo renginių Lietuvoje. Juk lietuvybės išlaikymas nėra politika, o jos gyvybės, lietuviškai reiškiamo tikėjimo gyvavimo klausimas.
>Kažin
Citata: “Tai ar ne Bažnyčios hierarchų aplaidumą lietuvybei bylojantys faktai”. Deja, Kažin, tokios apverktinos padėties kardinolas eminencija Sigitas Tamkevičius pakeisti negali, nes jis yra emeritas, t. y. išleistas į pensiją mūsų žmogus. O šiandien mūsų tikintiesiems akis kaip tik ir reikia kreipti į dangų, kuriame yra “Vienatinis seniausias Visatos Dievas, kuris primena save kiekvienoje Žemės snaigėje, kiekvienoje Galaktikoje, kadangi Dievas yra Didis menininkas, sukūręs Visą tą, Visa tai nuostabiai, paprastai ir Visame tame švyti skamba jo ženklai (Istorija pareinant į Lietuvą, p. 78, kultūros istorikė Rasa Ambraziejienė, nuotrauka). Jo ženklus liudija dieviškojo intelekto valdomas žvalgas iš kosmoso kometa 31/ATLAS. Astrofizikas iš Žemaitijos Stasys Gliaudys (sūnus) apie ją taip informuoja: “2025 metų liepos 21 d. kosminis teleskopas HABlo padarė pirmą ryškią 31/ATLAS nuotrauką, kai jis buvo 3,8 astr. v. atstumu. Greitai tarpžvaigždinis objektas priskris perpus arčiau ir bus matomas nauju kampu. Maiklas Džageris 2025-11-08 padarė labai kokybiškas nuotraukas vos praėjus kelioms dienoms po to, kai objektas apsisuko aplinkui Saulę.Labiausiai stebina tai, kad 31/ATLAS turi vieno mln. km. ilgio dujų šleifą, nukreiptą į Saulę, nors turėtų būti akimirksniu nušluotos atgal ir sudaryti uodegą, nukreiptą nuo Saulės. Tuo tarpu jau daugiau kaip savaitę matome uodegą, nukreiptą prieš Saulės vėją ir išlaikančią kolonos (ieties) formą. Fizika sako, kad tokia antiuodega neįmanoma be ypatingos jėgos ir tai meta iššūkį šiuolaikinei astrofizikai. Harvardo astronomo Avi Loeb’o komandos skaičiavimų niekas ne tik nespausdina, bet ir necenzūruoja, o jo teiginį, kad to priežastis gali būti viduje 31/ATLAS veikiantis variklis, lygina su istorijomis apie fėjas ir vaiduoklius. Techninės kritikos komandos skaičiavimams irgi nėra. O tai – stručio sindromas. Spėju, kad mokslo biurokratų svajonė yra ta, kad 31/TLAS dingtų iš akiračio ir tuomet jų ramus gyvenimas tęstųs toliau”.
PASTABA: informaciją portalui alkas.lt Stasys Gliaudys (sūnus) teikia nemokamai, todėl jam nuoširdžiai tariame didelį AČIŪ!!
Pagarba Gerb.G.Šapokai-esate teisus,pritariu Jums. J.E.Gintaro Grušo bažnytinė veikla tik patvirtina,jog Vilniaus Arkivyskupijos vadovybės požiūris į lietuviškumą yra, deja, liberalkrikščioniškas.Žinotina ir tai,jog nūdien Vilniaus Arkivyskupijos bažnytinę tarybą ( tikslaus pavadinimo neprisimenu} sudaro per 40 % lenkų kunigų. O ką nuveikė Vilniaus Arkivyskupijos bažnyčios hierarchija,kad į Vilniaus kunigų seminariją įstotų daugiau jaunuolių?
Lietuvos valstybė per pastaruosius 30 metų visai degradavo, ji labiau gina kitų tautų (ypač žydų ir lenkų) interesus, lietuviai vertinami kaip trečiarūšė tauta, o patys lietuviai rinkėjai jau to net nebesuvokia – štai kur tragedija
Grušas Grušauskas Gruszowski iš Amerikos Amerikos pilietis gavęs ir Lt pasą , ko jūs stebitės ir norite, nueikite į Vilniaus repolonizuotą arkikatedrą, nekils daugiau jokių klausimų.
katalikai yra pidrylų reabilituotojai — jei ne bažnyčia, tai mes ir toliau gydytumėm pidrylas sėkmingai ir nebūtų kažkokių žmonių teisių prigalvota
Gintautas Šapoka gerai pasakė, kadangi Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius (Ist. par. Į Lietuvą p.94) irgi yra parašęs, kad, auklėjant katalikų krikščionis visuomet reikia sakyti tiesą. Neužmirškite, prašau, to ir dabarties Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai. Per amžių amžius Amen. Dėkoju.
Norėčiau nuvažiuoti Šalčininkus, klausimas; ar reikalinga viza?
Šalčininkų rajone, netoli Eišiškių, gimė vienas lietuvių raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis. Jo paminklas gimtinėje berods menkai teprižiūrimas vietinės valdžios ( matyt, raštijos ne ta kalba pradininkas?) Berods neteko skaityti, kad S.Rapolionio paminklą būtų aplankęs Lietuvos prezidentas, Vyriausybės ministrė pirmininkė ir Kultūros ministrė, Seimo nariai. Manau, Lietuvos valdžia labai rūpinasi tautinių mažumų reikalais, bet lietuvių problemas Lietuvoje galimai kartais pamiršta- berods mokyklos ,kurioje būtų mokoma valstybine lietuvių kalba steigimo Mickūnuose, Vilniaus rajone reikalai nepajudėjo iš vietos?
Gal tautinių bendrijų teikalais?
…reikalais
>Bartui
Pataisau, – ne” tautinių mažumų”, o “tautos gyventojų mažumų” šią sąvoką derėtų taip parašyti. Dėkoju.
P. S. Bartui
Pavyzdžiu mums čia gali būt JAV prezidentas ekscelencija Donaldas Trampas, kuris aiškiai pasakė, kad “tautinių mažumų pas mus nėra, o yra amerikiečiai arba ne”.
Amerika yra buvus kolonija, bet net ir jie, nors ir pavėluotai, šiek tiek saugo vietinių tautų teises. Mes turėtumėm gerbti savo tarmes ir saugoti tautinių mažumų – Lietuvos totorių ir karaimų – teises.
Kieno kolonija buvo JAV? 🙂
Anglijos.
>+++
Kitaip sakant, Anglijos baltaodžių žmonių, manyčiau.