I dalis čia.
(Tęsinys)
Nuo vaikystės mėgo klausytis lietuviškų dainų (liaudies, tautiškų, partizanų, chorinių). Dažnai klausydavosi klasikinės muzikos. Mėgo lankyti teatro ir muzikinius spektaklius, operą, lietuviškus vaidinimus.
Taip pat jam patiko auginti gėles, tvarkyti darželį, rašyti kupletus (juokingo turinio dainas), eilėraščius ir apsakymus. Jį domino padavimai, pasakos, legendos, Suvalkijos praeitis. Savo gyvenime patyrė labai mažai nemalonumų dėl tautybės.

Suvalkų lietuvių bendruomenė
Klausydamasis Balstogės lietuviškų radijo laidų sužinojo apie Suvalkų lietuvių bendruomenę. Persikėlęs gyventi į Suvalkus, pradėjo lankytis Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriuje.
Rašyti „Suvalkiečiui“ jį prikalbino tuometinis šio leidinio redaktorius Gintautas Marcinkevičius. Pirmasis P. Sovulio straipsnis „Mano vaikystė, mano jaunystė“ „Suvalkietyje“ pasirodė 1997 m. (97/2/1, 19–20 psl.).
Taip pat šiame numeryje buvo išspausdinti trys eilėraščiai: „Klumpės“ muzikantai“, „Klumpės“ dainininkai“, „Lietuvių maldos Suvalkuose“.
Juos parašė dar gyvendamas Olecke. Žinių apie padavimus ir legendas sėmėsi iš savo šeimos, kaimynų ir pažįstamų. Iš viso P. Sovulis parašė kelis šimtus straipsnių, daugybę eilėraščių ir apysakų. Savo lėšomis išleido 3 knygas: „Mano žemė graži“, „Čiulbuonėlių kraštas“, „Pro gyvenimo vartus“.
P. Sovulis skaitydavo savo eilėraščius per poezijos pavasario šventę Šiurpilyje, Smalnykuose, Suvalkuose, Alytuje, Punioje ir Marijampolėje bei kitomis progomis.
Jis buvo uolus visų suvalkiečių rengiamų kultūrinių renginių dalyvis. Taip pat dainavo ir giedojo „Ančios“ ansamblyje, lankydavo lietuviškas mišias. Aukojo labai daug pinigų Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus veiklai.
Prie savo dviaukščio namo Suvalkuose 2001 m. pastatė gražų lietuvišką medinį kryžių (iš gatvės pusės), kurį padirbo skulptorius Zenonas Knyza.
Iš Sovulių šeimos tik Pranui ir jo seseriai Bronei pavyko po Antrojo pasaulinio karo aplankyti Reketijoje savo sodybvietę. Pirmąkart į savo tėviškę po labai ilgos pertraukos jis atvyko 1992 m. Anksčiau negalėjo, kadangi Sovulių žemė buvo pasienio zonoje ir pašaliniams negalima buvo čia lankytis.
Iš sodybos liko tik trobesių pamatai, rūsio duobė, kūdra ir prie upelio liūdnai šlamantys karklai. Nebuvo vyšnių ir obuolių, sodas išnyko. Vieta buvo apaugusi krūmais.
Su dideliu jauduliu P. Sovulis prisimindavo savo gimtąjį kaimą, kurį kartu su šeima turėjo palikti 1944 m. Jis gerai įsiminė čia praleistas dienas. Apie tai pasakodavo tiesiog su ašaromis. Lietuva ir tėviškė visą laiką buvo jo mintyse ir sapnuose.
Buvusioje sodyboje savo lėšomis 2008 m. pastatė akmeninį paminklą su įrašais
„Dieve, laimink Lietuvą“ ir „Čia buvo Sovulių sodyba“. Tais pačiais metais Reketijoje netoli Bubinų ir Saladuonienės sodybos, prie kelio, jis pastatė koplytstulpį su išdrožtais įrašais: „Dieve, laimink Reketiją“, „Aukotojas Pranas Sovulis. Skulptūra Zaborowski, Wasilewski 2008 m.“

2021 m. Reketijoje gyveno 12 šeimų
Oficialiais duomenimis, 2021 m. Reketijoje gyveno 12 šeimų. Buvo 25 gyventojai. 2013 m. savo lėšomis pastatė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo šventovės Kryžiaus kelio koplytėlę. Už tai jam raštu padėkojo Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius. Tai buvo didelė auka.
Tų pačių metų lapkritį Reketijoje prie Bubinų sodybos Pranas pastatė 2,5 m aukščio ąžuolo skulptūrą, kurioje išdrožti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto atvaizdai bei toks įrašas: „Šių žemių valdovai. Skulptūros aukotojas Pranas Sovulis“.
Viename interviu, duotame „Suvalkiečiui“, P. Sovulis apie save taip sakė: „Skaitau daug spaudos, nes man yra įdomu viskas, kas vyksta Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur pasaulyje.
Stengiuosi padėti LLD Suvalkų skyriaus veiklai. Norėčiau puoselėti tarp Lenkijos lietuvių lietuvybę, kad išliktų seni ir geri lietuviški papročiai, tokios savybės kaip vaišingumas, tarpusavio bendravimas, kalbos grynumas, meilė gimtajam kraštui ir gamtai, kad vaikai ir jaunimas nenutautėtų, būtų ištikimi garbingai savo protėvių praeičiai ir jaustųsi gerąja prasme išdidūs, jog esą lietuviai.
Mano požiūris į gyvenimą yra toks: kiekvieną darbą sau atlik gerai, darbą kitiems atlik truputį geriau, tada būsi ir tu patenkintas, ir tas kitas žmogus.“
Apie P. Sovulį buvęs „Suvalkiečio“ redaktorius Gintautas Marcinkevičius kalbėjo: „Jis visuomet aktyvus, pilnas energijos. Turi tiek daug sumanymų, kad kartais jį reikia prilaikyti, nes ne viską ir ne visuomet mūsų LLD skyrius pajėgtų įgyvendinti. Jo kalba kone literatūrinė, vengia barbarizmų.“
Gyvendamas Lenkijoje ilgą laiką labai mažai turėjo progų pasikalbėti lietuviškai. Stebiuosi, kad jis taip atitrūkęs nuo lietuvių kalbos, kalbėjo labai gerai ir be mikčiojimų. Žodžius tardavo aiškiai ir garsiai.
Suvalkų lietuviai ilgai prisimins šį nuostabų žmogų.
Jis ilgai ir labai sunkiai sirgo, labai silpnai matė. Nors buvo toks ligotas, bet visada, kiek leido sveikata, ateidavo į dainų ar giesmių repeticijas, kultūrinius renginius, dalyvaudavo mišiose. Jį Suvalkų skyrius labai traukė.
Tegul ilsisi ramybėje Suvalkų kapinėse.
P. Sovulis buvo pašarvotas laidojimo namuose (Vyšynskiego g.). Jo pagerbti atėjo virš 20 Suvalkų lietuvių.

Jie pagiedojo
Viešpaties angelą, psalmes už mirusius, rožančių ir Jėzaus Vardo litaniją. Gedulingos mišios vyko rugpjūčio 14 d. Suvalkų konkatedroje – Šv. Aleksandro bažnyčioje.
Jos prasidėjo 9.30 val. Dalyvavo gana daug žmonių. Dauguma buvo lenkų.
Šv. Mišias aukojo 4 kunigai
Konkatedros vikaras Adrianas Sadovskis (Adrian Sadowski), kunigas emeritas, Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonas Andžejus Opanovskis (Andrzej Opanowski) ir Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos klebonas Erastas Murauskas (P. Sovulio giminaitis). Mišioms vadovavo kun. Adrianas Sadovskis (Adrian Sadowski).
Po mišių karstas išvežtas į Suvalkų kapines, esančias prie Bakalaževska g., kur lietuviai sugiedojo „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“. Kostas Leončikas pasakė kalbą apie mirusįjį (lietuviškai ir lenkiškai).
Po jo kalbėjo Suvalkų Marios Konopnickos viešosios bibliotekos atstovas, kuris pasakė, kad P. Sovulis labai dažnai lankydavosi jų bibliotekoje. Perskaitė lenkiškai jo sukurtą eilėraštį. Giminaitė padėkojo visiems už dalyvavimą laidotuvėse ir visus laidotuvių dalyvius pakvietė į viešbutį „Hańcza“ sukalbėti rožančių ir gedulingų pietų.
Atvyko maža grupė lietuvių, tarp kurių buvo ir kun. Erastas Murauskas. Lenkiškai ir lietuviškai buvo sukalbėtas rožančius. Gražiai apie Sovulį pasisakė kun. E. Murauskas.
Suvalkų lietuviai labai gražiai pagerbė Praną Sovulį.
(Pabaiga)





















