Dvinarės žirklės: XIV a. pab. – XV a. pr., geležis, ilgis 13,4 cm, plotis 4,4 cm; geležtės ilgis 7 cm – Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M 1054. Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 218/6799 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Šį dirbinį galima pamatyti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.
Dvinarės žirklės (tokios kaip dabar) Europoje žinomos jau 1500 metų, bet plačiau paplito tik Viduramžiais. Iki tol ilgą laiką naudotos kitokios – vienanarės žirklės.
Valdovų rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus rastos kelios dešimtys abiejų tipų žirklių. Dauguma jų – dvinarės. Žirklės nevienodo dydžio – geriau išlikusiųjų ilgis siekia 8–17 cm, jų geležčių ilgis – apie 5,8–7 cm.
Aptariamosios žirklės yra geležinės, dvinarės. Meistrai kartkartėmis ant geležčių įspausdavo dar ir savo ženklą. Pristatomo įrankio abiejose išorinėse geležčių pusėse taip pat yra po tokį identišką ženklą. Ženklų buvo įspaudžiama ir ant peilių, kirvių, jais žymėti mediniai, metaliniai, ypač – tauriųjų metalų, moliniai dirbiniai. Žirklių rankenėlės iš abiejų pusių puoštos tinklelio ornamentu.
Žirklės naudotos buityje, taip pat šį įrankį pasitelkdavo ir kai kurių sričių amatininkai – siuvėjai, barzdaskučiai bei kiti.
Siuvėją su žirklėmis galima pamatyti viename XVI a. italų tapytojo Džovanio Batistos Moronio (Giovanni Battista Moroni (1520/1524–1579) paveiksle.
XVII–XVIII a. Vilniuje geležies dirbinių parduotuvėse buvo prekiaujama abiejų tipų žirklėmis. Jų buvo galima įsigyti kartu su peiliais, keptuvėmis, replėmis, spynomis, vinimis, amatininkų įrankiais, ginklais, tabokinėmis, kailiais, kilimais ir kt. prekėmis.
1646 m. po burmistro Stepono Lebiedičio mirties buvo surašytas jo geležies dirbinių parduotuvės inventorius, jame minimos ir žirklės: siuvėjo žirklės (dvinarės) už 40 grašių, įvairios siuvėjų žirklės už 1 kapą (1 kapa – 60 grašių), 8 avių žirklės (vienanarės) už 1 kapą. Palyginimui: mažas kirvis kainavo 48 grašius, kastuvas – 25 grašius, šaukštas – 14 grašių.
Dar ir XIX a. – XX a. pradžioje kartais žirklės būdavo įdedamos laidojant mirusįjį. Lietuvoje vienos seniausių vienanarių žirklių rastos Gibaičių (Šiaulių r.) kapinyne moters kape. Jos datuojamos 220–300 m. Žirklių rasta ir vėlesnių laikotarpių palaidojimuose. XV–XVII a. Vilniuje dvinarės žirklės buvo įdėtos į vyro kapą (Aguonų g. 10), į jaunos moters kapą (Mindaugo g. 27).
Medžiagą parengė Rasa Gliebutė; fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra:
Kiaupa Z. 1522–1526/1536 m. visuomeniniai susirėmimai Vilniuje: ištakos, eiga, pasekmės, Vilnius, 2021.
Meilus E. „Kur, kaip ir kuo prekiavo Vilniaus krautuvėse XVII a.“, in: Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, t. 7, sudarytoja Z. Medišauskienė, Vilnius, 2025.
Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1986.
Ramanauskienė J. „Kapinių Vilniuje, Mindaugo gatvėje 27, 27A, tyrinėjimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010.
Samalavičius S. Vilniaus miestiečiai ir miestų kultūra XVII–XVIII amžiuose, Vilnius, 2013.
Valotkienė Š. I–XVI a. laidosena Žemaitijoje: įkapės ir jų dėjimo paprotys. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2019.
Žukovskis R. „Tyrinėjimai Aguonų g. 10, Vilniuje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, Vilnius, 2007.
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-360x180.jpg)
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-120x86.jpg)
Labai įdomu, nes ženklas labai gerai išlikęs, aiškiai matomos 3 ligatūros. Vienas iš galimų skaitymo variantų (ir labiausiai tikėtinas pagal žirklių funkciją) – S(a)u-Vie-Juos (tačiau tikrai ne su minkšta “S”, t.y. ne “Siu-“), bet gali būti ir kitokie, pvz. Da-Vie-JuoS, AuS-Vie-Jaus ar pan. Visos trys ligatūros yra matytos senuosiuose įrašuose, tiesiog dar nesu iki galo apsisprendęs dėl tikslaus jų perskaitymo.
Dar įdomu ir tai, kad, kaip atrodo, ir ant pačių ašmenų būta įrašo, tik jis jau sunkiau įžiūrimas. Tikrai meistro darbas.
Bet tos ligatūros ant žirklių gali reikšti ir asmenų vardus, kurių užsakymu žirklės buvo gamintos ar kadangi jos vienodos, tai, kad matytųsi kam kurios priklauso.
Galbūt, nesiginčysiu, nes variantų yra ir daugiau. Net neaišku ar gulsčias žirkles skaityti, ar stačias (tada ženklai išeis šiek tiek kitokie).
Rašydami raidėmis net nesusimąstome, kokia save pataisanti rašto sistema tai yra, nes klaidingai parašyta ar praleista raidė skaitant nesunkiai atspėjama, o kada rašoma skiemenimis, tada atsiranda ir didelė galimų variantų įvairovė (bent tiek gerai, kad baigtinė).