Sertifikuoti tradicinių amatų meistrai ir mokytojai Kazys ir Ligita Morkūnai svečių laukia savo įkurtame Pintinių muziejuje, Anykščių rajone.
Iš muziejaus lankytojai išvažiuoja ne tik išmokę pasigaminti pirmuosius vytelių gaminius, bet ir pakeliavę po XIX amžių – į jį nukelia anykštėnų sukauptas įspūdingas namų apyvokos daiktų rinkinys bei autentiški statiniai.
Beveik keturis dešimtmečius pynimo amatą puoselėjantys Morkūnai šiandien ne tik patys kuria dirbinius iš vytelių, bet ir moko šio amato kitus. Pradėję nuo pintų krepšelių gėlėms, suprato, kad tiek neužtenka ir įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur sėmėsi žinių iš tuo metu ten dirbusių dviejų geriausių vytelių meistrų Lietuvoje.
„Šiandien atvykę į muziejų žmonės dažnai nustemba, kiek daug visko galima pasigaminti pasitelkus vyteles – nuo baldų iki namų reikmenų ar puošmenų. Kiekvieną išmokome pagaminti gėlytę, angeliuką ar krepšelį“, – į Sedeikių kaimą, Anykščių rajone, atvykstančiųjų smalsumu ir imlumu džiaugiasi meistras.
Tiesa, džiugina ne tik muziejaus lankytojai, bet ir mokiniai, kurie patys pasirenka mokytis šio amato ir net dalyvauti varžytuvėse. Abu sutuoktiniai dirba Anykščių miesto mokyklose: K. Morkūnas – Jono Biliūno gimnazijoje, o L. Morkūnienė – Antano Vienuolio progimnazijoje.
Kaip sako K. Morkūnas, norinčių mokytis pinti iš vytelių atsiranda daugiau, negu galima suspėti priimti. Į pynimo būrelius renkasi ne tik moksleiviai, bet ir suaugusieji, kurie taip įvaldo šį meną, kad ima pinti skalbinių krepšius ar kitus atkaklumo reikalaujančius dirbinius.
K. Morkūnui džiugu, kad vietiniai žino, jog prireikus pinto gaminio, gali jam paskambinti. „Neatsisakau nupinti, kainas irgi esam nustatę neaukštas, nes mums pynimas – pomėgis, tad net jeigu ir pasiūlo daugiau – atsisakau“, – meilę amatui pabrėžia meistras.
Vienai pintinei, naudojant iš anksto paruoštas medžiagas, meistrui prireikia maždaug keturių valandų. Kartais per savaitę iš jų sodybos iškeliauja ir kelios dešimtys tokių gaminių.
Antro tokio nėra
„Visiems apsilankiusiems sakau: sveiki, atvykę į vienintelį Lietuvoje, o gal ir Europoje, Pintinių muziejų. XIX a. sodyboje lankytojai pamato mūsų pintų gaminių parodą, susipažįsta su XIX–XX a. buitimi.
Čia jie gali pamatyti ir senovinę sodybą: gryčią, klėtį, klojimą, o norintiems netgi galime iškūrenti dūminę pirtį“, – aplankyti Anykščius vilioja K. Morkūnas. Atvykstančius jis dažnai pasitinka liaudies daina ar eilėraščio posmu.
Besidairant po Šimonių girios pakraštyje esančią autentišką sodybą, tarp eksponatų galima apžiūrėti indus, skrynias, verpimo ratelį ir daugybę kitų iš praeities atkeliavusių buities reliktų. Autentiški daiktai sudomina ne tik lietuvius, bet ir svečius iš užsienio.
Vien šiemet Anykščių rajone jau viešėjo svečių iš Japonijos, JAV, Ispanijos, Vokietijos ir Šveicarijos. „Greitai vėl teks pirkti naują palinkėjimų albumą“, – juokiasi K. Morkūnas, vertindamas gerus lankytojų žodžius.
Su lietuvišku paveldu supažindinantis K. Morkūnas neapsiriboja tik Anykščiais. Jo mintyse – planai artimiausiu metu lietuvišką tautodailę ir savo miestą pristatyti Rygoje, čia vykstančiose Lietuvių dienose.
Sugrįžti prie šaknų
Giminės šaknų Anykščiuose turintis vyras džiaugiasi, kad į čia sugrįžo ir visa jo šeima – čia gyvena ir kuria jo abi dukros su sutuoktiniais. Vyresnioji užsiima bitininkyste, kuria dirbinius iš bičių vaško, jaunesnioji – savo kūrybiškumą atskleidžia reklamos srityje.
Na, o nuo rudens tautodailininko laukia nauja patirtis – į mokyklą, kurioje jis dirba, pradės eiti viena iš jo anūkių. „Jau ruošiausi išeiti į pensiją, bet kol prašo, kol esu reikalingas, tol likau“, – sako K. Morkūnas.
Anot Pintinių muziejaus įkūrėjo, Anykščiuose gera dirbti, čia itin glaudi ir darni bendruomenė, gyventojai palaiko vieni kitus, yra bendraujantys, atviri.
„Tikriausiai pastebite, kad čia atsikelia gyventi net ir tie, kurie neturi nieko bendro su šiuo miestu“, – atkreipia dėmesį vyras. Jis laisvu laiku gieda Anykščių rajono Andrioniškio bažnyčios chore bei dainuoja Anykščių vyrų vokaliniame ansamblyje „Varius“.
Išsaugoti ir perduoti istoriją su sutuoktine siekiantis K. Morkūnas sako, kad žmonės nustemba, jog prisilietę prie istorijos, pailsi, pasikrauna energijos.
„Man svarbu išlaikyti papročius ir jomis įkvėpti atvykstančius“, – sako vyras ir priduria, kad drauge su žmona papročius siekia perduoti ir vaišingumu – svečiai gali paragauti vietiniuose laukuose surinktų vaistažolių, paskanauti iš aplinkinių pievų sunešto bičių medaus.
Aplankyti muziejų ir turtingą istoriją saugančią sodybą galima iš anksto susitarus arba tiesiog užsukti važiuojant pro šalį, pastebėjus į Pintinių muziejų kviečiančią nuorodą. Pamokos vykdomos Anykščiuose, Tilto g. esančiame komplekse.
Parengta pagal Zenpr.lt pranešimą
