Režisierius Jakubas Šyvanekas (Skrzywanek) – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lenkijos kūrėjų, garsėjantis provokuojančiais, socialines ir moralines ribas tyrinėjančiais darbais.
Rugsėjo pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis pristatė spektaklį „Mein Kampf“ pagal A. Hitlerį, o netrukus žiūrovai išvys ir naujausią jo pastatymą – „Lietuviškos Vėlines“ pagal A. Mickevičiaus kūrybą.
Apie šio klasikinio kūrinio pasirinkimą ir svarbą šiandien – pokalbyje su režisieriumi.
Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“
– Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, parašytos prieš du šimtus metų, dažniausiai būdavo statomos teatruose, ypač Lietuvos, netrukus po okupacijos ir Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Prie šio kūrinio pradėjote dirbti, kai pasaulyje vyksta geopolitiniai pokyčiai. Kas Jus paskatino imtis šio klasikinio Romantizmo epochos kūrinio?
– „Vėlinės“ labai glaudžiai susijusios su karo tema, ypač trečioji dalis, kurioje tiesiogiai kalbama apie nacionalinio išsivadavimo kovas. Tikriausiai dėl šios priežasties ši poema dažnai tapdavo nacionalinio išsivadavimo manifestu, o šio laikotarpio kūriniai buvo garsiausi.
Lenkijoje „Vėlinės“ statomos nuolat. Dažnai be apmąstymų, taip, kaip mokoma mokyklose. Manau, tai žalinga ir pavojinga.
Dažnai savęs klausiu, kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius, kurie mūsų Europos daliai buvo geriausi per ištisus šimtmečius, ir yra nepalyginamai geresnio vystymosi ir saugumo laikai, romantinė paradigma išliko tokia svarbi literatūroje, kodėl ji vyrauja kanone ir naratyve.
Labai arti mūsų vyksta karas. Greitai perėjome nuo jo neigimo prie jo neišvengiamumo pripažinimo ir pasiruošimo jam. Galbūt taip yra todėl, kad giliai širdyje mus traukia šis romantiškas mirties ir kančios kvietimas.
Galbūt milijonų praėjusį amžių žuvusių žmonių mirtys mūsų nieko neišmokė. Todėl atsigręžiu į „Vėlines“, mirusiųjų apeigas, kad pažvelgčiau į šią pastarųjų karų ir pogromų aukų lavonų pilną žemę. Iškasime juos ir paklausime, ar yra galimybė išsigelbėti, ar mūsų laukia jų likimas, su kuriuo turėsime susitaikyti.
Vėlinių apeiga
– Savo kūryboje daug kalbate apie nuodėmę ir atpirkimą. Kas lėmė šių temų pasirinkimą? Galite papasakoti plačiau? Ar tai pagrindinė tema, o gal derinate ją su kitomis?
– Viena pagrindinių temų, kurias nagrinėju „Vėlinėse“, yra dirva – kaip kontekstas ir medžiaga, kurioje laidojame mirusiuosius ir sėjame sėklas. Vėlinių apeiga buvo atliekama siekiant laimingo derliaus iš šių sėklų. Taip pat mane domina žemė kaip teritorija, dėl kurios vis dar kovojame šioje Europos dalyje.
Kita nagrinėjama tema – priešprieša su romantine figūra, kurią vaizduoja A. Mickevičiaus Konradas/Gustavas. Įdomu, kodėl ši romantinė paradigma, įkūnijama šių stiprių vyrų, reikalavo laisvės ir nepriklausomybės tautai, tačiau visiškai nepripažino individo, ypač moters, teisės į apsisprendimą ir savo likimo kūrimą.
Mane itin domina Zoselės veikėjas „Vėlinių“ antroje dalyje. Kodėl moters sprendimas neįsipareigoti vyrui laikomas mirtina nuodėme? Zoselė miršta taip ir nepatyrusi nei rūpesčio, nei laimės. Tai įdomu žvelgiant į A. Mickevičiaus biografiją. Poemos antrą ir ketvirtą dalis jis parašė būdamas jaunas ir nelaimingai įsimylėjęs Mariją Vereščakaitę.
Teoriškai galima teigti, kad tai nėra reikšminga, bet problema kyla, kai ši poema vertinama ne tik kaip literatūros ar romantizmo, bet ir tam tikru atžvilgiu kaip vyriškumo kanonas. Kaip tai mus paveikė kultūriniu ir socialiniu bruožu ir kaip tai gali mus veikti toliau? Tai susiję ir su trečiąja tema, apie kurią klausėte pradžioje.
Nuodėmė yra nepaprastai įdomus konceptas
Tai yra krikščionybės, o dar labiau Katalikų Bažnyčios pagrindas. Tai sudaromas neįprastas sandoris, nes nuodėmė yra kaip tik tai – sandoris. Laikykitės Dešimties Dievo įsakymų ir būsite išgelbėti. Taip pat nepamirškime ir gimtosios nuodėmės, kurią turite nuplauti prisijungdami prie religinės bendruomenės.
Kito pasirinkimo nėra. Nuodėmės konceptas buvo kruopščiai plėtojamas daugelį šimtmečių ir pritaikomas skirtingiems laikams, kontekstams ir kultūroms. Tai tapo labai rafinuota kontrolės ir priespaudos priemone.
A. Mickevičius, sukurdamas „Vėlinių“ apeigą, šį santykį įtvirtina tekste. Istorijos suskirstomos į tris grupes: lengvas, vidutines ir sunkias nuodėmes. Man nepaprastai svarbūs klausimai apima šiandienos kultūrinius apribojimus, kas iš tikrųjų leidžiama ir kas nusipelno išganymo.
– Kartu su dramaturge Daiva Čepauskaite naudojate papildomus šaltinius. Pjesės pavadinime net pabrėžiate „Lietuvos Vėlines“. Kodėl tai taip svarbu?
– Tam yra dvi priežastys. Pirma, statome tik antrą ir ketvirtą A. Mickevičiaus „Vėlinių“ dalis, kurias jis parašė gyvendamas Lietuvoje. Lenkų literatūroje šias dalis vadiname „Kauno ir Vilniaus Vėlinėmis“ (lenk. „Dziady Kowieńsko-Wileńskie“).
Man taip pat svarbus ir šiuolaikinis kontekstas. Mano spektakliuose stipriai nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, su jomis užmezgamas dialogas. Todėl apmąstysime Lietuvos praeities ir dabartines nuodėmes, kaip kad tai nurodyta pavadinime.
– Lenkijoje Jūsų darbai dažnai apibūdinami kaip provokuojantys, paliečiantys nepatogias temas, tokias kaip paauglių savižudybės, konservatyvus požiūris į LGBTQ bendruomenę, nacionalinis radikalizmas. Pirmosios repeticijos su aktoriais metu minėjote, kad labai svarbu sukurti įvairų teatrą, kuris užmegztų pokalbį su žiūrovais. Ar tai Jums visada pavyksta?
– Taip! Manau, kad didžiausia mano spektaklių sėkmė glūdi gebėjime retai sukelti kurios nors grupės protestus ar jų visišką atskyrimą, nors spektakliai ir sujudina stiprius jausmus.
Manau, kad spektakliai visada pateikia labai dviprasmiškus pasiūlymus. Juose nėra aiškių manifestų ar konkrečiai siūloma rinktis tam tikrą pusę. Todėl galima laisvai užmegzti dialogą.
– Kokios yra Jūsų mirtinos ir lengvos nuodėmės?
– Netikiu nuodėmės konceptu. Labai jam prieštarauju. Todėl jaučiuosi toks įkvėptas, dirbdamas prie „Vėlinių“!
– Šio laiko moto – „Būtina pamatyti“. Išskirkite tris priežastis, kodėl verta pamatyti šio spektaklio pristatymą.
– Baudžiava – šioje Europos dalyje egzistavusi vergovės forma. Jai buvo būdingas didžiulis smurtas ir išnaudojimas, ypač paplitęs dėl Bažnyčios ir lenkų ponų valdininkų.
Vaikų akcija – daugiau nei tūkstančio vaikų nužudymas Kauno gete Antrojo pasaulinio karo metais.
„Incelis“ – terminas, vartojamas apibūdinti interneto subkultūrą, kuri virtualioje erdvėje kursto smurtą prieš moteris.
Kalbėjosi Jolanta Garnytė
Pristatymas „Lietuviškos Vėlinės“ (N-18) vyks lapkričio 28, 29 ir 30 d. kiti rodymai – 2026 m. sausio 17 ir 18 d. Spektaklyje yra nuogo kūno, intymios ir smurto scenos, šūvio garsai.
Apie kūrybinę komandą
Režisierius ir dramaturgas Jakubas Šyvanekas, dramaturgijos asistentė Daiva Čepauskaitė, scenografijos ir šviesų dailininkė Agata Skvarčynska, kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, choreografė Agnieška Kryst, kompozitorius Karolis Nepelskis, vaizdo projekcijų dailininkas Ridas Beržauskas.
Vaidina Povilas Barzdžius, Saulius Čiučelis, Motiejus Ivanauskas, Gytis Laskovas, Inga Mikutavičiūtė, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Kęstutis Povilaitis, Irena Sikorskytė, Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas, Ugnė Žirgulė.
