Prieš 135-erius metus gimė ryškus tarpukario Lietuvos politikos formuotojas ir veikėjas Leonas Bistras. Savą indėlį įnešė ir į kariuomenės gyvenimą, kadangi nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. iki 1926 m. birželio 15 d. ėjo krašto apsaugos ministro pareigas.
Leonas Bistras
Kaip ir pirmasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras prof. Augustinas Voldemaras, taip ir dr. L. Bistras šias pareigas derino su ministro pirmininko. Lyg to būtų maža, tuo pat metu dar laikinai sėdosi ir į švietimo ministro krėslą. Nors pats pabrėžė, kad yra ne karys, bet kaip būdinga daugumai to meto ministrų ir politikos galvų – plati erudicija, rafinuota inteligencija ir išpuoselėtos bei kultūringos charakterio savybės leido tvarkytis su šia atsakinga našta.
Nors kai kur nurodoma, kad būsimas Lietuvos šviesuolis gimė spalio 20 d., savo ranka rašytose anketose pats nurodydavo spalio 18 d. Jei dėl gimimo dienos kyla šiokių tokių klausimų, dėl gimimo vietos viskas aišku – Liepoja.
Čia jis baigė gimnaziją, o toliau matome platų mokslų spektrą, kas iš dalies gali paaiškinti ir gebėjimą vienu metu laviruoti keliuose svarbiausiuose vadovų postuose. Ženevos ir Tartu universitetuose Leonas studijavo mediciną, o Fribūro universitete krimto filosofijos mokslus.
1914 m. žengė pirmuosius žingsnius į dvasininkų pasaulį, priimtas į Kauno kunigų seminariją. Gal šiandien apie Bistrą kalbėtume kaip apie kunigą, bet šiam likimui išsipildyti sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu jaunuolis buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę. Pagerinęs turimus pradinius medicinos pagrindus, įgijo felčerio specialybę ir dirbo karo ligoninėse. Neapleido ir rūpesčio Lietuva – gyvendamas Voroneže, veikė Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti.
1918 m. grįžus į Lietuvą, pradėjo redaktoriaus ir dėstytojo darbus bei gana greitai įsisuko į politikos verpetus. Labiau nei analizuoti ir vertinti nuveiktus darbus, norisi išskirti šio ministro įžvalgumą, tiesią minties liniją, gebėjimą suprasti ir spręsti.
Sutikite, kad šios 1939 m. išsakytos filosofo mintys stulbinančiai aktualios ir šiandien, kada nevalia pamiršti vienybės galios: „Bet nuomonių įvairumas neretai yra toji kliūtis, trukdanti susiburti ir veikti vieningai.
Todėl reikėtų mokėti iškilti taip aukštai, kad mūsų individualios nuomonės neskirtų mus, bet jungtų, kad mokėtumėme visi surasti bendrą kalbą. […] Šiandien tai ypatingai svarbu, nes gyvename laikus, kada piktoji propaganda yra ne vieną valstybę sugriovusi ir stengiasi mūsų pajėgumą ir atsparumą sugriauti. Jeigu mes būsime vieningi ir ryžtingi, tai galėsime atlikti didelius darbus ir mūsų priešai mus žymiai labiau vertins, negu pakrikusius.“
