Gotų istorikas Jordanas savo garsiajame VI amžiaus veikale „Getica“ aprašo vieną didžiausių vėlyvosios antikos – Katalauno laukų mūšį, vykusį 451 metų liepos 20 dieną dabartinės Prancūzijos šiaurėje, maždaug pusiaukėlėje tarp Orleano ir Meco , kuriame Atilos vadovaujami hunai ir jų sąjungininkai susikovė su Romos kariuomene ir jos talkininkais, vadovaujamais patricijaus Flavijaus Aecijaus.
Manoma, kad abi pusės 15 valandų trukusiose kruvinose kautynėse turėjo maždaug po 50-70 tūkst. karių. Pasak Jordano, Atilos pusėje kovėsi Gepidai, Gotai, o romėnų generolas komandavo ne tik Frankų, Sauromatų, Armorikiečių, Burgundų, Saksų, Riparijų, Olibronių, bet ir Liticiani pulkams:
... A parte vero Romanorum tanta patricii Aetii providentia fuit, cui tunc innitebatur res publica Hesperiae plagae, ut undique bellatoribus congregatis adversus ferocem et infinitam multitudinem non impar occurreret. Hi enim adfuerunt auxiliares: Franci, Sarmatae, Armoriciani, Liticiani, Burgundiones, Saxones, Ripari, Olibriones, quondam milites Romani, tunc vero iam in numero auxiliarium exquisiti, aliaeque nonnulli Celticae vel Germanie nationes....[1],[2].
„Geticos“ vertėja į rusų kalbą ir komentatorė iš Leningrado (Peterburgo) E. Skržinskaja Liticiani tapatino su Paryžiaus, tuomet vadinto Lutetia pulkais. Yra istorikų nuomonių, kad Liticiani buvo keltai, pasak kitų, romėnai bendriniu terminu laeti vadino jiems nežinomus kovingus barbarus.
Pastebėkime, kad prieš keletą dienų pasirodęs istoriko V. Jankausko straipsnis apie pirmą Lietuvos vardo paminėjimą Paulino Minorito Venecijos rankraščio, datuojamo 451 metais, nuoraše [3], Post hoc Atila mansit annis V speculatoribus suis missis in IV partes orbis: una pars in Colonia; secunda usque Lituam locata est; tertia in Don fluvii litore; quarta in Iadra civitate Dalmatie. [4] („Po to Atila penkerius metus pasiliko, pasiuntęs savo šnipus į keturias pasaulio dalis: viena dalis Kelne; kita buvo išsiųsta iki pat Lietuvos, trečia Dono upės pakrantėje, ketvirta Dalmatijos mieste Zadare.“) gi mini tuos pačius metus, kuriais ir įvyko Katalauno mūšis!
O tai jau yra labai iškalbingas sinchroniškas sutapimas. Deja, V. Jankausko išvados tuoj pat susilaukė kitų istorikų skepticizmo. Prof. P. Subačius paskubomis, iš karto tą pačią dieną V. Jankausko straipsnį pavadino jau „žinotų faktų klaidinga interpretacija“ [5].
Vis tik, neskubėkime su išvadomis, o pradžioje pasverkime visus argumentus „už“ ir „prieš“. Pirmųjų tarpe ir Jordano minėti Liticiani, ir, pagaliau, A. Dubonio disertacijoje gvildenti leičiai [6]. Paklauskime: jei istoriniame Katalauno lauko mūšyje, kurį laimėjusi Romos pusė sužlugdė tolimesnį kelią Atilai plėsti savo imperiją Europoje dalyvavo ir tolimieji priekaukazės alanai, tai kodėl ten negalėjo būti ir Lietuvos pulkų?
Užklaustas apie tai nepažįstamas Vilniaus universiteto istorijos fakulteto docentas numykė: „ne ta geografija“. Bet, palaukite, jei gotai nusibastė net į Pirėnų pusiasalį, persai keliavo kariauti į Skitiją – šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros šimtus kilometrų, o Aleksandro Makedoniečio pulkai gerokai anksčiau siekė net Indiją, tai kodėl gi raitų lietuvių su vežimų vilkstinėmis keletas pulkų negalėjo talkinti romėnams?
Juk žinomas ir buvusio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vadovo habil.dr M. Michelberto aprašytas romėnų žvalgo žygis į Pabaltijį dar I amžiuje [7]. Lietuvos gyventojų istorines sąskaitas su Atilos pulkais primena prieš daugiau nė tris dešimtmečius 14-a surastų tribriaunių hunams būdingų strėlės antgalių Kernavėje, Aukuro kalno V a. pabaigos gaisro sluoksnyje bei analogiški radiniai kitose Lietuvos vietovėse.
Tai, labai tikėtinas, hunų keršto pėdsakas, juolab sumušti Katalauno lauke hunų likučiai kitais metais vis dar siaubė germanų žemes.
Tribriaunis huniškas strėlės antgalis aptiktas Kernavėje, V a. gaisro sluoksnyje
Negalima atmesti ir prielaidos apie dalies aisčių dalyvavimą gotų pulkuose Tautų kraustymosi laikotarpiu. Taigi, apibendrindami turime V. Jankausko akcentuotą hunų kontekste LITUAM, tų pačių Katalauno mūšio metų LITICIANI, A. Dubonio aprašytus ir aptartus LEIČIUS bei daiktinį įrodymą – V a. huniškus strėlių antgalius įvairiose Lietuvos vietose.
Kokie gi argumentai būtų prieš? Visa tai tėra istorine logika ir lingvistika grįstos išvados, kurios negali duoti absoliutaus šimtaprocentinio įrodymo.
Vienok, Lietuvos vardo paminėjimas Venecijos rankraštyje jau 451 metais yra labai tikėtinas. Turbūt, jau pagal užsienio istorikų standartus, kurie preziumuodami tiesą itin vertina nuorašus, turėtų būti ir neginčytinas.
Nuorodos:
[1] Iordanis. De origine actibusque Getarum. XXXII, 191. The Latin library, https://www.thelatinlibrary.com/
[2] Liticiani autoriaus (Kęstučio K.Urbos) paryškinta ir pabraukta
[3] Vytas Jankauskas. Atrastas Lietuvos paminėjimas 451 metais? 2025 10 01, bernardinai.lt
[4] Lituam autoriaus (Kęstučio K.Urbos) paryškinta ir pabraukta
[5] Dalia Plikūnė. Istorikas teigia radęs naują Lietuvos vardo paminėjimą, datuojamą 451 metais. 2025 10 01. Delfi.lt .
[6] Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Disertacija, 1996, spalio 31.
[7] M. Michelbertas. Romėnų didiko ekspedicija gintarui pargabenti ir radiniai Lietuvoje. „Baltų archeologija“, 1995, nr.2 (5), psl. 17
vaje … – Minorito iš mažos raidės pavadinime
Ačiū. Labai reikalingas straipsnis,- šių (ir ne tik) dienų aktualija.
bet prof. Paulius Subačius tai “pasišiukšlino”. Vargas dėl tokios profesūros
Maža detalė dėl “prof. Paulius Subačius”, šis žmogus sovietmečiu vienoje Antakalnio mokykloje buvo labai uolus komjaunimo sekretorius, paskui ir Vilniaus universitete studentų sąjungoje taipogi vedė aktyvią ir uolią komjaunuolišką veiklą, gan slidaus, klastingo charakterio; uolus komunistinės ideologijos apologetas.
Atėjus Lietuvos nepriklausomybei, šis žmogus staiga metėsi į katalikų religiją. Žinote, nemažai tokių pavyzdžių, net Maldeikienė skelbiasi uolia katalike. Kitas iš tos pačios mokyklos komjaunimo veikėjas toks Nerijus buvo KGB Grybauskaitės padėjėjas Prezidentūroje, po jos kadencijos gavo aukštą postą Klaipėdos uoste, berods. Komunistai tebekontroliuoja Lietuvą, nebuvo įvykdyta dekagebizacija ir desovietizacija. Matomai, sistema yra šių žmonių venose, tad nestebina.
teisingas požiūris…. Lietuvoje 1991 m. veikė šešių tūkstančių dydžio KGB agentūrinis tinklas
Betgi, tarkim, turime dar senesnį prūsų lietuvių (prozalitų) pavadinimo paminėjimą Sekminių evangelijoje kaip atvykėlių tarp kitų tautų į Jaruzalę ir dalyvavusių Šventos dvasios atsiuntimo iš dangaus įvykyje. Sakoma, kad tuomet po Šv. dvasios atsiuntimo buvo prabilta visų dalyvavusiųjų tautų, t.y. ir prūsų lietuvių kalba. Žinant iš kalbotyros, kad prūsų kalba nuo lietuvių tarmiškai pradėjo skirtis apie V-IV amžius pr. Kr., tai yra kalbos pavadinimas prūsų lietuvių yra visai galimas daiktas.
Beje, pagal tai, kad lietuvių kalba buvo laikoma šventa, patvirtintų ir Mindaugo krikštas, kurio metu jam, matyt, kaip šventas buvo paliktas lietuviškas Mindaugo vardas.
>Kažin
Mindaugo krikštas? Jei buvo Mindaugo krikštas, tai buvo ir jo apvainikavimo karaliumi karūna. Tad, klausimas: “O, kas tada Mindaugo vainikavimo karūną pavogė, jeigu jos niekur nėra?”. Tėvas man sakė, kad ją pavogė lenkai. Ar gali būti tai tiesa?”.
tie kas Mindauga nuzude ,…logiskai turetu pasisavinti karuna ….kokios bebutu nuzudymo priezastys ….jiems karuna neturejo jokios simbolines vertes juk …,Lietuva atsiverte i savo senaja religija …gal tik vertinga kaip metalas…neverta cia prakaituoti siuo klausimu….
Sprendžiant iš bulės 143, kad ja Popiežius paveda Čekijos karaliui, o ne kaiminystėje buvusiai Lenkijai, išplėšti Lietuvą iš priešo rankų ir atkurti buvusią Mindaugo Lietuvos karalystę, galima manyti, kad tuo priešu laikyta Lenkija. Tokiu atveju galima spręsti, kad Lenkija (Mozūrai) buvo įtarti ir Mindaugo su sūnumis nužudymu, taigi tai, kad lenkai (mozūrai) pavogė ir Mindaugo karūną, gali būti tiesa. Beje, prišiškumą su Mozūrais bylotų ir kiti to meto šaltinių minimi faktai. Pvz., Treniotos žygį prieš Mozūrus ir jų valdovo Zemovito sūnaus išsivedimas į nelaisvę to žygio metu, galima laikyti kaip kerštu už Mindaugo ir jo sūnų nužudymą, tai bylotų ir toliau vykęs Traidenio susigiminiavimas su Mozūrų valdovais.
koks saltinis apie tai raso ? aciu !
Šaltinis: “Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a.”. Išleido leidykla “Mintis”, 1987. Autorius: Lietuvos TSR Mokslų Akademija Istorijos institutas. Sudarė P. Pakarklis. Vo tep.
P. S. Cituoju ištrauką bulės 143: “Įžymiajam Čekijos karaliui. Motina bažnyčia kuo labiausiai džiaugiasitavo didybės viršūne, kai tu, atkakliai ir pasiaukojamai triūsdamas, stengiesi išaukštinti tikinčiųjų padėtį ir rūpintis krikščionių religijos platinimu. … . Tau leidžiame, kad tu, jei Lietuvos šalį, kurioje minėto sosto autoritetu buvo įsteigta karalystė, valdant šviesios atminties Mindaugui (jis, priėmęs krikšto sakramentą, buvo apaštališku autoritetu apvainikuotas karaliumi, vėliau kažkokių pražūties vaikų žiauriai nužudytas), per tave su viešpaties pagalba pavyktų išplėšti iš priešų rankų, laisvai galėtumei įsteigti karalystės sostą, kaip anksčiau, ir paskirti jam valdyti tikintį bei Romos bažnyčiai atsidavusį asmenį”.
P. P. S. Juk, ir šiandien meldžiamasi: “Tikiu į dievą Tėvą visagalį dangaus ir Žemės sutvėrėją ir į Jėzų Kristų vienatinį jo sūnų…”. Betgi, mokslininkai įrodė, kad fizinio asmens kaip tokio Jėzus niekada nebuvo. Išvada: beliko pasikliauti tada Gedimino pasakymu, kad “Dievas visiems yra vienas” ir prigimtinai vykdyti 10 Dievo įsakymų doros kanoną (Romos katalikų bažnyčios interpretacija): “Neturėk kitų dievų tik mane vieną, gerb savo tėvą ir motiną, nežudyk, nevok, nepiktžodžiauk, nekalbėk netiesos…”. Dėkoju.
be Pakarklio kalbos ar ten yra originalus lotyniskas textas…aciu
Taip. Ten pat ir yra. Pvz. bulė 143 prasideda žodžiais : “Regi Boemi Illiustri. In tui magnificentia culminis mater acclesia…,” ir baigiasi “Nulli ergo etc. Si guis Datum Viterbii XIII Kalendas Februarii pontificatus nostri anno tertio”. Sėkmės!
Kartu norėčiau pasakyti, kad gali kilti klausimas: “O kur Jėzus Kristus tada galėjo būt nukryžiuotas, jeigu fizinio asmens jo kaipo tokio (moksininkai išsiaiškino) išvis nebuvo?”. Atsakymas paprastas: knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 53 p. yra įdėta Pietų Kryžiaus (lot. Crux) nuotrauka, kur Crux matos danguj Pietų Afrikoj geografinėse platumose tokiose pačiose kaip kad kaimyninė Madagaskaro sala. Ten yra upė, tekanti iš rytų į vakarus, pavadinimu Ritas – Rytas. Būtent iki ten, ištekėjus už (laiko simbolio) žalčio, kuris vėliau pavirto karalaičiu, Eglė. Susilaukė jie dviejų sūnų ir dukters, kur Ąžuolui, pabodus kentėt lyg prikaltam prie Kryžiaus Pietų kažkur nežinia kur, kilo mintis paprašyt savo Mamą keliauti atgal namo prie Baltijos jūros. Tada sugrįžo jie ir, žalčiui nukirtus galvą bei, tuo pačiu sustabdžius laiką, po prakeiksmo virto jie atgal visi medžiais, linguojančiais prie Palangos kaip ąžuolas, beržas, uosis ir drebulė, motinai Eglei prižiūrint visus kad audros jų neišlaužytų ar medkirtys per klaidą jų nenukirstų. (‘Ist. par. į Lietuvą”, p. 40, – Eglės kelias namo). Išvada: prikalimas prie Kryžiaus buvo kančių kai gyveni ne su savais, o tarp svetimų žmonių, kentėjimo įvaizdis.
koks cia saltinis apie “prozalitus “
Taigi pasakyta, kad tai paminėjimo šaltinis yra Sekminių šventei skirta evangelija, kurioje aprašomas šv. dvasios atsiuntimo (kalbos palaiminimo) iš dangaus įvykis. Čia dar galima pridurti, kad ir pats žodis Sekminės giminiuotinas su liet. žodžiais sakyti, sakmės, t.y. pasaulio reiškimo kalbos (balso, minties) pavidalu prasmei vadinti skirtus.
Dabartiniu Lietuvos istoriku 5-oji kolona viska neigs be abejoniu …ju smegeneles isplautos jau
seniai …lenku ,vokieciu ir maskoliu ….
jeigu jau Gedimino nedrista pavadinti Karaliumi
…tai jau apie Baltu istorija iki Ldk nieks nenori ir zinoti….tik juokiasi is Gedgaudo ir Statkutes-Rosales ….
>Juras
Gediminas, atvykusiems pas jį popiežiaus legatams su pasiūlymu krikštytis, atsakė taip: “Dievas visiems yra vienas, tad kodėl turėčiau papildomai dėl to dar papildomai krikštytis? Juk, Vienatinio Dievo malonės požiūriu ir taip esu karalystės žmonių aš savas karalius”.
Iš Gedimino tokio paaiškinimo į Rygos vyskupo reikalavimą krikštytis – turėtume suprasti, kad jis, matyt, jau buvo krikštytas pagal Rytų apeigas – pravoslaviškai, tačiau, sprendžiant iš jo paaiškinimo, Roma siekė, kad taptų Romos krikščionis. Savo atsisakymą dėl reikalavimo krikštytis Gedimias motyvuoja tuo, kad Dievas yra vienas, tai tokiu atveju jo krikštijimasis būtų papildomas, kad jis Dievo malonės požiūriu jau esąs karalystės žmonių savas karalius. Tuo ką pats Gediminas pasakė netikėti nėra pagrindo, juolab, kad jis titulavos Žiemgalių princu ir kunigaikščiu, o iš istorijos faktų žinoma, kad dalis žiemgalių buvo krikštyti pagal Rytų apeigas jau Mindaugo laikais. Taip, kad karaliaus Vytenio ir jo sūnaus “dingimas” iš Lietuvos valdovų sosto ir Gedimino atsiradimas jame yra mįslingas Lietuvos istorijos klausimas. Per 30 Laisvės metų Lietuvos istorijos moksluose apie tai visiška tyluma. Taigi kieno interesų politiką per tiek metų vykdė Kultūros ministrai?!.
šiaip ja reiktų turėti galvoje, kad Č.Gedgaudo “nemirtingoje” Lietuvos šaknų istorijoje mokslinio racionalumo tėra gal dešimt. proc., o Statkutės Rosales gal tik dvigubai daugiau. Kadangi mūsų istorijos mokslas yra gan negatyvus, ir dėlto kažkiek neadekvatus, todėl daug kas metasi į “opozicionierių” pusę ieškodami tikrų tiesų. Bet tame reikia būti labai apdairiems
Pritariu Jurui. Gediminas tikrai buvo karalius. Jį visi taip ir vadino. Mus kankina nepilnavertiškumo kompleksas, kurį įteigė lenkai. O prof.Subačius tikrai klysta.
Beje. Ir vėl ta nesamonė apie gotų bibliją. Yra rasti rankraščiai parašyti kažkokia germanų kalba, gal burgundų, gal saksų, gal alemanų. Ale mus bandoma įtikinti kad tai gotų kalba.
atsiprašau skaitytojų, kad mano tekste penktoji pastraipa yra ne tos “redakcijos”, kuri turėjo būti tokia: “Pastebėkime, kad prieš keletą dienų pasirodęs istoriko V.Jankausko straipsnis apie pirmą Lietuvos vardo paminėjimą Paulino Minorito Venecijos teksto – rankraščio, mininčio 451 metų įvykius, nuoraše , „Post hoc Atila mansit annis V speculatoribus suis missis in IV partes orbis: una pars in Colonia; secunda usque Lituam locata est; tertia in Don fluvii litore; quarta in Iadra civitate Dalmatie.“ („Po to Atila penkerius metus pasiliko, pasiuntęs savo šnipus į keturias pasaulio dalis: viena dalis Kelne; kita buvo išsiųsta iki pat Lietuvos, trečia Dono upės pakrantėje, ketvirta Dalmatijos mieste Zadare.“) gi minimi tie patys metai, kuriais ir įvyko Katalauno mūšis!” Bet straipsnio esmės tai nekeičia – apie Lietuvą kalbėta dar karingų 451 metų įvykiuose
Manau, tai rimta. Kas galėtų nuginčyti to dokumento reikšme ir Lietuvos vardo paminėjimą?
* reikšmę
Visgi manytina, kad “usque Lituam locata” verstina “iki Pakrantės vietos”, kuri šiuo atveju veikiau reikštų ne tiesiogiai patį Lietuvos vardą, bet lotyniškai kaip vietovę vadinamą pajūrio pakrantę. Tokiu atveju ir “Liticiani” taip pat verstini kaip ‘krantiniai’. Ar šiuo atveju “Liticiani” – “Krantiniai” laikytinas lietuvių pavadinimu dar yra tirtinas klausimas. Matyt, kartu keltinas ir Baltijos jūros pavadinimo kilmės klausimas, ar jis nėra iš priešdėlio Ba/Pa ir Litija (Krantė) sudarytas. Kad požymių taip manyti yra, rodytų Kranto, Juodkrantės pavadinimai Neringoje. Visai galima, kad vyko žodžio krantas/kriaušius>*koriaušius/*korišius tarminis kitimas. Iš pastarojo tarminės formos žodžio Baltijos jūros pakrantėje gyvenusi aisčių gentis gavo koršių/kuršių (kuršininkų), t.y. “krantinių” pavadinimą. Tokiu atveju “Liticiani” laikytinas lotynišku kuršių (kuršininkų) pavadinimu. Tad būtų pagrindo manyti, kad 451 metų liepos 20 dieną vykusiame Katalauno laukų mūšyje su Atilos vadovaujamais hunais kaip “Liticiani” vadinami romėnų pusėje dalyvavo kuršiai.
Nuo kada paprastas žodis pakrantė rašomas iš didžiosios raidės? Don, Dalmatia – suprantama. Tad ir Lituam, šalia anųdviejų, reiškia pavadinimą, o ne tiesiog pakrantė.
Aš nesakau, kad jis reiškė bendrinį žodį pakrantė. Iš rašymo didžiaja raide “Lituam” akivaizdu, kad romėnams tai buvo vietovės pavadinimą. Tačiau neįžvelgti, kad jis giminiuotinas su lotynų bendrinio žodžio litore – “krantas” bei Baltijos pavadinimo, dėl kurio kilmės taip ir nėra sutarta, radimosi iš Ba+litua, kuriame slypi ta pati šaknis lit-, ne tik kad negalima, bet būtų kalbotyriškai ir neakylu. Tas nereiškia, kad lotynų lit- nėra iš baltų (gal net prūsų, kuršių) leit., liet. – lietis, laistytis.
Dekui Vilna !
prisiminkime dar viena Letovia prie Atlanto kranto…..(dab.Bretagne/Armorica )….
In medieval Insular Celtic languages, the Celtic term *Litauia, meaning ‘Land’ or ‘Country’ (from an original Proto-Celtic *Litauī ‘Earth’, lit. ‘the Vast One’), came to be used to designate the Brittany Peninsula, as in Old Irish Letha, Old Welsh Litau, Old Breton Letau, or in the Latinized form Letavia
(is wikipedia)
“Litalanija” nesu domėjęsis, kas tai yra – nežinau. Nieko to, kad “geografijai” čia būtų reikalinga “permušinėti sakralumą”, nėra. Baltų (lietuvių) gyventa toli į Vakarus nuo dabartinės Lietuvos Baltijos pakrante. Su jūra ir jos pakrante labiausiai sisijęs buvo kuršių gyvenimas. Jų pavadinimas – kalbotyriškai manytina, kad radosi iš žodžio ‘krantas/ kriaušius’. Lotynai krantą vadino litore. Kadangi litore susišaukia su Ba+l(i)tijos jūros pavadinimo šaknimi l(i)t-, todėl “Lituam” pavadinimo vietovė laikytina esanti Baltijos jūros pakrantėje, o konkrečiai mūšyje su hunais dalyvavę ‘Liticiani” yra taip lotyniškai išvertus vadinti kuršiai. Beje, tai sutampa ir su romėniškų raitelių sugrįžimu į Lietuvos pajūrį tuo laikotarpiu.
įdomi ir nenauja “litalaniška” versija, tačiau Lituam rašyta iš didžiosios raidės, Kita vertus, Leto-Lado, Latona…Ladonas, didis Lado, Lituwanis derlingumo, vaisingumo kultas buvo tiek stiprus (lot. aestas – vasara, iš čia bus ir aisčių vardas kilęs), kad vargu ar geografija galėjo “permušti” sakralumą, juolb krantų yra labai daug skirtingose vietose
Istorikas Artūras Dubonis, kurio nuopelnas – leičių praeityje mokslinis išnagrinėjimas, atrašė, kad verta nagrinėti keltų liticianus (Katalauno kautynės vyko Galijoje), letovikus bei Austrija-Vengrija tekančią upę Leitha, kuri slaviška forma yra Litva (pas slovėnus) arba Litava (čekai, slovakai) kaip galimas alternatyvias versijas. Juolab seniausias Lietuvos pavadinimas yra … Leita.
O is kur jusu vertime miestas Zadaras atsirado?
Čia visiškai sutinku – seniausias, tikrasis pavadinimas Leita.
apie upę; “The Leitha was first mentioned in 833 AD in a deed by Louis the German, a Carolingian ruler. It was known as Lithaha in Old High German.
The name may derive from a Pannonian (Illyrian) word for “mud,” reflected in the old Hungarian name Sár, meaning swamp”
Tai dar vienas artimos giminystės su ilyrais patvirtinimo duomuo.
Šiaurės Ispanijoje, Astūrijos regione, yra vietovė Leitariegos. Kitame Ispanijos regione- Navaroje, netoli Baskijos regiono, yra miestelis Leitza, jos pavadinimas- baskų kilmės,jo reikšmė- tarpeklis uolose. Taip pat pietryčių Ispanijoje, Andalūzijos Albasete provincijoje yra miestelis Lietor. Suomijoje, į rytus nuo Turku yra miestelis Lieto.
O kodėl už jį nėra senesnis luotas, kuriais lietuviai plaukiojo ledynmečiu tarp ledynų esančiais vandenimis meškeriodami ir gabendami ledynų gabalus plotams link Afrikos stokojantiems gėlo vandens…
Vilna, gal paaiškintumėte tokį dalyką? Ledynų gabalus galima plukdyti tik vandeniu. Ir ne jūromis, nes vis tik to meto luotai tam netinka. Tai kam plukdyti ledynus ežerais, upėmis iki kurio tai kranto (kur baigiasi vandens telkinys), kai tas krantas yra šalia gėlo vandens?
Tai, kad tarsi būtų pro “Kremliaus langą”, – ne viską iki galo perskaitai. O gal, sakau, koks dronas užstojęs…
O gal ne viską iki galo parašote? Arba rašydamas fantazijas pamirštate logiką ir apskritai sveiką protą?.. luotais plukdyti ledynų gabalus link Afrikos… čia kokiam sapne po kiek alaus taip galima susapnuoti?
Tikrai, kad lyg per “Kremliaus langus”, – nesuvokiama tūkstančius metų vykusių procesų.
Kai pradedama kliedėti apie kremliaus langus, tai nesistebiu, kad arkliai virsta irklais. Kaip sakoma – paskutinė niekšo priebėga yra patriotizmas. O paskutinė kvailio – klišės.
O ką pasakyti žmogui, kuris nesuvokia, kad liet.’link’ nurodoma ne vyksmo vieta, o kryptis. Čia, kaip kiemo lygio žaidėjo dalyvavimas Eurolygoje…
Vilna, o lokia prasmė gabenti gėlo vandens telkiniais ledkalnių gabalus? Čia toks absurdas, kad nesuvokiama, kaip tai gali gimti nors kiek sveikoje galvoje.
Šaltinis užrašytas lotyniškai. Tad kodėl rašant lotyniškai lotyniškas žodis litore iškraipytas ir užrašytas Lituam? Priedo, net logiškai galvojant, konkretų kraštą pavadinti litorum-krantu, kai pakrančių daug – absurdas. Vadovaujantis tokiu absurdu, šaltinis skambėtų taip – išsiuntė šnipus į pakrantę, prie upės, į miestą. Labai aišku, kur?
Matosi – ne iš tos srities mokslų esi.
Tikrai – luotais ledynų į Afriką neplukdau. O jūs būsite tas titanas senovės lietuvis, kuris taip darė😁
Akurat, taip ir yra.
SENSACIJA! Vatikane rasti įrodymai: Lietuvos paminėjimas 500 metų anksčiau!
youtube.com/watch?v=MmMP2zkw3E8
silpnokas, užveltas pokalbis
Prisiminkime taip pat Letovia vadinta Armorica/Bretagne….In medieval Insular Celtic languages, the Celtic term *Litauia, meaning ‘Land’ or ‘Country’ (from an original Proto-Celtic *Litauī ‘Earth’, lit. ‘the Vast One’), came to be used to designate the Brittany Peninsula, as in Old Irish Letha, Old Welsh Litau, Old Breton Letau, or in the Latinized form Letavia.
Galijoje islike daugybe baltizmu ….
Vertinga informacija, -ačiū.
Armorica/Bretagne pavadinimai gali būti lyginami su Prūsijos Varmijos/Notangos genčių vardais.Jų apibendrintas pavadinimas Letovia reikštų, kad jos jau turi sienomis apibrėžtus, jų gyvenamus plotus žemės plotus, kitaip sakant, jau turi žemėje apibrėžtą savo gyvenimo vietą (tėvynę). Man regis, kad teisės į tokį statusą gynimo idėja, einanti iš tautosakos, ir yra išreikšta latvių epinėje poemoje Lačplėsis.
Tokiu atveju gentims, turint sienomis (kraštais) apibrėžtus žemės plotus, tapo reikalingos vietos, pro kurias būtų galima patekti į tokias teritorijas (kiemus ar kaimus). Tos vietos tapo vadinamos leitomis nuo reikšmių įleisti, įlįsti arba vartais nuo atverti, gali būti, kad ir prietakiais nuo tekėti, takas. Armorica/Bretagne pavadinimuose kaip tik ir galima įžvelgti šias reikšmes – pirmu atveju – vartų, antru – prietakos (latako). Iš įleidimo vietos pavadinimų bendriniu žodžiu tapo vadinamos ir gentys, šalys. Taip iš lietuvių leita. laida, landa atsirado senovės bretonų Letau, airių Letha, juos lotynizuojant – Letovia ir pačių lotynų Litua. Tokiu atveju Katalauno mūšio dalyviai įvardyti Litaum, Liticiani pavadinimais laikytini lietuvių, prūsų gentimis.
Dar prisiminiau tarp Britanijos ir Armorikos yra sala kurios senas pavadinimas buvo Sargia …. nepamenu kaip ji vadinasi siandien…surades papildysiu …
vis tik, manyčiau, kad helėnų Leto – Lado, romėnų Latonės … derlingumo, vaisingumo kultas plitęs su žemdirbyste iš ANATOLIJOS ir susijęs su nostratiniu ‘lieti’, kuris atspindėtas įvairiose tautose nuo Afrikos iki ledjūrio buvo tiek stiprus, kad daug kur paliko vietovardžių su LT. Gi Lietuvoje garbintas didis Lado, Ladonas, Lituwanis – Lietuvonis, o pradžia buvo Leto šventovės Leitos (lietos – žr. Didįjį Lietuvių kalbos žodyną), kuriose svarstyti ir kariniai bei ūkiniai reikalai. Iš čia radosi ir leičiai bei Lietuva (Lietnava?)
Jusu senesnis rasinys apie Leto /Lado/lato be abejoniu vertas tolomesniu tyrimu …
Galijoje buvo ir genciu valdovu vardu su Lit ,Let ,Lat,saknimi (..papildysiu kai pakelsiu senus uzrasus ) …
visa tai tik patvirtina baltu ir keltu bendras saknis ir R1b ir R1a gimininga genetini koda ….
idomu koks procentas medziotoju
/rinkeju DNR yra islikes vakaru europoje ?itariu kad mazesnis nei Lietuvoje (4-5%)…tai mus vel sugrazina prie “ mezolito baltu “ …apibrezimo ? ar jie buvo “baltai “?… ar tik rytu ir vakaru medziotoju /rinkeju gentys …?
labai logiska kad kazkiek ju zodyno isliko iki siu dienu …bet ar jie buvo “baltai”? Jie yra musu ir latviu kraujo broliai sakykime 5% procentais ,kas mus iskiria nuo kitu kaimynu …bet ar jie yra baltai Kestuti …?…ar jie yra baltai ?
Vargu, ar yra koks pagrindas ‘lieti’ priskirti nostratiniam žodžiui. Tai veikiau iš lietuvių krašto lyg į vandenį mesto akmenėlio jame sukeltų ratilų pasauliu sklidęs žodis.
Be drėgmės, vandens, ledo žemdirbystė negalima niekur. Taigi nebūtinai iš Anatolijos kilo Lado, Ledo, Didzis Lado, gal dzūkams menant ledynus, vandens dievybės kultas. Tarp kitko ir pats Anatolijos pavadinimas “įtartinas”, juk prūs. ‘tula/tola’ – žemė.
>Kęstutis K. Urba
Citata: “…helėnų Leto – Lado,..”. Knygos “IPįL” 35 p. sk. “Lygiagretūs palyginimai’ yra įdėti trys paveikslai: “Vulkaninis Emi – Kusi kalnas Afrikoje”, siaura ilga deivė Titakė, stovinti ant Emi – Kusi kalno Afrikoje”, kurios kaklas ir galva remiasi į Pabaltijį, ir nuotrauka pavadinimu: “Ledakalnis, Ladakalnis Ignalinos raj.”. Po paveikslais rašoma: “Apie Ladakalnį, esantį Ignalinos rajone, hab. m. dr. Pranė Dundulienė rašo, kad “ant kalno buvo aukojamos aukos Didžiajai motinai ir gyvybės deivei Ladai: moterys ir merginos ten po Velykų rinkdavosi būriais ir, susiėmusios už rankų , šokdavosios su šauksmais “Lado, Lado ir mano Lado!”. Kiau6inis yra derlingumo simbolis. Prisimenant balkšvą nitrito “kiaušinį” Emi – Kusi vulkaniniame kalne ir aplinkoje, pirmasis šauksmas LADO dėl buvusio derlingumo pasidaro suprantamas. Antrasis šauksmas , prisimenant mitą apie Nemesidės kiaušinį Santorino saloje, nuklotą balkšvais vulkaninio išsiveržimo pelenais (dėl jų derlingumo, – mano pastaba), pasidaro irgi suprantamas. Į šią salą rodo ir deivės Titakės (nuo “ti = tarm. ten – takas”, – mano pastaba) kairiosios rankos pirštai. Trečiasis šauksmas “ir mano Lado!” skamba taip, lyg būtų didžiuojamasi bakšvais (kaip nitritas, – mano pastaba) pavasario nendrynuose sudėtais gulbių, ančių, kitų vandens paukščių kiaušiniais, simbolizuojančiais bendrą Ignalinos žemės gyvybingumą. O kaip jie čia atsirado, rodo deivės Titakės takas, iš tolių einantis per visą Europą iš Graikijos. Dėkoju.
Na jau siandien “laisves zodzio myletojo” Vaiskuno cenzura dirba virsvalandzius …..
>Kęstutis K. Urba
P. S. Knygos “Ist.par. į Lietuvą” e – formato II. 21 p. yra skyrius “Aisčiai”. 23 – ame puslapyje rašoma: “Etruskų Kjuzio mieste buvo aptikta bronzinė deivę vaizduojanti statulėlė … Deivės apačia (uždėjus ant žemėlapio) remiasi į “nupjautas” Tibesčio kalnynų viršukalnes (Afrikoje), kojos driekiasi per jūrą, liemuo eina per centrinę Europą, kaklas ir galva remiasi į Pabaltijį. Statulėlės pavadinimo nėra, tačiau autorius dėl “tako” ją pavadino deivės Titakės (ti Takė) vardu. Plačiau apie ją parašyta 25 p., kur pasakojama, jog “Leda (Ladakalnis Lietuvoje vadinamas dar ir Ledakalnio vardu) … “buvo ne tik graikų, bet ir etruskų pramotė” … Apie tai, kad Leda graikams, etruskams ir lietuviams yra bendra, rašo Aleksandras Briukneris sakydamas, kad graikų mitologijos “pirmykščius pradus randame Italijoje ir Lietuvoje”. Dar plačiau pasakojama visame 23 – me puslapyje. O trumpiausiai apie etruskų kilmę išaiškina rusų mokslininkai sakydami, jog “etruski – eto etničeskije russkije” (etruskai – tai etniniai rusai).
nukrypstant nuo temos , bet svarbus Pvz. nuodemingams istorikams ir vertejams….
“….in Iadra civitate Dalmatie.“…..
sitame tekste ,Kestuti miestas Zadar ,Dalmatijoje
neminimas….
tamstos nekaltinu ….bet tai puikus pvz kai istorikai ir vertejai “Copy-Paste “ metodu “kuria” ir ne tik Lietuvoje…..o , C. Gedgaudas buvo poliglotas !!! ir pats skaite ir verte antikos rasytoju tekstus….
>JURUI. Ar mezolitiniai Lietuvos teritorijos gyventojai buvo baltai, tegali atsakyti kalbos reiškinių chronologizavimas. Etninius tapatumo požymius labiausiai apsprendžia kalba, o paleogenetika tėra pagalbinis įrankis, kuris padeda rekonstruoti migracijas ir technologines – kalbines įtakas
>Kęstutis K. Urba
Citata: “Ar mezolitiniai Lietuvos teritorijos gyventojai buvo baltai, tegali atsakyti kalbos reiškinių chronologizavimas”. Toks chronologizavimas yra pateiktas kn. “Ist. par. į Liet.” 43 – 44 p., kur pagal pasaką “Eglė žalčių karalienė” skyriuje EGLĖS KELIAS NAMO p.40 – 43, atlikus to kelio mokslinės laboratorijos tyrimus, rašoma, kad (aukščiau pateikta) “Pasaka atskleidžia ledynmečio ir tarpledynmečio laikų Europos ir Afrikos žemynuose raidą. Remiantis LTE t. 6 skirsnio “Kvartero ledynmečiai ir tarpledynmečiai” duomenimis, nuo meto kai parėjus namo Eglė prie Baltijos jūros su vaikais pavirto medžiais, laiko eigą ATGAL atbulinėmis datomis nėra sunku nustatyti. Kaip ir kelionės PIRMYN iki Drakono kalnų toli pietuose, taipogi. Ledynmečio erų paveiksle (p. 44) matome, jog tarpledynmetis, kuris trunka jau 10 tūkst. m., Eglei buvo kelionės išeities taškas. Trunkant 60 tūkst. m. Viurmo ledynmečiui, bendroje chronologinės skalės istorijoje matėme, kad Eglė buvo Egipte, Mėlynojo ir Baltojo Nilo upių tarpupyje tol, kol, peržengusi pusiaują ir Zambezės upę, nukeliavus piečiau pasiekė Drakono kalnų plynaukštę. Pareinant, ji su karalaičiu išplėtė valdas į Tibesčio kalnyną. Vėlesnis Riso – Viurmo tarpledynmetis pagal lentelės duomenis (žr. p. 44) truko30 – 40 tūkst. metų. Jį Eglės vaikai praleidošiaurinėje Afrikoje, Europos Ispanijoje, Italijos etruskuose, Graikijoje ir pietryčių Europoje. Baltų buvimo Ispanijoje ir kitur laiką knygose lietuvių ir anglų kalbomis pavadinimais “Europos šaknys ir mes, lietuviai’, “Senasisaisčių giminės metraštis” ir kitose yra aprašiusi Kolumbijos universiteto absolventė Jūratė Statkutė de Rosales (g. 1929). Sudėję Eglės ėjimo pirmyn nuo Skandinavijos kalnų ledo šalčio ir atgal, po to kai pasiekėme Drakono kalnus, laikus 10 + 60 + 15 = 85 t. m. laiko tarpą. Tiek pasakos šiaurinė, tiek ir pietinė ŽINIUONĖS APIE ATŠALIMUS IR ATŠILIMUS ŽINOJO IŠ ANKSTO, todėl gaunasi, jo eglė su vaikais tą patį kelią nuėjo du kartus. Išvada: Eglės su karalaičiu ir vaikais gyvenimo laikas, palydint laiko simboliui Žalčiui, truko 85 + 85 = 170 tūkst. metų ir šis laikas siekia HOMO SAPIENS atsiradimo Žemės planetoje ištakas”. Dėkoju.
Amen
Žinoma, kad P. Minoritas Venecijos rankraštį sudarė XIV a. Iš P. Subačaus pasakymo galima suprasti, kad būtent Minoritas savo darbe klaidingai interpretavo iš kitų kronikų žinotus faktus, todėl tas Lituam (Lietuvos) kaip vietos paminėjimas 451 metų įvykių kontekste negali būti laikomas tikru faktu tiems laikams. Tai gal prof. P.Subačius sutiktų Alkas.lt tai paaiškinti plačiau.