Istorinio veltinio paieškos, arba ką žinome apie veltinį iš archeologijos

Veltinio amato atgimimas, prasidėjęs XXI a. pirmame dešimtmetyje, kai pasirodė įvairiausi šiuolaikiniai šio seniausio tekstilės amato dirbiniai: papuošalai, aksesuarai, galų gale apavas ir drabužiai, susilaukė nepaprastai didelio dėmesio.

Šiandien net mokyklose per dailės pamokas vaikai yra mokomi velti, o 2012 m. pabaigoje įkurta Lietuvos veltinio amatininkų gildija, vienijanti šio amato bendraminčius.

Svarbi akimirka, kad Lietuvos Žemės ūkio ministerija sertifikuoja tradicinius amatininkų gaminius kaip tautinį paveldą ir skatina verstis šiuo amatu bei pristatyti jį visuomenei, suteikdama tam tikrų lengvatų dalyvaujant tradicinėse mugėse bei kituose renginiuose.

Šiandien dalis veltinio gamintojų, paveldėję šį amatą iš tėvų ar senelių, yra sertifikavę veltinio apavą, kepures, netgi vilnos karšimą.

Lietuvos tautinio drabužio aprangos detalės – kepurės, veltinio batai yra žinomi tik iš XIX–XX a., tačiau nežinoma, kokios yra vilnos vėlimo amato ištakos bei papročiai Lietuvoje. Ką byloja archeologinė ir istorinė medžiaga? Kokius seniausius veltinio dirbinius saugo Lietuvos muziejų fondai?

Archeologinėje medžiagoje natūralios kilmės radiniai yra itin reti, todėl kiekvienas, nors ir menkas, toks radinio fragmentas yra ypač vertingas moksline prasme.

Lietuvos teritorijoje iškastinės tekstilės ir jos fragmentų aptinkama nedaug, tad platesniais archeologinės tekstilės tyrimais pasigirti negalime.

Ypač mažai žinome apie vieną iš neaustinės tekstilės rūšių – veltinį. Pasaulinėje literatūroje apie tradicinę vėlimo techniką, vėlimo istoriją paskelbta mažai darbų. Lietuvos istoriografijoje daugiausia dėmesio skiriama austinės tekstilės tyrimams, o štai veltinis lieka nuošalyje.

Daugiausia etnografinėje literatūroje tyrinėjamas milo vėlimas, jo technologijos ir įrankiai, tačiau tai yra visai kita tekstilės technologijos šaka.

Vilnos vėlimo paprotys kildinamas iš Rytų kraštų – Vidurio ir Centrinės Azijos, Tolimųjų Rytų. Vilną velti į veltinį greičiausiai imta pradėjus auginti smulkiuosius raguočius, šiuo atveju avis, ožkas, tikėtina, kad pirmieji amatininkai, užsiėmę vilnos vėlimu, buvo avių ganytojai.

Patys ankstyviausi veltinio radiniai yra iš dabartinės Turkijos, datuoti 5900 m. pr. Kr. Europoje pavienių įrodymų išlikę iki vidurinių amžių, kai pradėjo augti amatų gildijų sistema. Viduriniais amžiais vilnos vėlimas Europoje vystėsi tiek namudinėmis sąlygomis, tiek amatų užsiėmimuose.

Profesionalūs amatininkų užsiėmimai augo kartu su karštuvų atsiradimu, o to rezultatas – amatininkų gildijos nustatydavo savo produktų kokybės gaires.

Tokios gildijos buvo žinomos visoje Europoje

Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Aprangos ir medžiagų bei priedų gamyba vertėsi amatininkai, daugiausia dirbantys miestuose, susivieniję į cechus.

Lietuvoje 1684 m. susikūręs veltinio (fetro) kepurių ir apsiaustų gamintojų, kojinių mezgėjų, gelumbininkų, skrybėlininkų, aksomininkų ir audinių dažytojų cechas, kaip mini jo statutas, turėjo labai negausiai narių. Todėl negalintis ir savo vėliavos turėti (ir pakankamai lėšų atskiram altoriui), dėl šios priežasties jam nurodoma prisijungti prie bernardinų bažnyčioje Šv. Sebastijono altorių išlaikančių cechų.

1697 m. cechas prisijungė prie jau esamo kepurininkų, sermėgininkų ir klešnininkų cecho, turėjusio savo Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorių bernardinų bažnyčioje.

Profesija saugota griežtai

Šeštas artikulas skelbia, kad niekas negali kepurių velti ar iš gelumbės vyriškų kepurių daryti, ar jokiu kailiu apsiūti, ar į turgų bei pirkliams nešti, ar viešai bei pavieniui iš namų ar pro langą pardavinėti, jei jis nesimokė vėlėjo ar kepurininko amato pas meistrą ar nebuvo priimtas į cechą.

O būdamas ceche, neišmoko gero amato – „magierkas“ (vengriško stiliaus) velti, vyriškas kepures, kalpokus, „misiurkas“ ir kitokių pavadinimų vilnones kepures įvairių spalvų pagal rūbus daryti, visokiais kailiais apsiūti.

Iš pameistrio jau buvo reikalaujama vykti į užsienio stažuotę metams ir 6 savaitėms, priešingu atveju mokės 30 auksinų baudą. Tarp bandomųjų darbų ne tik fetrinės kepurės, bet ir šilti veltiniai batai..

XVII a. pradžioje Vilniuje veikė 25 cechai, kuriuose darbavosi net 44 specialybių meistrai, o 1795 m. Vilniuje buvo 38 cechai, kuriuose dirbo 860 meistrų, 310 pameistrių, 420 mokinių. Cechai sostinėje gyvavo iki 1893-iųjų, bene ilgiausiai Europoje.

Pavieniai veltinio radiniai dažniausiai aptinkami drėgnuose archeologiniuose kultūriniuose sluoksniuose. Šlapioje archeologinėje aplinkoje visi gamtiniai pluoštai lėtai ỹra vykstant hidrolizei.

Lietuvos teritorijoje pavieniai veltinio radinių fragmentai daugiausia žinomi iš miestų archeologinių tyrinėjimų, vykdytų jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996–2024 m. archeologinių tyrimų metu.

Visi aptikti veltinio radiniai ir jų fragmentai saugomi Lietuvos muziejuose, daugiausia Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų fonduose. Daugumą tyrinėtų veltinio radinių sudaro atskiri ir smulkūs suvelti fragmentai – atraižos, greičiausiai tik tai, kas liko nuo veltinio dirbinio.

Tokius fragmentus sunku priskirti konkrečiam dirbiniui dėl per menko išlikimo laipsnio. Tačiau yra saugoma keletą įspūdingų veltinio gaminių. Didžiausia veltinio radinių grupė yra galvos dangalai – įvairios kepurės.

Fetrinė skrybėlė, rasta 1996 m. atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso bokšte – latrinoje (tyr. dr. D. Steponavičienė).

Jos skersmuo – 33,5 cm, aukštis – 16 cm, storis – 0,2 cm. Skrybėlė pagaminta iš ne vientiso velto veltinio, o sukirpta ir susiūta iš tamsiai rudo fetro – geros kokybės plono tankaus veltinio. Atlikus medžiagų tyrimus, paaiškėjo, kad visos skrybėlės dalys susiūtos šilkiniais siūlais.

Skrybėlės konstrukcija sudaryta iš atskirų – viršaus, šono ir krašto – dalių. Jos kraštas taip pat nevientisas, sukirptas iš keturių detalių. Atrodo, tai antrinio tekstilės panaudojimo pavyzdys. Skrybėlės kraštai vidutinio dydžio, pakaušio dalis suapvalinta, šiek tiek išgaubta. Puošybos bruožų nerasta.

Pagal vyraujančias XVI a. madas tokios rūšies skrybėlė priskirtina vyriškam apsirengimui. O kadangi ji pagaminta iš brangių ir kokybiškų medžiagų, galima manyti, kad tai buvo dvariškio galvos apdangalas. Europoje plačiakraštės skrybėlės išgarsėjo XVI a., Lietuvoje XVI a. pab. – XVII a. Jomis mėgo puoštis ir Vazų dinastijos valdovai.

Dar viena plačiakraštė skrybėlė, rasta 2016 m. Vilniuje, Pylimo g. 30/Lydos g. 2 vykdytuose archeologiniuose tyrimuose (tyr. A. Kalėjus, dr. G. Rackevičius). XVII–XVIII a. pirm. pus. datuojamoje ūkinėje duobėje aptikta gerai suvelta, 0,3 cm storio, 37 cm skersmens ir 20 cm aukščio tamsiai rudos spalvos skrybėlė.

Ties apatine vainiko dalimi yra matomas buvusios juostelės įspaudas – greičiausiai tai buvusio odinio dirželio vieta. Panašios veltinio skrybėlės, veltos iš gana storos avių vilnos, buvo plačiai paplitusios Europoje ir nešiotos tiek vyrų, tiek moterų. Nors moterų skrybėlės dažnai būdavo mažesnės arba mažiau puoštos.

1998–1999 m. Ramoniškių (Šakių raj.) kapinyno tyrinėjimų metu aptikta veltinio skrybėlė, datuojama XVII–XVIII a. Skrybėlės kraštai vidutinio dydžio, pakaušio dalis suapvalinta, išgaubta.

Skrybėlė 19,5 cm aukščio, 33 cm skersmens, šonas puoštas žalvario lydinio nenustatytos formos papuošimu. Skrybėlė pagaminta iš vientiso rusvos spalvos veltinio, suveliant vidutinio storumo avies vilną. Tokios skrybėlės kraštai galėjo būti pakeliami priekyje, iš šono ar iš kito galo – tai priklausė nuo vietos papročių.

„Toque“ rūšies veltinio kepurėlė, rasta 2023 m. Vilniuje, Panerių g. 12 (kapas Nr.230) (tyr. A. Ragauskaitė). Jos skersmuo 24 cm, aukštis – 19,5 cm, storis – 0,3 cm. Kepurėlė pagaminta iš vientiso veltinio, pusiau sferinės formos, be atlanko, pasižyminti paprastu, struktūruotu siluetu. Tokios rūšies galvos apdangalai buvo būdingi miesto gyventojų aprangai.

„Toque“ rūšies kepurės atsirado XV a. Europoje ir išpgarsėjo XVI–XVII a. laikotarpiu. Jas dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys, ypač miestiečiai ir amatininkai.

Vienas įdomiausių dirbinių yra Klaipėdoje, Kurpių g. (tyr. I. Masiulienė) 2008 m. rasta veltinio kepurė – aukšta tulija palyginti siaurais kraštais, datuojama XVI–XVII a. Jos aukštis yra apie 26 cm, pusiau sferinės formos su nedideliu iki 3 cm pločio atlanku.

Kepurė pagaminta iš vientiso veltinio, minkšta, rudos spalvos. Visas kepurės paviršius buvo tankiai sudygsniuotas kas 0,5–0,7 cm. Skylutėse rasta augalinio pluošto (lino) siūlų likučių. XVII a. flamandų tapytojų kūriniuose (Adriaen van Ostade 1610–1685) galima pamatyti galvos dangalų, identiškų rastai veltinio kepurei.

Nors ir negausi, kita veltinio radinių grupė archeologiniuose sluoksniuose yra apavas. 2005 m. Vilniuje, Šiaulių g. 5/1 archeologinių tyrimų metu atidengtoje ūkinėje duobėje buvo rastas veltinio gabalas, kurį konservuojant ir restauruojant paaiškėjo, kad tai galimai buvęs autas – medžiagos gabalas kojoms apvynioti.

Suformuoto (ant pėdos) auto dydis 25x9x5 cm. Gaminys datuojamas XVII a. Galbūt tokie veltinio autai Žygimanto Augusto sąskaitose minimi kaip veltinio ar fetro apavas, vadinamas veltinukais (lenk. pilsnianki).

Vilniaus miesto archeologiniuose tyrimuose aptiktos 4 veltinio įklotės (vidpadžiai) į batus (Didžioji g., Odminių g.). Jos buvo klojamos į batus dėl kelių priežasčių, susijusių su patogumu, šiluma, mažesne drėgme ir ilgaamžiškumu.

Dėl išskirtinių veltinio savybių, įklotės ypač tiko ir tinka iki šiol nešioti šaltu oru ar intensyviai dėvint avalynę. Atlikus bandymą, prieita išvados, kad į batus buvo klojama žalia vilna, nešiojant nuo pėdų šilumos ir drėgmės ji susiveldavo savaime. Tad rastų įkločių formos ir dydžiai skiriasi, Didžiojoje g. rasta veltinio įklotė buvusi ne iš avies vilnos, bet ožkos.

XVI a. turėjo būti paplitęs kojines primenantis įvairaus aukščio plono veltinio žieminis apavas – sulejatos (lenk. sulejaty), žinomos tik iš XVII a. veltininkų cechų įstatų.

Sulejatos galėjo siekti klubus ir, matyt, avėtos prie lokalinės rūšies aprangos. Kad tokios rūšies apavo būta, rodo Prancūzijoje (Renne) aukštuomenės damos kape aptiktos vientisos, ne siūto, veltinio kojinės, datuojamos XVII a.

Tačiau bene svarbiausias ir reikšmingiausias veltinio įrodymas yra iš Vilniuje 2024 m. tyrinėto Verkių kapinyno. Jaunos moters (16–25 m.) kape Nr.14 juosmens srityje tarp įvairiausių radinių (peilio, kabučių ir t. t.) aptikti keli maži tekstilės fragmentai, tarp kurių nustatytas smulkus 2×0,9 cm dydžio veltinio fragmentas.

Kapas Nr.14 datuotas XIII a. Koks tai galėjo būti veltinio gaminys – galima tik spėlioti. Bet neabejotinai tai pats seniausias Lietuvoje atrastas veltinio fragmentas.

Straipsnis parengtas Lietuvos kultūros tarybai finansuojant projektą „Istorinio veltinio paieška, tyrimai ir rekonstrukcija“.