Lietuvos delegacija pradeda žvalgomųjų apsilankymų dienotvarkę į Šiaurės šalis, siekdama pasimokyti iš Švedijos, Danijos ir Norvegijos biosferos rezervatų valdytojų patirties steigiant ir plėtojant UNESCO biosferos rezervatus, ypatingą dėmesį skiriant savivaldybių ir bendruomenių vaidmeniui, derinant aplinkosaugos, socialinius ir ekonominės plėtros tikslus.
Ši programa įgyvendinama Šiaurės šalių ministrų tarybos administruojamos Šiaurės ir Baltijos šalių viešojo administravimo programos dėka.
UNESCO Biosferos rezervatai yra išskirtinės teritorijos, kuriose gamta, kultūra ir žmonių veikla vystosi darniai, skatinant tvarų ūkininkavimą, švietimą ir turizmą.
Lietuva jau turi vieną UNESCO biosferos rezervatą
Tai Žuvintas, kuris sėkmingai ieško sugyvenimo tarp žmogaus ir laukinės gamtos procesų derindamas gamtos apsaugą su vietos bendruomenių veikla.
Puoselėjamas sumanymas, kad ateityje į tokį statusą galėtų pretenduoti Nemuno deltos regioninis parkas, jungiantis pasaulinės reikšmės šlapynes, milžiniškas paukščių sankaupas, retų rūšių buveines ir gyvąją tradicinę kultūrą.
Šiaurės šalys turi ilgametę patirtį, kaip derinti gamtosaugą su ekonomine plėtra, o tai itin aktualu Nemuno deltai, kurioje gausu gamtos vertybių, bet kartu ir daug siekių plėtoti turizmą bei vietos ekonomiką.
Galvojant apie narystę UNESCO tinkle, svarbu kaip įmanoma gerai išžvalgyti galimybes, susipažinti su valdymo struktūromis, bendruomenių įtraukimo modeliais ir tvarios ekonominės plėtros praktikomis ir susiplanuoti paraiškos rengimo procesą.
Visos programos metu žadama aplankyti keturis UNESCO biosferos rezervatus – kandidato į UNESCO biosferos rezervatą statusą turintį Storkriket, Kristianstads Vattenrike Švedijoje – rugsėjo mėnesį, o Møno salą Danijoje bei Nordhordlando regioną Norvegijoje – spalio mėnesį.
Vietovės pasirinktos dėl savo aplinkos panašumų su Nemuno deltos teritorija, ilgametės patirties ir išskirtinės sėkmės, kuriant gamtos ir žmogaus bendrą gerovę.
Lietuvos grupė iš Šilutės rajono savivaldybės, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei Sekretoriato atstovų, susitiks su rezervatų koordinatoriais, savivaldybių atstovais, vietos bendruomenėmis ir verslo atstovais, taip pat nacionalinių UNESCO komisijų žinovais.
Apsilankymai vietoje ir diskusijos padės suprasti praktinius būdus, kaip suderinti aplinkosaugą su regiono gerove.
Tikimės, kad šie apsilankymai padės įkvėpti Lietuvos institucijas ir bendruomenes ir parodys, jog UNESCO statusas pirmiausia yra galimybė, o ne ribojimas.
Trumpai apie Švedijoje aplankytus biosferos rezervatus
Storkriket – vienas svarbiausių gamtotvarkos ir biologinės įvairovės židinių šalyje. Joje aptikta daugiau nei 700 raudonajame sąraše esančių rūšių.
Kraštovaizdį formuoja senovinė, geologiškai vertinga įdauba, apimanti smėlingas pievas, pelkes, ežerus ir sraunius upelius. Tai – svarbios paukščių perėjimo, o kultūrinės žemės ūkio tradicijos bei senieji kaimo kraštovaizdžiai sudaro ypatingą šios vietovės identitetą.
Išskirtinis Storkriket siekis tapti pirmuoju biosferos rezervatu pasaulyje, kuriame kultūra ir kūrybinės industrijos yra įtraukiamos į tvaraus vystymosi veiklas kartu su gyventojais, akademine bendruomene, verslu ir viešuoju sektoriumi.
Storkriketo svarbus tvarus vandens išteklių naudojimas, tvari žemdirbystė, gamtinių ir kultūros vertybių apsauga bei švietimas apie vandens svarbą, biologinę įvairovę ir kultūros istoriją.
Teritorija jau pradėta vystyti nuo 2008 m., 2021–2024 m. rengta paraiška, pateikta 2024 m. laukia galutinio sprendimo 2025 m. rugsėjį pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų kongrese.
Kristianstads Vattenrike yra vienas žinomiausių ir sėkmingiausių UNESCO biosferos rezervatų.
Ypatingu jį daro vandens kraštovaizdis, kuriame susijungia upės, ežerai, pelkės, pievos ir pakrantės. Vattenrike yra prieglobstis daugiau nei 20 rūšių retų paukščių, tokių kaip ereliai žuvininkai, juodieji gandrai, taip pat daugybė žuvų, varliagyvių ir vabzdžių. Vietinės pievos yra svarbios nykstančių orchidėjų rūšims.
UNESCO statusą Vattenrike gavo 2005 m. už išskirtinį gebėjimą suderinti gamtos apsaugą ir žmonių veiklą. Čia puikiai veikia žemės ūkis (ypač ganyklos), ekoturizmas, vietos verslai ir švietimo sumanymai.
Rezervato valdymas grindžiamas aktyviu vietos gyventojų įtraukimu: ūkininkai, žvejai, turizmo paslaugų teikėjai, mokyklos ir nevyriausybinės organizacijos kartu kuria veiklos kryptis. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip bendruomenės gali tapti rezervato „savininkais“.
Dėl didelių potvynių pavojaus Vattenrike tapo pavyzdžiu, kaip gamtinės ekosistemos (pvz., pelkės ir šlapynės) naudojamos kaip natūralūs „saugikliai“ nuo potvynių. Tai rodo, kaip biosferos rezervatas gali būti naudingas ne tik biologinei įvairovei, bet ir miestų saugumui.
