Juozas Budraitis apie tikrumo paieškas kine ir gyvenime

Spalį 85-erių sulaukęs Juozas Budraitis praėjusį savaitgalį buvo pagerbtas Talino kino šventėje – jam įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Čia įvyko ir filosofo bei režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinio filmo „Senio kelionės“, pasakojančio apie aktoriaus gyvenimą ir jo kelią kine, pasaulinis pristatymas.

Ta proga N. Milerius susitiko su J. Budraičiu pasikalbėti apie jo karjeros vingius, ryškiausius vaidmenis, gyvenimą pakeitusias pažintis bei tai, kas lydi už kino aikštelės ir scenos ribų. Šiandien „Senio kelionės“ pristatomas Europos kino šventės „Scanorama“ žiūrovams.

– Juozai, jūs tikriausiai esate vienintelis aktorius Lietuvoje, kuris nebaigė teatro ar kino aktorystės meno. Mane tai asmeniškai visada labai domino. Kaip nutiko, kad studijavote teisę ir paskui atsidūrėte kine? Kada supratote, kad norite būti aktoriumi?

– Neturėjau tokios minties, kad noriu būti aktoriumi, ji atsirado daug vėliau. Pradžioje vedė smalsumas. Mane traukė ta atmosfera, ta fantasmagorija, kuri yra neaprašoma žodžiais, tai, kas darosi kino aikštelėje. Norėjau pajusti tos aikštelės kvapą. O dar svarbesnis buvo poreikis bendrauti su tokiu žmogumi kaip režisierius Vytautas Žalakevičius.

Jis buvo visai kitos sferos, nei man įprastai tekdavo bendrauti, žmogus, toks įdomus, užburiantis vien išvaizda. Kai įsibėgėjo tas filmas [„Niekas nenorėjo mirti“], tada atsirado ir noras save realizuoti kažkokiu būdu. Ne vaidinti, o realizuoti.

Kadangi nebuvau baigęs jokios mokyklos, aš užsiėminėjau savistaba: kaip aš jausčiausi, jeigu patekčiau į tokią padėtį, kokią man siūlo scenarijus? Kokias savo savybes iškelčiau, ko neparodyčiau?

Kadangi esu linkęs į savikritiškumą, norėdavau išsivaduoti iš to komplekso. Dėl to man patikdavo tokie vaidmenys, kuriuose veikėjai save realizuodavo. Atrodydavo, kad gal aš per juos staiga išsivaduoju nuo to, kas mane patį slegia gyvenime.

– Nors nesimokėte aktorystės, daug mokėtės iš aplinkos. Jūsų tėtis dirbo aklųjų kombinate, o mama – psichiatrijos ligoninėje. Ar galite papasakoti, ko išmokote šiose vietose?

– Man atrodo, kad gyvenime tu nesimokai, o patiri. Žinot, mes esam pripratę viską daryti greitai, kažkur bėgti. O tokius dalykus kaip lytėjimą, šviesos gimimą ar kokį nedidelį garsą praleidžiame kaip savaime suprantamus.

Bet kada telkiesi į tuos dalykus, tu išgyveni daug daugiau. Bendravimas su aklaisiais mane nunardindavo į gilesnius apmąstymus apie kiekvieną reiškinį, patį žmogaus buvimą. Kai pagalvoji, kaip jie pirštų galiukais skaito Brailio rašto taškučius – čia reikia turėti tokius jautrius nervų galiukus, kad atpažintum raides ir suprastum ištisus tekstus.

O būnant psichiatrijos ligoninėje aš stebėdavau tų žmonių buitį, kasdienybę, bendravimą vienas su kitu, jų elgesį. Įsisprausti į bet kurio žmogaus pasaulį yra labai sudėtinga. O ypač į to, kuris viską priima absoliučiai skirtingai, negu kiti. Tokios akimirkos palieka didelę žymę gyvenimo kūrimo kelyje.

– Mėgstate sakyti, kad kine atsidūrėte pusiau atsitiktinai, kad ten jus tiesiogine prasme įspyrė klasės draugas. Kaip įvyko iš tikrųjų?

– Su draugu nuėjom pasižiūrėti į gražuoles, kurios pretendavo į pagrindinį vaidmenį filme. Aš buvau kiek žemiau pasilenkęs, ir draugas, daug negalvodamas, mane pastūmė. Matyt, stumtelėjimas buvo stiprus, nes aš iš netikėtumo, užkliuvęs už slenksčio, išsitiesiau vidury salės, kur prie sienos sėdėjo merginos.

Galvodamas, kaip išsisukti iš padėties, išgirdau balsą: „Atsistokit, jaunuoli“. Tai buvo moteris, kuri rinkosi aktores. Ji paklausė, ar norėčiau ir aš nusifilmuoti. Sakau: „Ne, ne, nenoriu“. Bet ji vis tiek savo: „Paimkit telefoną, gal paskambinsit“.

Po kiek laiko netyčia atradau susuktą raštelį kelnių kišenėje ir pagalvojau, kad reikia paskambinti, pasišnekėti – gal ką įdomaus papasakos. Man pasiūlė visai vasarai važiuoti į Ignaliną, kur bus filmuojamas filmas, ir būti tarp pagrindinio veikėjo draugų. Sako: „Mes mokėsim dar ir atlyginimą“.

Kas gali būti geriau – vasara, ežerai, Ignalina, moka atlyginimą, reikia tik pasimaivyti, pakvailioti. Man taip ir sakė – pakvailioti, pasivaikščioti. Tai taip ir buvau stačiai įstumtas į kiną. Po to mane pasikvietė į „Niekas nenorėjo mirti“ bandymus ir tai buvo lemiama akimirka, kada atsirado smalsumas pažinti kino pasaulį.

– Esu klausęs, kurie filmai jums labiausiai įsirėžė, ir, aišku, jūs pirmu numeriu įvardinote Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Kaip jau minėjote, net ir pati režisieriaus asmenybė padarė milžinišką įtaką jūsų gyvenime. Čia veikiausiai yra dovana, kai aktorius sutinka savo režisierių. Jūs laikote Žalakevičių savo režisieriumi?

– Taip. Aš ir dabar jį laikau dar, nors jo ir nėra.

– O kas tokio ypatingo buvo Žalakevičiaus darbo stiliuje? Mūsų dokumentiniame filme pasakojote, kad filmavotės labai jautrioje scenoje, kuri jus privertė pravirkti ir pajutote, kad peržengėte tam tikrą ribą, kuri skiria meną nuo tikrovės. Veikiausiai Žalakevičius nevengė ekstremalių darbo būdų ir reikalavo iš aktorių visiško atsidavimo?

– Kaip aš suprantu, jis norėjo tikrumo – žmogaus esybės, ne vaidinimo. Kinas turbūt labiausiai ir priima tokį natūralumą. Ne suvaidintą, bet tikrą žmogaus esmę. Natūralaus buvimo aplinkybėse su savo pasauliu, kuris išsireiškia per akis, judesius, balsą. Jam reikėjo tokio tikrumo, kad sakydamas sakinį dar neštum ir kažkokią žinią.

O tą žinią galima nešti arba išmoktais dalykais, kaip daro aktoriai, arba savo esybe, kaip žmogus sugeba save transliuoti. Tai va, ką turiu omeny, kai sakau, kad į vaidmenis įkišdavau visas savo bjaurastis, nepasitenkinimus, kompleksus. Ir su Žalakevičium sutarėm, galbūt tas turėjo reikšmės.

– Jūs labai daug filmavotės užsienyje. Su kuo iš užsienio režisierių sutarėte labiausiai?

– Labiausiai sutariau su čekų režisieriumi Janu Šmitu (Schmidtu). Buvome geri draugai iki jo mirties.

– Čia reikėtų pridurti, kad jūs vaidinote filme „Lanfiero kolonija“ 1969-aisiais.

– Taip, jis režisavo „Lanfiero koloniją“. Labai įdomiai vyko filmo bandymai. Jis man davė padrožinėti kažkokius du pagaliukus, su jais pažaisti, juos padėlioti. Aš tai dariau, o jis stebėjo.

Sugebėjau kažkaip visai netyčia atsitraukti nuo suaugusio žmogaus būsenos ir dėlioti pagaliukus, kaip tai daro vaikai. Tai tas pagaliukų dėliojimas, matyt, turėjo jam reikšmės. Jam taip pat reikėjo natūralumo, tikrovės, ką veikiausiai paskui patvirtino ir Antonioni požiūris, kai žiūrėjo šitą filmą. Jam kažkas tiko tame tipe. Aš ne kūriau, aš egzistavau.

– Michelangelo Antonioni, pamatęs šį filmą, norėjo jus pakviesti į savo naująjį filmą. Deja, neišleido? 

– Istorija labai ilga. Dėl šito jam reikėjo rašyti laiškus į „Goskino“, o ten atitinkamai prisigalvojo priežasčių, reikėjo scenarijaus. Antonioni pasakė, kad neturi scenarijaus, tik savo galvoje.

Buvo sukurtos visos iškilmės, kad manęs neišleistų. Tokia melo srovė leidžiama, kad kaip nors užspaustų tave. Antonioni galiausiai to filmo nesukūrė. Nors dabar girdėjau, kad scenarijus yra nupirktas, jį kažkas ruošiasi daryti. Labai nekantrauju kada nors pamatyti.

– Tikriausiai bus labai keista žiūrėti į aktorius, žinant, kad pagal Antonioni sumanymą ten turėjote būti jūs.

– Nemanau, kad man bus keista. Aš vis tik jau esu gerai įsisavinęs, kad kas buvo, tas pražuvo ir apie tai nėra prasmės galvoti. Nebuvo, nėra ir nebus. Man geriau dabar, kai mes važinėjam rodydami mane į visokias vietas. Tai daug smagiau yra, negu, sakyčiau, vaidinti kokiam nors filme.

Tą supratau jau prieš [„Senio kelionės“] filmavimo pabaigą. Pradžioje mane erzino, nes reikia save rodyti. Bet paskui pagavau tą srovelę, kuri ir yra būtent tai, kas man rūpi kine. Savęs eksponavimas. Aš nesiginčiju, kai man bando pasakyti, kad jis visą laiką save vaidina, tai taip, aš save vaidinu.

Tik tiek, kad aš, kaip sakiau, tam tikrą savo dalį, vienokią ar kitokią, įtaikau į scenarijaus duotas aplinkybes. O čia buvo toks tikrumo pojūtis, kur kuo toliau, tuo man darėsi vis įdomiau.

Atvirai pasakysiu, man buvo gaila, kai mes nutraukėme filmavimą. Todėl, kad aš ėjau į dar didesnį tikrumą, kur galbūt būtų atėjęs laikas, kai aš būčiau išsakęs savo kažkokį kompleksą.

Kada esi pats vienas, sau prisipažįsti. O jau ta riba buvo beveik peržengta. Jau ir Eitvydas [Doškus], ir jūs, ir kas ten dar buvo… Jau neegzistavo kaip tie, kurie mane stebi. Tai buvo pats įdomiausias savistabos jausmas.

– Juozai, tęsiant apie jūsų karjerą, jūs taip pat mokėtės ir režisūros kursuose ir esate sukūręs du trumpo metro filmus. Ką jūs jautėte režisieriaus profesijoje? Ką ji jums galėjo duoti, ko negalėjo aktorystė?

– Gal ne kukliai pasakysiu, bet aš iš prigimties jaučiuosi kaip žmogus be vietos, kuris nesupranta, ko labiausiai nori. Ar tapyti, ar užsiimti muzika, ar fotografuoti, ar rašyti, ar dar kažką daryti.

Visko noriu. Viskas taip paviršium, paviršium, ir tas gyvenimas taip ir praėjo paviršiais. O režisūra, kaip tik, yra savęs realizavimas per vaizdą, garsą, kur susieina ir fotografija, ir muzika, ir tapyba. Mokytis pasiūlė Žalakevičius ir liepė pagalvoti savaitę.

– Žalakevičius pasiūlė, nes buvo tų kursų vadovas?

– Taip, vadovas, rinko kursą. Kai jis man pasiūlė, dar iš kitos pusės pagalvojau – meistras, kuris mane sukūrė, siūlo dar vieną elementą, kuris turėtų pabaigti sukūrimą, o tas pabaigimas ir buvo visa apimantis dalykas, tikrasis savęs ieškojimo veiksmas.

Aš ilgai negalvojau, jau trečią dieną žinojau, kad sutiksiu. Tik paskui prasidėjo sudėtingumai. Nes manęs nedomino paviršius, mane domino labiau giluminės temos. O tai socrealizme nebuvo reikalinga.

– Būdamas tik kino aktoriumi, jūs vienu metu buvote pakviestas vaidinti į teatrą. O ten specifika visai kita, kalnas repeticijų. Ką jums davė teatro scena?

– Teatro scena man davė… savęs kankinimą (Nusijuokia). Aš kankinausi todėl, kad buvau nepatyręs vaidybos meno, neįvaldęs amato. Ten reikia kažkokios kitos energetikos, kažko, kad žiūrovas tave suprastų, pajustų, pamatytų. Teko ilgai padirbėti, kankinant save, kol pradėjau suvokti, kad ne taip turi būti. Teatras – tai kita meno rūšis.

Čia reikalingas kitoks pajautimas, mokėjimas bendrauti, artikuliuoti, statyti balsą, vesti dialogus. Tu turi pasimokyti vien dėl to, kad išdrįstum atsiverti. Nes visą laiką atrodo, kad nori parodyti save protingesniu, nei iš tikrųjų esi. O čia ištari žodį – ir atrodai kvailas. Ne taip nuskambėjo intonacija. Ne taip pasakei kažką. Žodžiu, iš tiesų tai buvo devynių metų kančia.

– Nes jūs devynis metus vaidinote Kauno dramos teatre.

– Negalėčiau pasakyti, kad tik kančia. Tame buvo ir smagumas tam tikras, pasigėrėjimas savimi, kad aš išmokau tris valandas Šekspyro teksto. Va, dabar visą tekstą pasakiau eilėmis, su energija, niekur nesuklydau.

Atsiranda tokių akimirkų, kurios pririša prie teatro. Jeigu nuo jaunystės pradėjus, tai tuomet sunku įsivaizduoti save be teatro. Jeigu žmogus tikrai nori būti artistu. Mano draugas Regimantas Adomaitis labai norėjo būti artistu. Ir jis tapo geru aktoriumi. Ir įvaldė labai gerai scenos meną, kas nepakenkė jam ir kine. Bent man tai tikrai pavyzdys.

– O kas iš užsienio aktorių jums yra pavyzdys? Kažkas, kas nustebina savo įspūdinga vaidyba?

– Džeremis Aironsas (Jeremy Irons), Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson), Džinas Hekmanas (Gene Hackman). Yra ir daugiau. Bet jie man įspūdingiausi.

– O kuo? Kuo labiausiai traukia Džeremis Aironsas?

– Jis labai atitinka tą mano uždarumą ir savęs savistabą uždarume, man atrodo, kad beveik visi jo vaidmenys tokie. Aš užvakar pažiūrėjau vieną jo filmą, kurio nebūčiau šiaip žiūrėjęs. Buvo toks veiksmo filmas, kuriame visą laiko vyko muštynės. Aironsas savo vaidmenį atliko puikiai, kaip visada. Bet nenustoju galvoti, kodėl jis apskritai sutiko ten vaidinti.

– Kartais žmonėms norisi kitoniškumo.

– Aš suprantu, kad jiems reikėjo pritraukti žiūrovą. Kažkada vienas režisierius mane visaip bandė įkalbėti filmuotis Azerbaidžane. Aš nesutikau. Jie atvažiavo su visa grupe, kėlė kainą aukštyn, aukštyn.

Sakau: „Jūs nekelkit kainos, aš nenoriu važinėti, dar su persėdimu, ne“. Bet paskui, kai pasakė, kad ten galės atvažiuoti ir šeima, maudytis Kaspijos jūroje, gyventi geriausioje viloje su pilnu aprūpinimu. Pagalvojau, ai, kodėl aš toks egoistas, tegul mano žmonės pagyvena smagiai, ir sutikau. Gal ir Aironsui buvo tokios aplinkybės sudarytos.

– O iš moterų aktorių kas labiausiai žavi?

– Savo laiku Monika Vitė (Monica Vitti) imponavo, taip pat Džiulieta Masina (Giulietta Massina), Ana Magnati (Anna Magnani). To laikmečio aktorės. Dabar, turbūt, Merilė Stryp (Meryl Streep), sakyčiau.

– Mes jau truputį rodėme dokumentinį filmą „Senio kelionės“ ir aš vieno jauno režisūros studento paklausiau, ar jis jus žino. Tai jis pasakė, kad žino iš „The Queen‘s Gambit“.

– (Juokiasi) Vienas kadriukas…

– Taip kaip tas vienas kadriukas gimė? Ar galite įvardyti kažkokią darbo specifiką, kurią ten patyrėte?

– Mane stebina, kad jie tokiam epizodui ieškojo aktoriaus pagal nuotrauką. Ir jie pasikvietė mane. Aš nežinojau pilno scenarijaus, tik tą sceną, kurioje turėjau dalyvauti. Sutikau, žinoma.

Bet man ten buvo visiškai skirtingas pasaulis. Anglų kalbos nevaldau taip, kaip reikėtų, norint normaliai bendrauti. Bet serialo kūrėjas Skotas Frankas (Scott Frank) labai dėmesingai su manimi elgėsi, pabendravom per vertėją, labai įdomiai pašnekėjom. Man labiausiai įstrigo, kad jis tą bendravimą išlaikė iki pat filmavimo pabaigos.

Nes stovėjo šalia kameros. Niekas šiais laikais nebestovi šalia kameros. Visi žiūri į monitorių, pasako pastabą, ji gaunasi iškreipta, iki kol ją perduoda atbėgęs pagalbininkas. Priminė man tuos laikus, kai matydavau už kompendiumo Žalakevičiaus pusę veido, ir jei jau gerai, tai jis linksėdavo, kad gerai.

– Juozai, mes dabar sėdime tarp molbertų, tūtelių, dar jūs ir fotografuojate. Kiek jums, kaip kūrėjui, yra svarbi tapyba ir fotografija? Daug kam jūs iš viso asocijuojatės su fotoaparatu.

(Juozas pasiima fotoaparatą. Pradeda fotografuoti Nerijų. Prašo, kad pakeistų pozą)

– Čia, Juozai, aiškiai jums per paprastas klausimas pasirodė (Juokiasi).

– Kai kartais nežinai, ką daryt, nerandi, kokią temą susigalvot ar ką, paimi, baidyklę pasidarai, nutepi, nutepi. (Pradeda tapyti) Svarbu, kad yra treniruotė – jutimo, prisilietimo prie drobės, dažo uždėjimo. Tam tikra meditacija. Sako, kad smulkiausios mūsų kūno dalelytės geriausiai atsistato medituojant.

Jeigu žmogus bent dešimt minučių pamedituotų, tai jau būtų daug. O kai tapai, visą laiką medituoji. Kai būna bloga nuotaika, prasta savijauta, pasistatei kartono ar popieriaus gabalą, ar drobę, ir nieko negalvodamas, net nežiūrėdamas gali sau pabraukyti. Paskui pasižiūri, pabraukai labiau, kažką patvarkai.

Čia yra tas prisilietimas, apie kurį aš kalbėjau, aklųjų prisilietimas prie medžiagos, materijos. Tu ne visai žiūrėdamas, ką darai, tiesiog junti, kad brėži pusiau ovalą, dedi du taškus, čia bus akys, čia galva, čia veidas ir taip toliau. (Toliau tapo) Ir paskui matai, kas buvo tavo nematyme. Dabar tu matai tą nematymą ir gali sukonstruoti kažką tokio, kas tau labai rūpi.

– O fotografija atsirado anksčiau už kiną?

– Anksčiau. Fotografija atsirado, kai man buvo 14 metų, kada įsigijau pirmąjį 6×6 plačiajuostį fotoaparatą.

– Esate nufotografavęs labai daug savo bendražygių aktorių, yra ir paroda važinėjanti po skirtingus miestus. Čia slypi didžiulis prisiminimų lobynas.

– Taip. Man taip ir gimė mintis fotografuoti. Ne dėl to, kad daryti parodas. Tai yra labiau kaip koks dienoraštis, kad neužmiršti. Kažkada prisiminsi žiūrėdamas nuotraukas, kad toje aikštelėje buvo taip. Adomaitis po pietų išsitiesęs miega. Mes ką tik surijom, kas ten buvo atvežta.

Daug kas išsitrina iš atminties. Kartais sugrįžta, bet dažnai pamiršti. O tada buvo labai daug laisvo laiko, nes niekas neskubėdavo dirbti. Aštuonios darbo valandos.

Su šviesa būdavo problemų: reikėdavo daug šviesos, o jeigu apsiniaukę – nefilmuoja, visi sėdi pastogėj sulindę, žiūri, kas ką veikia. Toks truputį stebėtojas buvau. Padarai kadrą, prieini prie kito, vėl padarai kadrą.

– Ar yra filmas, kurį būtumėte žiūrėjęs dešimt kartų? Toks brangus, kad vis prie jo sugrįžtate.

– Aš peržiūriu keletą filmų. Peržiūriu Roberto Bresono (Bresson) „Baltazarą“ ir „Mušetę“. Federiko Felinio (Federico Fellini) „Amarkordą“. Norėčiau pažiūrėti „8½“, bet niekur nerandu.

Kokius 6–7 kartus mačiau Belos Taros (Béla Tarro) „Turino arklį“, kuris mane tiesiog pritrenkė, apžavėjo. Na, ir „Niekas nenorėjo mirti“ žiūrėjau tikrai 15 kartų. Ne tai, kad specialiai, bet būdavo rodymai kažkur, tai reikėdavo nueiti, kartu pabūti.