Iš ciklo: Kelionės po Lenkiją (2/4)
I dalis čia
Paliekame „Vilko irštvą“. Vis dar jaučiame sunkų istorijos alsavimą. Vingiuoti Rytprūsių keliai veda tolyn pro mažus kaimelius, pro laukus ir ežerus. Saulė lenkiasi vakarop.
Po dviejų valandų kelionės prieš mus atsiveria lygumos, kur prieš daugiau nei šešis šimtus metų aidėjo kardų žvangesys ir kovos šūksniai.
Dabar čia – tyla. Stovėjimo aikštelė tuščia, muziejaus durys uždarytos – vėloka, lankytojų nebėra. Rekonstrukcijas, specialius maketus, vaizduojančius, kaip pulkai judėjo lemiamą 1410 metų vasaros dieną, gal teks pamatyti kitą kartą.
Tylos ir tuštumos įspūdis netgi sustiprina šios vietos rimtį: atrodo, kad pati istorija čia sustojo.
Užlipame ant pakylos. Prieš akis atsiveria Žalgirio mūšio laukas. 1410 metų liepos 15-oji – data, įrašyta ne tik į Lietuvos ir Lenkijos istoriją, bet ir į mūsų širdis.
Tą dieną jungtinė Jogailos ir Vytauto vadovaujama kariuomenė, kurioje šalia lenkų kovėsi lietuviai, totoriai ir čekai, sutriuškino galingąjį Kryžiuočių ordiną. Pergalė nebuvo lengva.
Leiskime vaizduotei laisvai skleistis…
1410 m. liepos 15-osios tvankus rytas. Virš laukų tvyro rūkas. Kryžiuočių ordino kariauna stovi įsitvirtinusi ant nedidelių kalvų. Prieš juos – jungtinė Jogailos ir Vytauto kariuomenė: lenkų, lietuvių, žemaičių, totorių ir čekų pulkai, suvienyti bendro tikslo.
Kryžiuočių didysis magistras Ulrichas von Jungingenas laukia, kol Jogaila duos ženklą pradėti mūšį. Tačiau Lenkijos ir Lietuvos karalius neskuba. Jis meldžiasi. Į lauką išeina lietuvių pulkai ir šaudydami strėlėmis provokuoja priešą.
Pagaliau smogia Vytauto Didžiojo vadovaujami lietuvių pulkai. Jie puola su nepaprastu įniršiu, bet po kurio laiko pasitraukia iš kovos lauko. Taip Vytautas bando išvilioti vokiečius iš sustiprintų pozicijų.
Lenkų pulkai smogia ataką. Užverda žiaurus ir ilgas mūšis. Vidudienį saulė degina šalmus ir šarvus. Teka kraujo upeliai.
Ateina lemiama akimirka, lietuviai, atsigręžę iš „pabėgimo“, puola iš naujo ir smogia kryžiuočiams iš šono. Kryžiuočių rikiuotė ima byrėti. Žūva Ulrichas von Jungingenas, o su juo daug ordino vadų.
Saulei leidžiantis mūšio laukas yra kryžiuočių pralaimėjimo liudytojas. Šimtai vėliavų, šimtai riterių guli ant žemės.
Kryžiuočių ordinas, kadaise buvęs grėsmingiausia jėga šiame regione, po Žalgirio mūšio niekada neatsigavo. Ši pergalė pakeitė ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir visos Vidurio Europos istoriją.
Ordinas neteko galybės, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija tapo dominuojančia jėga regione dar daugeliui dešimtmečių.
Šiandien mūšio lauke, be anksčiau iškilusių monumentų, stovi ir iš Lietuvos atgabentas lietuviškas akmuo, tylus, bet iškalbingas paminklas mūsų tautos kariams. Prie jo sustojame ir mes – susimąstydami apie tuos, kurie čia kovojo ir žuvo.
Horizontą nuskaidrina besileidžiančios saulės nutvieksti paminklai: monumentalūs stulpai primena, kad ši vieta svarbi ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir visai Europos istorijai.
Ši vieta gyva ne tik istorijos knygose – kasmet čia vyksta Žalgirio mūšio inscenizacija, pritraukianti tūkstančius žiūrovų ir šimtus dalyvių iš viso pasaulio.
Viduramžių šarvais vilkintys riteriai, lankininkai, pėstininkai atkuria visą mūšio eigą – nuo pirmojo šūksnio iki paskutinės kovos.
Prieš kelerius metus ši inscenizacija įgavo dar vieną lietuvišką atspalvį, kai Vytauto Didžiojo vaidmenį čia atliko ne kas kitas, o Donatas Mazurkevičius – karininkas iš Lietuvos.
Ant žirgo, apsisiautęs didžiojo kunigaikščio apsiaustu, jis vadovavo lietuvių pulkams, o žiūrovai, tarp jų ir iš Lietuvos atvykę svečiai, džiaugėsi matydami savo tautos herojų, atgijusį šioje istorinėje scenoje.
Žalgirio mūšio inscenizacija šiandien yra ne tik kultūrinė tradicija, bet ir gyvas būdas perduoti istoriją jaunajai kartai, parodyti, kad ši kova tebėra mūsų atminties dalis.
Vakarėjant stovime vidury lauko, kur kadaise rikiavosi pulkai, ir mintyse matome Vytautą, jojantį palei savo kariuomenę, girdime žemaitukų žvengimą, jaučiame lemiamo mūšio įtampą. Vakare šis laukas priklauso tik tau ir istorijai…
Tačiau netrukus paaiškėja, kad nesame vieniši mūšio lauke. Prie mūsų prisijungia turistų pora iš Lietuvos. Ta pati, kurią sutikome „Vilko irštvoje“. Pasikalbame akimirką. Pasirodo, mūsų maršrutas vėl sutampa – ir jie, ir mes toliau trauksime į Gdanską. Ar ir vėl susitiksime?
Grįždami link automobilio, dar kartą pažvelgiame į lietuvišką akmenį. Jis liudija mūsų tautos indėlį į pergalę, kuri pakeitė Viduramžių Europą.
Nuo „Vilko irštvos“ bunkerių, kuriuose vyko Antrojo pasaulinio karo dramos, iki šio lauko, kur XIII–XV amžiaus kryžiuočių galybė buvo sutriuškinta, ši kelionė tampa gyva istorijos pamoka. Ir nors muziejus šiandien tylėjo, pati žemė čia kalba už jį.
Po mūšio jungtinė kariuomenė patraukė prie Marienburgo (Malborko) pilies, galingos kryžiuočių tvirtovės. Ji tikėjosi paimti pilį šturmu, bet tvirtovė atlaikė dviejų mėnesių apsiaustį.
Ji stovėjo neįveikta – ir mes, kaip ir anuomet kariai, savo kelionę tęsime link šios legendinės pilies, kuri ir šiandien kelia pagarbą bei nuostabą.
(Bus daugiau)
Skaitytojams, manau, bus įdomu žinoti, jog Žalgirio mūšio metu planetoj gyveno vos 425 mln. žmonių (“Istorija pareinant į Lietuvą”/2023, p. 84). Gyventojų tankumas knygoje yra dokumentaliai pagrįstas knygos “World Atlas”, Kingfisher, London p.14 – 15 medžiaga. Dėkoju.
Laikas pereiti prie moksliškų samprotavimų ir apie Žalgirio mūšį. Ne darželinukai esame. Žalgiris, tai dar vienas Jogailos su lenkais įvykdytas Vytauto suvedžiojimas (apgavimas). Iš to, kad Vytautas po Žalgirio pergalės reikalavo tėvonijos iki Osos (tai fiksuota šaltiniuose), yra aišku, kad organizuojant mūšį, buvo su Jogaila ir lenkais sutarta, jog laimėjus Žalgirio mūšį prieš kryžiuočius, ji Vytautui bus sugrąžinta. Taigi Vytauto tėvonijoje (ja buvusi ir Vilnius su Trakais, gali būti, kad manyta ir Smolenskas) lietuviai planavo atkurti Lietuvos karalystę ir kad jos karaliumi tapsęs Vytautas. Kaip žinoma, laimėjus Žalgirį, Vytautą Jogaila apgavo – jam tėvonijos negrąžino, planuotas karalystės atkūrimas sužlugo, tad ir toliau buvo priverstas likti Lenkijos karaliaus patikėtiniu, valdant Lenkijos karaliui ir karalystei priklausančią LDK (tarnu be nuosavybės teisės į turtą, kurį pavedus valdai). Taigi nesididžiuokime įvykiu, kai jis lietuvio pagarbos nevertas.
Reikėtų atskirti pergalę Žalgirio mūšyje ir kas vyko po to.
Kaip ten bebūtų su tuo Vytauto vadovavimu kariuomenei, pergalė Žalgirio mūšyje iš esmės tapo Lenkijos pergalė, tiek prieš Ordiną, tiek kartu ir prieš Vytautą, kaip bandžiusį ir nepraradusį vilties su Ordino pagalba atsiimti Jogailos apgaule prie Lenkijos prišlietą tėvoniją – Lietuvos žemes. Taigi šiuo atveju Vytauto atskyrimas Žalgiryje nuo Lenkijos politikos po jo – idėja fiks. Istorijoje radęsis didžiavimasis Vytautu yra sulenkėjusiųjų lietuvių – šlėktų savigarbos paguoda ne daugiau.
Vytautas savo žemes bandė atsiimti visais jam pasiekiamais būdais – ne tik su Ordino pagalba, bet ir nugalint Ordiną. Ir, nepaisant to, kad politinius tikslus pasiekė ne visus, į istoriją įėjo kaip karo vadas, nugalėjęs stipriausią XV amžiuje Europos kariuomenę. Todėl ir mūšį vokiečiai vadino Didžiuoju.
Vytautas gal ne tiek bandė atsiimti žemes, kiek siekė tapti jų karaliumi. Antai, netgi veikė kartu su lenkiškuoju Jogaila prieš Kęstutį Dovydiškių sutartimi, kuriam priklausė tėvonija – Lietuvos žemės, prie kurių jungėsi ir Smolenskas su perspektyva į Maskvą. Žalgiryje Vytautas veikė kartu su Jogaila kaip “karališkieji” lenkai, t.y. Lenkijos karalystės interesais prieš Ordiną, bet kartu netiesiogiai ir Lietuvą, kaip jėgas, kėlusias grėsmes Lenkijos karalystės su Jogailos prie jos prišlieta Lietuva – gyvavimui. Taigi Vytauto veikime matyti ką nors lietuviško – ne jogailiškai lenkiško – vargu ar būtų galima. Akivaizdu, – Žalgiryje muštasi prieš Ordiną, bet netiesiogiai ir prieš Vytenio – Kęstučio Lietuvos atgimimą.
>Kažin
Tenka pastebėti, kad pagal tikėjimą valdovas Vytautas buvo paskutinis Europos pagonis, po mirties sudegintas dvylikos laiptų Perkūno šventyklos, ant kurios pamatų vėliau buvo pastatyta Katedra Vilniuje, AUKURE (“Ist. par. į Lietuvą” p.27.) Po jo mirties šventyklą šią sugriovė pakrikštytasis Aleksandras Jogailaitis, kurio garbei su karališka karūna ant galvos Kauno Ramybės parke yra pastatytas paminklas. Todėl, gerb. Kažin, iš tikro gaunasi, kad Vytautas Žalgiryj mušėsi ne PRIEŠ Vytenio – Kęstučio Lietuvos atgimimą, bet UŽ Vytenio – Kęstučio Lietuvos atgimimą, – juolab, kad mūšyje dalyvavo žemaičiai, užsėdę ant žemaitukų arklių. Vo tep!
Paminklo Aleksandrui Jogailaičiui pastatymas Kaune gali byloti apie Lietuvai pražūtingą dvasinį Kauno valdžių prolenkizmą, kuris, deja, gali būt netgi istorinis.
Istorijos šaltiniai byloja, kad Vytautas buvo prieštaringa asmenybė, gal savo pažiūromis į krikštijimąsi – kiek panašus į senelį Gediminą, tačiau tai kiek nuodugniau lietuviškai nėra tyrinėta. Tad tai, kad po mirties buvo pagoniškai sudegintas Vilniuje, kaip tėvonijos Aukure, abejonių nekelia. Tačiau veikiausiai tą teisę jis turėjo ne kaip Kęstučio, o kaip jo sesers, sūnus, kuriai po Jaunučio pašalinimo atiteko Vilnius. Mama jo, Kęstučio sesuo, matyt, dar mažam esant mirė, dėl to augo pas Algirdą kartu su Jogaila, kuris galėjęs būti metais kitais už Vytautą jaunesnis. Regis, juos abu, veikiausiai Julijonos valia, lenkiška dvasia auklėjo Glugošas. Taigi labai abejotina, kad Vytautui būtų rūpėjęs lietuviškos Vytenio – Kęstučio Lietuvos atkūrimas, o ne Lietuvos karaliaus karūna – karjera.
>Kažin
Na, kaip tik Dlugošo sūnus Dlugošas Janas (1415 – 1480), kai Lenkijos valstybės sostinė buvo dar Krokuvoje, pažymėjo, jog “Šv. Stanislovo Katedra buvusi pastatyta pagoniškos šventovės vietoje”, o ” šventają ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip Romoje vestalės” (“Ist. par. į Lietuvą” p. 24) pašalina abejones tuo, kad Vytautui nerūpėjo lietuviškos Vytenio – Kęstučio Lietuvos atkūrimas. O įrodo, kad rūpėjo labai.
Lietuviškos Vytenio – Kęstučio Lietuvos atkūrimas reiškia Julijonos ir Jogailos puoselėto valstybinio slavėjimo (lenkėjimo) nutraukimą lietuvių žemėse, kas, akivaizdu, Jogailai ir Vytautui Dlugošo auklėtiems nebuvo svarbu.
Manytina, kad Katedros vietoje buvo Dievės Šerialės (romėnų Cerera) šventykla. Tai patvirtintų ir išlikęs Sereikiškių pavadinimas. Gali būti, kadangi Š/N yra lietuvių (gal net nuo baltų prokalbės laikų einantis tarmiškumas), tai Šerialė kita tarme galėjo būti vadinama Neriala/ Nereta. Iš to būtų ir Neries upės pavadinimas. Tai susiję su Saulės ir Vandens vaidmens garbinimu žemdirbystėje. Nuo Mindaugo laikų apleistą pagonišką šventyklą Katedros vietoje ėmėsi atkurti Gediminas, bet tai jau lietuviams buvo kaip atgyvena. Kažkokio didesnio pagonybės atgijimo neįvyko. Tai šitai lietuviškai, o ne Dlugošiškai, bylotų apie Jogailą ir Vytautą, Vilnių šaltinių faktai.
Griežti vertinimai be įrodymų. O Sereikiškės yra puskilometrį į šoną.
Viskas, kas sakoma, yra pagrįsta kalbotyros bei istorinių šaltinių duomenų objektyviai (ne kaip iki šiol – “lenkiškai”) perskaitomais faktais. Tačiau komentaras ne vieta platesniems išvedžiojimams.
Skaičiau , kad slavėjimas buvo ne tik lenkėjimas- buvo ir lietuvių gudėjimas ( baltarusėjimas) Lietuvos rytuose ir pietuose.Lietuvių kalbos plotai siekę Minską ( prie pat miesto yra vietovė Antaniški) ir Polocką ( vietovė Antoniški) rytuose, Baranovičius ( Pirštuki), Slanimą ( Mantauty, Jatauty) ir Valkaviską pietuose ( Važginty, Taucvily) vyko ne dėl Jogailos politikos.